Šimtaprocentinio patikimumo nebūna

Rusijos televizijoje paskutinėmis dienomis itin gausu laidų, kurios pasakoja, kaip šalies gyventojai primygtinai ragina prezidentą Vladimirą Putiną aktyviai dalyvauti šalies valdymo reikaluose net pasibaigus antrajai prezidento kadencijai. Susitikimai, mitingai, demonstracijos, kuriose Rusijos piliečiai tvirtina labai norį, kad V.Putinas ir toliau vadovautų Rusijai, žymiai gausesni už tuos rusų susibūrimus, kuriuose kalbama apie Rusijoje įsigalėjusią diktatūrą. Be abejo, prezidentą V.Putiną vieninteliu šalies gelbėtoju įvardijantys reportažai – dirbtini. Tačiau tokių reportažų – daug. Ir jie tarsi objektyvūs, nuoširdūs, kylantys iš pačios gelmės. Dabar jau akivaizdu, kad dabartinis šalies vadovas, sumaniai apsimetantis nuoširdžiu, kietu, principingu valdovu, neketina trauktis iš didžiosios politikos. Apie tai byloja ir netrukus Rusijos valstybės Dūmos rinkimuose dalyvausiančios partijos „Vieningoji Rusija“ sprendimas į rinkimų sąrašus V.Putiną įtraukti pirmuoju numeriu. Žodžiu, V.Putinas vis tiek liks realiu Rusijos vadovu. Gal kurį laiką jam ir teks pasitraukti iš prezidento posto, bet tik laikinai, tik trumpam – tam, kad sugrįžtų dar stipresnis, dar įtakingesnis.

Šiandien niekas neabejoja, kad „Vieningoji Rusija“, kurios sąrašuose V.Putinas įrašytas pirmuoju, turės absoliučią daugumą ir po kelių savaičių įvyksiančiuose Rusijos valstybės Dūmos rinkimuose. Kam rūpi, kad rinkimai į Rusijos Dūmą nebus demokratiški! Kremlius iš anksto pasirūpino, jog tarptautiniai stebėtojai iš įtakingų tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, ESBO, labai dažnai kritikuojančios Maskvą už antidemokratines nuostatas, šį kartą negalėtų atvykti į šalį stebėti rinkimų. ESBO vadovybei pareiškus oficialų protestą, Rusija atkirto: stebėtojai iš Kinijos, NVS šalių laiku susitvarkė būtinus dokumentus, todėl jiems stebėti rinkimus, skirtingai nei ESBO, leidžiama. Tokio žaidimo esmė visiems akivaizdi: stebėtojai iš Kinijos ir NVS šalių, skirtingai nei ESBO atstovai, visus kada nors Rusijoje vykusius rinkimus vadino demokratiškais.

Lietuviška žiniasklaida daug dėmesio skiria klausimui, ar pavyks V.Putinui tapti šalies prezidentu trečią kartą. Klausimas išties įdomus, mat Rusijos Konstitucijoje aiškiai pasakyta: tas pats asmuo prezidento postą užimti gali tik du kartus iš eilės. Žodžiu, V.Putinui reikia bent formaliai pasitraukti iš prezidento posto nors keliom valandom, o paskui, aktyviai reikalaujant Rusijos liaudžiai, galima ir vėl sugrįžti į Kremlių. Tačiau ar pavyks sugrįžti – tegul ir po nedidelės pertraukėlės? Juk ne jis vienas nori būti prezidentu. Tačiau lietuviška žiniasklaida per mažai dėmesio skiria kur kas aktualesniam klausimui: kas naudingiau mums, lietuviams? Kad V.Putinas, beje, kaip niekad sustiprinęs proimperines, antidemokratines, militaristines šalies nuostatas, užleistų prezidento krėslą kam nors kitam ar ir toliau vadovautų Rusijai? O gal mes per daug sureikšminame V.Putino asmenį? Gal agresyvi Rusijos politika Baltijos valstybių atžvilgiu nesikeis keičiantis prezidentams, premjerams, saugumo vadovams?

Lietuvoje iš vidaus reikalų ministro posto po tragedijos Skuodo rajone atsistatydino Raimondas Šukys ir policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius. Be abejo, po tokių skaudžių incidentų Lietuvos keliuose negali ramus jaustis nei ministras, nei policijos vadovas. Tačiau ar kas nors pasikeis į gerąją pusę po jų atsistatydinimo? Kaip tvirtino Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos l.e.p. pirmininkas Saulius Džiautas ir jo patarėjas Gintautas Lagunavičius, eilinio Lietuvos policininko realus atlyginimas šiandien vos 900 litų. Paklaustas, ar tik ne nusikaltėliams naudinga tokia politika, kai sąžiningi, kyšių neimantys policininkai priversti skursti, vienas iš VRM respublikinės profesinės sąjungos vadovų atsakė: „O kas gali paneigti...“

Beje, Lietuvoje pasigirdo spėjimų, esą generalinis policijos komisaras iš posto verčiamas tik todėl, kad... artėja rinkimai į Lietuvos Seimą. Mat policijos rankose – galinga sekimo, pasiklausymo, stebėjimo įranga. Jei policija atsidurtų nesąžiningose rankose, ji gali daryti įtaką net politiniams procesams šalyje. Kitaip tariant, nulemti rinkimų rezultatus. Nūnai pasigirdo užuominų, esą generalinio policijos komisaro žmonės galėjo sekti vidaus reikalų ministrą. Tokie dalykai normaliose valstybėse netoleruotini. Tačiau VRM vadovas Raimondas Šukys turi rimtą nuodėmę. Ko jis kadaise beldėsi į Rusiją pas Maskvoje nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų besislapsčiusį Viktorą Uspaskichą? Jei Lietuvos slaptosios tarnybos nežino, apie ką iš tiesų kalbėjo VRM vadovas su bėgliu Maskvoje, – tiek jos ir tevertos. Po išvykos į Maskvą R.Šukį vargu ar galima laikyti labai patikimu pareigūnu. Kad mokesčių nemokėjimu įtariamas V.Uspaskichas praėjusį savaitgalį vieningai perrinktas Darbo partijos pirmininku – irgi R.Šukio nuopelnas.

Tačiau labiausiai įtartini Lietuvos oficialių pareigūnų pareiškimai dėl „paslaptingojo plano, kurio autoriai siekia sužlugdyti nacionalinį investuotoją“. Kad Rusija norėtų, jog mes ir toliau priklausytume nuo jos dujų ir naftos, – akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kad Rusija visomis jai prieinamomis priemonėmis vilkina naujosios jėgainės statybą. Tad vargu ar kas nors nustebo, išgirdęs Lietuvos VSD vadovo Povilo Malakausko viešą pareiškimą, esą „informacija apie ketinimus sužlugdyti nacionalinio investuotojo kūrimą yra pagrįsta konkrečiais faktais“. Keista tai, kad viename iš dienraščių, kuris kadaise aktyviai gynė valstybės saugumo departamentui vadovavusį KGB rezervininką Arvydą Pocių, netrukus pasirodė atvirų užuominų, kas gi tas blogiukas, tiesiogiai ar netiesiogiai talkinantis Rusijai. Bet labiausiai įtartina VSD vadovo P.Malakausko frazė, jog šaltinis, suteikęs informacijos apie nacionalinio investuotojo žlugdymą, yra „šimtu procentų patikimas“. Naujasis VSD vadovas turėtų žinoti, jog absoliučiai patikimų informatorių nebūna, tokie egzistuoja nebent stebuklinėse pasakose. O jeigu jis šito nežino, vadinasi, jis prastas žvalgybininkas.

Įtartina ir dar viena aplinkybė. VSD labai greitai demaskavo mums koją pakišti ketinantį koncerną. Žinoma, negalima mestis į kitą kraštutinumą ir be atodairos girti „MG Baltic“ koncerno vadovybės. Bet šioje istorijoje „MG Baltic“ vardas, ko gero, turi pridengti tas įmones, kurios aktyviai dalyvauja energetiniame žaidime ir, be kita ko, slapta talkina Rusijai. Šiandien akivaizdu, kad Rusija turi sugalvojusi ne vieną, o keletą planų, kaip „sužlugdyti Lietuvos nacionalinį investuotoją“. Negalima atmesti varianto, kad mes jau nebeturime išeities: kad ir ką pasirinktume, visur bus juntama Rusijos įtaka. Jau nebe pirmą kartą Rusijos slaptųjų tarnybų analitikai ir strategai mums primeta savas žaidimo taisykles: rinkimuose dalyvauja tarsi keli nepriklausomi kandidatai, o iš tiesų visi jie – Rusijos interesų gynėjai. Mes bėgame nuo vilko, o pakliūname tiesiai meškai į glėbį.

Štai nuostata apie Rusijos mums primetamus ne tik žaidimo dalyvius, bet net žaidimo taisykles – beveik šimto procentų patikimumo. Nors tokio patikimumo gyvenime nebūna.

© 2007 „XXI amžius“