Sąžiningi žvalgybininkai valstybei vis dar nereikalingi?

Buvęs karinės kontržvalgybos vadovas Virginijus Česnulevičius teigia, jog Lietuvai sąžiningi, principingi žvalgybininkai vis dar nereikalingi

Virginijus Česnulevičius karinę karjerą nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pradėjo 1990-ųjų metų viduryje. 1990 – 1992 metais jis ėjo Krašto apsaugos departamento prie LR Vyriausybės Pasienio apsaugos tarnybos viršininko pareigas, per 1991-ųjų sausio įvykius buvo tuometinio Krašto apsaugos departamento Audriaus Butkevičiaus pavaduotojas, vienas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo (toliau – AT) gynybos štabo vadovų. V.Česnulevičiui tais sunkiais laikais teko asmeniškai rūpintis tiek AT gynybos, tiek AT gynėjų reikalais, taip pat ir sienos apsauga. 1992 metų sausio 2 dieną jis buvo paskirtas KAM Imuniteto tarnybos (kontržvalgybos) viršininku. 1992-aisiais laikinai ėjo ir KAM Personalo skyriaus viršininko pareigas. Dabar – eilinis teisininkas valstybės tarnyboje, dėstytojas Lietuvos karo akademijoje... Žodžiu, V.Česnulevičiui teko patirti visko: ir šalto, ir karšto. Ką buvęs kontržvalgybininkas mano apie dabartinę Lietuvos politinę, ekonominę padėtį ir apie mūsų slaptąsias bei specialiąsias tarnybas? Su buvusiu kontržvalgybininku Virginijumi ČESNULEVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Apie Jus girdėjau palankių atsiliepimų kaip apie principingą, nepaperkamą, patriotinių pažiūrų karinės kontržvalgybos karininką. Ar sunku buvo tuo metu išlikti principingu?

Kai turi tvirtus principus, įsitikinimus ir jų laikaisi, ne taip ir sunku. Tai turi būti neatsiejama nuo profesionalumo. Pikta, kad būtent kitokie pareigūnai daro karjerą ir mūsų visų sąskaita pasiturinčiai gyvena. Kai kas iš jų net didžiuojasi, kad vien tik būdami valstybės tarnyboje ar iš jos išėję tapo milijonieriais. Ar įmanoma milijonieriumi tapti sąžiningu keliu? Deja, tokių yra ir Seime. Gal todėl šis Seimas labiausiai peikiamas. Yra Seime ir tokių, kurie sunkiu krašto apsaugai metu,1990–1992 metais, šmeižė mus, t.y. kartojo tai, ką viešai sakė ir kolaborantai. Sovietmečiu kai kurie iš jų užėmė aukštas pareigas, jas kažkodėl gavę bent dešimt metų avansu į priekį. Dabar jie net atsakingi už krašto apsaugos sistemą ir specialiąsias tarnybas, turi daug konfidencialios informacijos. Sako, kad jos neviešina, bet ar nenaudoja bent jau asmeniniams tikslamams?

Valdžioje jau ne tik sovietmečio veikėjų vaikai, bet ir jų anūkai. Gal svarbiausia būti valdžioje, nesvarbu, kokia ji?

Gaila, kad negalėjau iki šiol Lietuvos naudai dirbti to, ką geriausiai moku, nors niekada man nebuvo pareikšta pretenzijų dėl kompetencijos stokos ar kitų darbo reikalų. Kiek žinau, patenkinti buvo ir pavaldiniai. Niekada nebuvau ir baustas. Bet suradau nišą ir, manau, kad ir toliau naudingai tarnauju Tėvynei. Džiaugiuosi, kad ne vienas iš mano pavaldinių užima aukštas pareigas krašto apsaugos sistemoje, VSAT ir net VSD.

Neretai girdžiu iš savo buvusių pavaldinių, kad buvau griežtas, bet teisingas. Ir tuo džiaugiuosi, nes daug kur nėra teisingumo. Net žinomi mūsų teisininkai nuolat kalba tik apie teisėtumą. O Lietuvoje, deja, tarp žodžių „teisėta“ ir „teisinga“ lygybės ženklo dar negalima dėti. Kita vertus, kurį laiką vadovavau specialioms tarnyboms. Tokiose tarnybose, jei sieksi būti tik mylimas, sąžiningai savo pareigų neatliksi. Tokių tarnybų pareigūnai pirmiausia turi būti principingi, kompetentingi, teisingi.

Visuomet stengiausi ir stengiuosi būti teisingu, tarnauti ne konkretiems asmenims, bet valstybei. Stengiuosi nedaryti to, ką draudžiu kitiems, arba nesielgti taip, kaip nenorėjau ar nenorėčiau, kad mano atžvilgiu elgtųsi. Neturiu įtakingų užtarėjų, o ir tėvai buvo paprasti Lietuvos piliečiai (akušerė ir geležinkelininkas, dirbęs ir suvirintoju, tekintoju, šaltkalviu ir kt.). Tačiau tokiems nei tada, nei dabar nelengva. Dar 1992 metais vienos Vakarų valstybės tarnybos aukšto rango pareigūnas pasakė, kad tokie kaip aš Lietuvai bus reikalingi tik po dešimties metų. Bet praėjo ir 15 metų, o sąžiningų vis dar ne visada reikia. Dėl to nekaltinu Tėvynės. Kalti kai kurie asmenys, atsiradę įvairaus lygio valdžioje. 1991–1993 metais turėjau nemažai bendraminčių, dauguma tuomet vadovavosi tik patriotiniais jausmais. Pirmaisiais metais buvo mažai karjeristų blogąja šio žodžio prasme – tada sunku buvo planuoti kokią nors karjerą. Nors dabar atsiranda cinikų, kurie drįsta teigti, esą aš ir kiti Tėvynės gynėjai iš geriau apmokamų, ir ramesnių darbų ėjome į tuomet dar tik besikuriančią ir varganai atrodančią, visų (svetimų ir net kai kurių „savų“) daužomą krašto apsaugos sistemą dėl karjeros. Tačiau tada reikėjo apginti Nepriklausomybę ir išgyventi. Bent jau mano didžiausias to laikotarpio asmeninis rūpestis buvo apsaugoti mažametę dukrelę ir žmoną, kurioms grėsė akivaizdus pavojus. Per 1991 m. sausio įvykius ir kurį laiką po jų prie mano bendrabučio, kuriame gyvenome, nuolat važinėjo SSRS omonininkų „uazikas“. Jie labai norėjo mane sulaikyti, bet to jiems padaryti nepavyko. Net žmonai į namus skambino sovietų OMON vadas B.Makutinovičius ir grasino. Apie tai jis prisipažino 1997 metais viename Lietuvos Respublikos dienraštyje. 1984 m. vasario 16 d. gimusią dukrelę žmonos brolis ir jo draugas per sovietų armijos užkardas daugiau kaip trims mėnesiams išvežė į Kybartus. Ten ir ji mėgino prisidėti prie Tėvynės gynybos – rašė eilėraštukus apie Seimo gynėjus, Tėvynę. Tuos eilėraščius, gavę iš mano žmonos, kuri atnešdavo mums maisto, rūbų, mano kolegos kabino Seimo Pirmųjų rūmų pirmame aukšte su kitų vaikų piešiniais, palinkėjimais Tėvynei ir gynėjams. Aš juos pamačiau atsitiktinai, skaitydamas daugybę tokių pat rašinėlių.

Kol dar nebuvo išsisklaidę parako dūmai, tokie kaip aš dar buvome reikalingi. Bet kai praėjo reali grėsmė, buvo atkurti krašto apsaugos sistemos pagrindai ir prasidėjo įtakos ir postų dalijimasis, pelningas verslas, kai kurie valstybės veikėjai pradėjo ieškoti paklusnesnių vadukų, turinčių nuodėmių ir dėl to valdomų, neįgijusių autoriteto, kažkur kažko laukusių tuo metu, kai mes rizikavome savo ir artimųjų gyvybėmis. Aišku, kad nepamiršo mano darbų ir kagėbistai, kenkė ir iki šiol kenkia įvairiausiais būdais. Ir čia nieko naujo. Deja, istorija kartojasi. Taip buvo ir prieškario Lietuvoje.

1991–1992 metais pirmiausia reikėjo atsižvelgti į žmogaus lojalumą Lietuvai, patikimumą, tik paskui į jo profesionalumą. Man reikėjo būti griežtesniam nei dabar. Ir tai suprantama, nes ir valstybei reikėjo išgyventi. Tą visi supratome: tiek aš, tiek mano buvę pavaldiniai, dauguma kolegų. Bet viskam yra ribos. Kartais ir tada net patriotiškai nusiteikusieji piktnaudžiavo savo ryšiais, padėtimi. Be to, į krašto apsaugos sistemą nuolat skverbėsi ir darė didelį poveikį Lietuvos priešai. Krašto apsaugos sistemos viduje irgi netrūko intrigantų. Jie mažai dirbo, bet nuolat su skundais bėgiojo pas valstybės vadovus, ypač keičiantis jiems. Tada sunku buvo išsiaiškinti, kokiais sumetimais jie tai daro. Galėjo tarp jų būti ir priešų, tuo labiau kad keletas iš jų iki šiol tęsia kenkėjišką veiklą prieš krašto apsaugos sistemą. Manau, kad daugiausia tarp jų buvo riboto sugebėjimo ir išsilavinimo, bet didelių ambicijų asmenys, buvę sovietinės armijos karininkai. Kitaip tada elgėsi ir kai kurie politikai – jie dažnai tiesiogiai kišosi į mūsų darbą, skatino minėtus intrigantus, nors ir neturėjo tam pagrindo, nes nebuvo žinoma apie kokią nors krašto apsaugos vadovų antilietuvišką veiklą, juos neoficialiai priiminėjo, nors tai net tuo metu prieštaravo teisės aktams. Kai kurie politikai nuolat reiškė nepagrįstas pretenzijas, bet niekada neteikė pasiūlymų, kai kas iš jų norėjo vadovauti Krašto apsaugos ministerijai, todėl slapta rinko karius ir nuteikinėjo juos prieš krašto apsaugos sistemos (toliau – KAS) vadovus, t.y. dezorganizuodavo sistemą, kėlė sumaištį. Jiems prieštaraujančius persekiojo, šmeižė, užuot civilizuotai ir pagal įstatymus pakeitę vieną kitą jiems nepatinkantį KAS vadovą. Net rašė arba inicijavo straipsnius spaudoje, tuo kenkdami valstybės ir KAS autoritetui. Ir tai darė ne tik kai kurie kairių pažiūrų, bet ir (kai kurie) dešinieji politikai. 1992 – 1993 metų (kol tarnavau KAS) Seimo Nacionalinio saugumo (dabar – NSGK) komitete buvo ir susipainiojusių su KGB, kurie beveik atvirai ardė KAS, trukdė siekiui įsilieti į NATO. Visam tam jovalui mano vadovaujama tarnyba turėjo užkirsti kelią, apsaugoti dar silpną KAS. Aš sąmoningai pasiryžau šiam darbui, žinodamas, kad tokiose pareigose sąžiningai dirbdamas karjeros nepadarysi, negausi nei apdovanojimų, nei buto, kurio labai reikėjo ir kuris priklausė pagal pareigas (ir negavau iš valstybės), ar sklypo, nei aukštesnio karinio laipsnio (nuo 1992 metų esu pulkininkas leitenantas). Paprasčiausiai buvau „pamirštas“ (ir dešiniųjų, ir kairiųjų), ypač kai išėjau į atsargą. Džiugu, kad jau pradeda šie dalykai po truputį keistis į geresnę pusę, bent jau KAS, nors iki reikiamo lygio dar toli. Karjerą dažniausiai darė ir daro paklusnūs, turintys stiprų užnugarį, bet nebūtinai kompetentingi, nepriekaištingos reputacijos.

Kontržvalgyba tada tik kūrėsi, nebuvo profesionalių darbuotojų, trūko patirties. Sovietiniai profesionalai čia netiko, aš jų nepriiminėjau. Padarėme ir klaidų, bet tikrai ne nusikaltimų. Nė viena mūsų pateikta tyrimo išvada iki šiol nepaneigta, nebuvo ir pagrįstų skundų, tik keli šmeižtai, nors per metus buvo padaryta per penkis tūkstančius tyrimų ir patikrinimų. Informacija žiniasklaidai iš mūsų irgi nenutekėjo. Žurnalistai gaudavo informaciją nustatyta tvarka ir tik viešą. Nebuvome net operatyvinės veiklos subjektais, nes nebuvo dar ir Operatyvinės veiklos įstatymo. Nenaudojome ir kai kurių operatyvinės veiklos priemonių, neturėjome ir spec. technikos, negaudavome pakankamai informacijos iš kitų teisėsaugos institucijų, nors patys nemažai pateikdavome jiems. Tuomet Krašto apsaugos sistemoje dar nebuvo generalinės, personalo ir kitų inspekcijų, nebuvo ir Karo policijos, iškilo problemos su karine žvalgyba. Visus šiuos darbus atliko Imuniteto tarnyba. Buvo daug darbo ir tikrai buvo sunku. Tokiomis sąlygomis sugebėjome išaiškinti dvylika KGB, GRU agentų, įsitvirtinusių KAS, ir tiek pat už jos ribų, kompetentingai padėdavome partneriams Vakaruose. Jau ne paslaptis, kad būtent mūsų Imuniteto tarnyba padėjo į Vakarus išvežti aukšto rango KGB karininką V.Mitrochiną su šeima ir jo sukauptą informaciją apie KGB agentūrą užsienyje. Išlikusi įspūdinga tuometinio darbo ataskaita net dabar mane maloniai stebina. Svarstau, kaip sugebėjome atlikti tiek daug rimtų darbų – juk veikėme tik pusantrų metų, su labai mažu darbuotoju skaičiumi (beveik dešimt kartų mažesniu, nei dabar turi KAS analogiška tarnyba) ir ribotomis galimybėmis.

Ar esate susilaukęs grasinimų, gal net pasiūlymų dirbti ne Lietuvos valstybės interesams?

Tiesiogiai man niekas ir niekada nedrįso grasinti, juo labiau siūlyti dirbti ne Lietuvos naudai. Manau, kad tie, kurie grasina ir teikia tokius siūlymus, analizuoja verbuojamą asmenį, todėl žino, kam galima grasinti ar teikti pasiūlymus. Manęs neišmetė per langą, nemėgino su manimi fiziškai susidoroti (nors stengiuosi visada būti viskam pasirengęs). Tačiau, kad atkeršytų, pakenktų mano reputacijai, užkirstų kelią grįžti į spec. tarnybas, prieš mane jau dvylika metų viešai periodiškai skleidžiamas šmeižtas. Dezinformaciją, melą už visus mano „nuopelnus“ KGB ir jų pakalikams, kitiems, kenkusiems ir dabar tebekenkiantiems Lietuvai ir KAS, skleidžia su KGB ir GRU susiję asmenys. Dezinformacijos išpuoliams tiesiogiai ir netiesiogiai panaudojami ir sąžiningi žmonės, pasitelkiant į pagalbą net policininkus, prokurorus ir teisėjus, žurnalistus. Keli asmenys už tai nuteisti, keliems su prokurorų ir teisėjų pagalba pavyko išsisukti nuo atsakomybės, dar keliems pats atleidau jų pripažintas klaidas, kai kurių dar laukia teismai. Aišku, kad tokie veiksmai sugadino ir mano sveikatą, atima daug laiko, kurį turiu kur naudingiau panaudoti, reikalauja ir išlaidų. Toks, matyt, ir yra anų tikslas.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog buvęs Lietuvos karinės kontržvalgybos vadovas ir šiandien negali nesidomėti politika. Be abejo, sekate visus politinius įvykius tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Kokia Rusijos slaptųjų tarnybų taktika šiandien?

Manau, kad dabartinės Rusijos specialiosios tarnybos kardinaliai savo metodų ir tikslų nepakeitė, o tik pakoregavo, išplėtė sritis, įsigijo naujausių technologijų, pradėjo veikti įžūliau, ypač tokiose valstybėse, kaip Lietuva. Niekur nedingo ir aukšto rango KGB bei GRU sovietmečio veikėjai. Kai kurie iš jų atsidūrė visų lygių valstybės institucijų vadovybėje, taip pat ir strateginės reikšmės versle. Į verslą deleguoti KGB, GRU karininkai patys ar per įvairius „mesijus“, kokių ir Lietuvoje yra, šnipinėjimui ir kenkimui (pradeda) naudoti ir privačias įmones, ir jų užsienio filialus. Ar gali eilinis suvirintojas šiaip sau gauti galingos Rusijos įmonės tarpininko poziciją? Ar eilinį rusą, ir dar ne Rusijos pilietį, vėliau globos ir laikys Rusijoje spec. tarnybos? KGB sąmoningai išskaidyta į SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) ir FST (Federalinė saugumo tarnyba). Dar 1992 metais, kai Minske buvo surinkti Lietuvos Respublikoje palikti ir veikiantys KGB karininkai, jiems buvo nurodyta nauja veiklos strategija – įsiskverbti į Lietuvos Respublikos ekonominę ir politinę sistemą – trukdyti kurti ekonominius valstybės pagrindus. Manau, kad tai daryti jiems puikiai sekasi. Šiek tiek žinau, kiek sukurta KGB priedangos privačių įmonių, institucijų, bet geriau į šį klausimą tegul atsako Lietuvos VSD. Apie tai visuomenė jau girdi ir žiniasklaidoje, taip pat jau žinoma, kas Lietuvoje iš KGB karininkų tapo milijonieriais. Įdomu, iš kur jie gavo pradinį kapitalą, užsakovus, verslo partnerius, vadybos žinias? Anksčiau KGB, GRU mokyklose verslo abėcėlės nemokė.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad KGB Lietuvoje paliko daugiausia tik tuos dokumentus, kuriuos norėjo palikti. Vieną kitą tik pamiršo ar išvogė patys KGB karininkai. Taigi nemažai įrodymų apie bendradarbiavusius dabar laikoma Rusijoje ir, reikalui esant, panaudojama šantažui ir bauginimui ar intrigoms.

Kai kurie KGB karininkai Lietuvoje pasijuto tokie saugūs, kad net pradėjo rašyti „atsiminimų knygas“, kad išplautų savo suteptą mundurą. Tarp jų net ir KGB generolas, kažkodėl šį laipsnį gavęs jau būnant LTSR vidaus reikalų ministru. Po 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto priėmimo jis tapo ir nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru, vėliau net apdovanotas ordinu, nors jo veikla buvo abejotina. Dabar jis – vienas iš policijos generalinio komisaro visuomeninių patarėjų. Tokias „knygas“ rašo ir kiti sovietmečio veikėjai, gavę aukštas pareigas ir nepriklausomoje Lietuvoje, pagal tuomet savo užimtas pareigas neabejotinai bendradarbiavę su KGB, net vadovavę jam.

Ką manote apie paskutinius skandalus, susijusius su lietuviškomis žvalgybomis? Kaip susigaudyti, kas čia kaltas – atleistieji VSD pareigūnai, jų vadovybė ar Seimo NSGK? Kur mūsų pačių klaidos? Kaip, Jūsų manymu, neturėtų elgtis lietuviškos žvalgybos bei kontržvalgybos?

Geriausia būtų, kad iš viso tokių viešų debatų nebūtų. Deja... Man asmeniškai nesuprantama, kaip KGB rezervo karininkas galėjo būti priimtas dirbti į VSD, jau nekalbant apie tai, kad tapo VSD vadovo pavaduotoju, o paskui ir VSD vadovu. Tokiam sprendimui negalioja jokie pateisinimai. Manau, to nesupranta ir mūsų partneriai Vakaruose. Jau tada buvo diskredituotas VSD. Be abejonės, dėl to VSD turėjo tik ribotą pasitikėjimą Vakaruose, nors apie nepasitikėjimą galėjo ir nebūti atvirai sakoma. Kaip suprasti mūsų kai kuriuos buvusius ir esamus valstybės vadovus, kurie priėmė KGB rezervininką į aukštas pareigas VSD, po to skyrė jį VSD vadovu, nors žinojo apie jo praeitį? O paskui aktyviai jį gynė, užuot skubiai atleidę iš pareigų.

Dėl šių aplinkybių kyla daug pagrįstų ir išgalvotų versijų, abejonių. Tai tiesiogiai ar netiesiogiai padarė ir tuo pasinaudojo Lietuvai priešiškos jėgos. Dėl to kaltinti reikėtų tik buvusį VSD vadovą ir jo pavaduotojus, kurie dabar mėgina gelbėti savo autoritetą ir nepagrįstai kaltina kitus, bet ne save. Beje, asmeniškai apie jį taip pat yra nemažai keistos informacijos.

Vienas iš atleistųjų VSD pareigūnų – mano buvęs pavaldinys KAM Imuniteto tarnyboje, nuo 1992 metų dirbantis kontržvalgybinį darbą. Nors jis ir turi trūkumų, bet, manau, yra patikimas, kaip ir jo žmona, kurios sesuo žuvo 1991 m. sausio 13-ąją po okupantų tanko vikšrais prie TV bokšto. Jis nori tarnauti tik Lietuvai, bet ne asmenims, tuo labiau tiems asmenims, kurie nekelia pasitikėjimo. 1990 metais, dar dirbdamas vidaus reikalų ministerijos kriminalinėje paieškoje eiliniu operatyviniu įgaliotiniu, ir pats turėjau padaryti panašų sprendimą ir žinau, kad tai nėra lengva. Kai kurie ministerijos vadovai tuo metu kolaboravo su sovietais – jiems padėjo gaudyti iš sovietų armijos pabėgusius mūsų jaunuolius. Mane net neseniai buvusio policijos vadovo Vytauto Grigaravičiaus palaimintoje „knygoje“ „Angelo sargo skrydis“, kurioje išniekintas ir 1988 metų Sąjūdžio bei kitų kovotojų už nepriklausomybę mitingas Katedros aikštėje, išdrįso apkaltinti tie seni VRM veikėjai, dabar oficialiai patarinėjantys V.Grigaravičiui. Kreipiausi į teismą, po to į prokuratūrą, bet prokurorai ir teisėjai, kurių pavardes greitai paskelbsiu, stengiasi apsaugoti V.Grigaravičių ir autorių Z.Džavachišvilį nuo atsakomybės, kaip ir 1991 metais apsaugojo kolaboravusius VRM vadovus. Kai kurie suinteresuoti veikėjai viską apvertė aukštyn kojomis, pasinaudojo ir kai kuria suinteresuota žiniasklaida, netgi kai kuriais, jau autoritetą visuomenėje praradusiais, teisėjais, sugebančiais tik išsireikalauti savo pačių teismuose didesnius atlyginimus. Lietuvos valstybė iki šiol nesugeba apginti jai lojalių, principingų ir sąžiningų pareigūnų.

VSD nuo pat savo veiklos pradžios turi problemų su kadrais, kaip dabar įprasta sakyti – žmogiškaisiais ištekliais. Personalo politika šioje institucijoje visada buvo ir dabar yra netinkama: pirmosiomis dienomis besąlygiškai, netgi į aukštas pareigas, buvo priimami KGB karininkai ir VRM ekonominės policijos (milicijos) darbuotojai. Netrukus pirmieji prarado pasitikėjimą (kažin ar turėjo teisę ir pagrindo jais pasitikėti pirmasis saugumo vadovas), dauguma kitų pasirodė nekompetentingi (visi, kurie žino ekonominės policijos darbo specifiką, abejoja jų sugebėjimu tinkamai dirbti). Kiek vėliau į saugumą buvo priimami susikompromitavę ir atleisti iš KAS kariškiai. Greitai jie ir iš VSD buvo atleisti. Tuo metu į tarnybą buvo priimami net vidurinį išsilavinimą turintys asmenys, jau nekalbant apie kokias nors specialias žinias. Nuolat šlubavo ir šlubuoja saugumiečių mokymo procesas.

Nesisekė saugumui ir su vadovais – visi paskirti vadovai pirmiausia rūpinosi gauti generoliškus antpečius. Iki šiol į vadovo pareigas nebuvo paskirtas nė vienas šios srities specialistas, nors tokio lygio specialistų jau yra išugdytų ir nepriklausomoje Lietuvoje. Nei per metus, nei tuo labiau per kelis mėnesius netampama žvalgybininkais ir kontržvalgybininkais profesionalais.

Kodėl nekyla klausimų, kad Generalinės prokuratūros, Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovais turi tapti tik kompetentingi specialistai? Juk VSD yra dar svarbesnė institucija.

Akivaizdžiai VSD trūksta solidumo. Tai pirmiausia ir priklauso nuo vadovo kompetencijos. Dažnai VSD skelbia nepatikrintas, bereikšmes, net progines informacijas, užsiiminėja kapų tyrinėjimu, kitomis jam nebūdingomis funkcijomis. O dabar mėgina atsisakyti net ir kai kurių itin svarbių funkcijų. VSD vadovai nuolat elgiasi tarsi būtų politikai, nors jų statusas – net ne politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo.

Kiek žinau, realiai dar neveikia bendras operatyvinės veiklos subjektų duomenų bankas, apie ką kalbėjome dar 1992 metais. Tai yra didelė problema, nes iki šiol didesnė dalis informacijos lieka tik operatyvinių darbuotojų galvose ir išeina kartu su jais, taip pat nekontroliuojama.

Kita problema: valstybės vadovas per daug dažnai ir kartais nepagrįstai užtaria jam atskaitingų spec. tarnybų vadovus. Kai kas iš jų neteisingai tai suvokia ir pasijunta esą nepajudinami.

Seimo laikinoji komisija neseniai paskelbė savo išvadas apie vadinamąjį pakaunės maištą, apie Juro Abromavičiaus žūtį. Kodėl tąsyk savanoriai išėjo į mišką, atsisakė nusiginkluoti?

Aš nesuprantu, kodėl iki šiol viešai giriamasi, esą čia viskas aišku. Juk Juro Abromavičiaus nužudymo motyvai, užsakovai ir vykdytojai neišaiškinti ir nenuteisti. Jei nėra įrodymų, kam tada teisėsaugos pareigūnai ir politikai iš viso apie tai viešai kalba, o politikai dar ir kategoriškas išvadas daro? Gal kam nors tai naudinga, nes tokius dalykus galima panaudoti nešvarioje politinių partijų kovoje? Nusikaltėliai, tuo labiau žudikai, neturi nei tautybės, nei pilietybės, nei politinės priklausomybės. Jie yra tik nusikaltėliai. Žudymas taikos metu nepateisinamas.

Gerai prisimenu, kaip vienas iš dabartinių konservatorių partijos lyderių, tuoj po Juro Abromavičiaus nužudymo paprašė manęs informacijos, galimų versijų, kas ir dėl ko galėjo nužudyti. Aiškiai mačiau, kad jis nuoširdžiai išgyvena dėl žmogaus žūties ir nori, kad nusikaltimas būtų išaiškintas. Tuomet dirbau Vilniaus miesto savivaldybėje, jau ketverius metus buvau atsargoje. J.Abromavičiaus asmeniškai nepažinojau, todėl padėti negalėjau. Turiu kai kurių įtarimų, bet viešai apie juos nekalbėsiu. Tai - ikiteisminio tyrimo prerogatyva.

1992–1993 metais iš savo pavaldinių Kaune nieko blogo apie J.Abromavičių nebuvau girdėjęs. Jis buvo priimtas į KAS iki KAM Imuniteto tarnybos sukūrimo. Prisimenu jį ir tarp AT gynėjų per 1991 m. sausio įvykius. Žinojau, kad J.Abromavičius Imuniteto tarnybos Kauno skyriaus darbuotojui kartais pranešdavo apie padėtį SKAT Kauno rinktinėje, bet nieko reikšmingo nebuvo. Deja, tada neturėjau dabar jau spaudoje pateiktos informacijos apie jo tėvą. Jei tai būtų buvę tuomet, tikrai būčiau ėmęsis išsamaus tyrimo, nes ypač tada buvo svarbu, kas yra artimi kario giminės. Tačiau tuomet J.Abromavičiaus praeitis ir elgesys nekėlė įtarimo, todėl jis papildomai ir nebuvo tikrinamas. Savo iniciatyva KAS darbuotojus palaipsniui tikrinome, bet nespėjome visų patikrinti.

Prielaidų, kad 1993 metais KAM SKAT (dabar – KASP) Kauno rinktinės savanoriai gali drastiškai pasielgti, būta ir man tarnaujant KAS, t.y. dar 1992 metais. Mat SKAT globojo kai kurie politikai, toleravo savanorių „protesto suvažiavimus“ (šios tarnybos karių vardas painiojamas su kita savanorio sąvoka, t.y. su tais, kurie į KAS atėjo iki 1991 m. Maskvos rugpjūčio pučo žlugimo ir turi savanorių statusą, tarp jų ir pasieniečiai; o dauguma dabartinių KASP karių neturi teisės vadintis savanoriais būtent tokia prasme). Vieši pareiškimai pažeisdavo statuto, kitų įstatymų ir etikos reikalavimus, destabilizavo KAS. Iki įvykio ir jo metu keistai elgėsi ir KAM, ir SKAT vadovai, taip pat ir Kauno rinktinės. Buvo tuomet ir pagrįsto susirūpinimo dėl Lietuvos likimo, bet nevalia buvo peržengti nustatytos ribos, ir mes tai kontroliavome. Privalėjau pagal savo pareigas užtikrinti KAS stabilumą ir užkirsti kelią neteisėtam KAS poveikiui iš išorės. Ne viskas tuomet patiko. Nepatiko ir kai kurie naujos valdžios veiksmai, kai kurie patekę į valdžią asmenys. Bet valdžia Lietuvoje buvo teisėtai ir demokratiškai išrinkta, nebuvo realios grėsmės nepriklausomai Lietuvai, todėl su tuo iki kitų rinkimų privalu buvo susitaikyti, ypač kariams. Tai nebuvo tas atvejis, kad vėl reikėtų ginklu ginti Tėvynę. Kai kas to nesuprato, gal ir nenorėjo suprasti. Kiti buvo veikiami vidaus ir išorės jėgų. Kita vertus, drastiškai ir neteisingai elgėsi ne tik kai kurie savanoriai, Krašto apsaugos ministerijos vadovai, bet ir policija, saugumiečiai, politikai, ir ne tik dešinieji.

Asmeniškai žinau tik apie kai kuriuos buvusius miške asmenis. Ne vienas iš jų man dar tarnaujant kėlė abejonių, kai kurių atžvilgiu buvau inicijavęs patikrinimus, kai kas buvo įtariamas ryšiais su KGB. Taigi ne tik kai kurie politikai galėjo manipuliuoti savanoriais, bet ir iš savanorių kai kas arba per juos Lietuvai priešiškos jėgos galėjo pasinaudoti politikais.

Liustracijos procesas Lietuvoje stringa. Ar Lietuvai reikia bijoti buvusių kagėbistų? Gal pavojai Lietuvai kyla visai iš kitos pusės? Kaip vertinate sparnuotą Rusijos prezidento Vladimiro Putino frazę, esą buvusių kagėbistų nebūna?

Sąmoningai nevartoju žodžių „buvusieji KGB, GRU karininkai“. Gali būti susijusių su KGB ar GRU, bet norinčių sąžiningai tarnauti Lietuvai. Tačiau jiems labai sunku tai daryti, nes trukdoma. Ypač tiems, kurie iki šiol užima aukštas pareigas ar veržiasi į valstybinę tarnybą, turi susikrovę didelius turtus. Kurie iš jų norėjo ir nori sąžiningai dirbti sau ir Lietuvai, ramiai dirba privačiame versle ir užima neaukštas pareigas. Žinau keletą tokių. Labiausiai nepasitikiu tais, kurie veržiasi į aukštus valstybės, ypač strateginius postus, į diplomatinę tarnybą ir netgi reikalauja sau išskirtinių teisių, bet pamiršta prisipažinti ir atsiprašyti. Sovietmečiu tokie dėl postų, dėl asmeninės gerovės galėjo parsiduoti bet kam. Kur garantija, kad ir dabar jie neišduos Tėvynės, nerašinės kam nors ataskaitų? Manau, kad tokiems tas pats, kokiai valdžiai tanauti. Ir tai rodo istorija ir net kai kurių asmenų dabartinis elgesys. Kas vieną kartą išdavė, išduos dar bet kada. Skiriasi tik išdavystės kaina. Ir tai tinka visoms gyvenimo sritims.

Keisti kai kurių valstybės vadovų ir politikų pasisakymai bei veiksmai. Kai kuriems iš jų siūlyčiau bent patylėti, nes, mano žiniomis, jiems galima pritaikyti lietuvišką patarlę apie degančią kepurę.

Kodėl Aleksandras Litvinenka, Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, suradęs politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje, buvo nužudytas tokiomis drastiškomis priemonėmis – panaudojant radioaktyvias medžiagas?

Šiuo klausimu, kiek žinau, dar nėra teismo sprendimo, bet įtariamuoju jau paskelbtas KGB karininkas. Manau, kad spec. tarnyba (savo rezervininkų ar tariamų rezervininkų pagalba) galėjo be pėdsakų nužudyti A.Litvinenką, bet sąmoningai tai padarė viešai, kad būtų daug triukšmo. Matyt, jie norėjo perspėti visus kitus: jei bėgsite į Vakarus, jei išduosite Kremlių, jūsų laukia toks pat likimas. Tokia mano asmeninė nuomonė.

Iki šiol tenka bylinėtis su buvusiu sovietinės armijos karininku Jonu Užurka. Kam iš tiesų atstovauja J.Užurka? Ar tikrai jo nebuvo per Sausio įvykius parlamente?

Kad Jonas Užurka visai susikompromitavęs ir jo veikla kenkia mūsų valstybei ir KAS, pakanka įrodymų. Tai viešai yra pasakę net jo kolegos iš sovietų armijos ir trys buvę KAS vadovai, yra rašytinių įrodymų. Kyla tik keli klausimai, kodėl jis taip elgiasi jau daugiau kaip 15 metų ir kodėl jam tai leidžiama daryti? Turiu atsakymus ir į šiuos klausimus, bet tai tik mano nuomonė. Oficialiai į šiuos klausimus privalo atsakyti VSD, prokuratūra, teismai ir iš dalies KAM. Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas į tai atsakė dar 2002 m. rugsėjo 27 d. nuosprendyje J.Užurkos atžvilgiu, bet kiti vėlesni teismai ir prokurorai to įvertinti nesugeba. Kodėl iki šiol su juo turi kovoti tik privatūs asmenys (kariai) ir visuomeninės organizacijos (asociacijos)? Kai kurie teisėsaugos institucijų atstovai ir teisėjai per jo advokatą, kuris net pasisamdė pagalbon buvusį KGB karininką, J.Užurkai padeda išsisukti nuo atsakomybės, aktyviai žlugdo privačių asmenų pastangas. Vieną teistumą mano iniciatyva J.Užurka jau turi, antrą - Edmundo Simanaičio dėka. Todėl pastaruoju metu sulaukiau didesnių išpuolių iš J.Užurkos ir jo pagalbininkų pusės. Bet tai manęs nebaugina. Tikiuosi, kad greitai šie reikalai bus svarstomi ir Europos Žmogaus Teisių Teisme, nes skundas jau pateiktas. Deja, Lietuvoje teisingumo dažnai neįmanoma pasiekti. Artimiausiu metu, galbūt ir su Jūsų pagalba, paviešinsiu ir J.Užurkos pagalbininkų pavardes. Kodėl jam padedama – ar dėl kompetencijos stokos, ar kitais sumetimais – irgi aiškinsimės. Bet tai privalo daryti ir kompetentingos valstybės institucijos. Deja, kai kurios iš jų, nors ir kreipiausi, stengiasi atsiriboti nuo savo tiesioginių pareigų.

1991 m. sausio 13 d. J.Užurkos AT nebuvo, nors jis, kaip etatinis KAS darbuotojas, sausio 12 dieną davęs priesaiką, privalėjo būti viduje su gynėjais. Kad išėjo iš parlamento, jau neneigia ir pats J.Užurka. Tai patvirtino visi AT gynybos štabo vadovai ir visų lygių J.Užurkos viršininkai, taip pat ir apie 100 AT gynėjų. J.Užurka nesurado nė vieno liudytojo, kuris patvirtintų, kad jis 1991 metų sausio 13-ąją gynė parlamentą. Ir jis pats nepasako, nėra ir liudytojų, kurie nurodytų, kur jis buvo Lietuvai bei gynėjams lemiamu metu. Bet teismui to vis nepakanka. Pažiūrėsime, kuo viskas baigsis. Tikiuosi, kad artimiausiu metu turėsiu galimybę „XXI amžiui“ pateikti informaciją.

Deja, tai ne vienintelis „kadras“, kuriam mūsų teisėsauga leidžia išsisukti nuo atsakomybės. Yra dar ir kitas „rašytojas“, stribų talkininkas, ką pats ir nurodo savo autobiografijoje, Vytautas Petkevičius, 1992–1993 metais net sugebėjęs patekti į Seimą ir tapti jo Nacionalinio saugumo komiteto vadovu. Pastarasis išdrįso dėl 1991 m. sausio 13 d. žudynių prie TV bokšto apkaltinti Lietuvos pasieniečius, nors už tai ir nuteistas Mykolas Burokevičius su savo kompanija. Už tokius mėginimus dezinformuoti nuteistas ir Valerijus Ivanovas.

© 2007 „XXI amžius“