Išdavikų neįvardijanti valstybė pasmerkta pražūčiai

Rinkimai į Rusijos valstybės Dūmą pasauliui nepateikė jokių sensacijų. Kaip ir buvo prognozuojama, daugiau kaip pusę mandatų parlamente laimėjo dabartinio šalies prezidento Vladimiro Putino vadovaujama partija „Vieningoji Rusija“. Vadinasi, šioje šalyje ir toliau pirmuoju smuiku gros kietosios linijos šalininkas V. Putinas. Labai nedidelė tikimybė, jog kitais metais, pasibaigus antrajai prezidento kadencijai, V. Putinas iš savo rankų išleis realią valdžią. Toks variantas įmanomas, bet labai neįtikėtinas. Greičiausiai po trumpo pasitraukimo iš Prezidento posto V. Putinas netrukus vėl taps pirmuoju asmeniu Rusijoje.

Lietuvai tokia įvykių eiga itin nepalanki. Rusijos opozicija bei Vakarų analitikai skelbia, jog 2007-ųjų gruodžio 2-osios rinkimai į valstybės Dūmą nebuvo demokratiški. Pateikiama galybė pavyzdžių: darbdaviai reikalavo, kad jų pavaldiniai būtinai dalyvautų rinkimuose, priešingu atveju neteks darbo, kai kuriose apygardose biuleteniai į balsadėžes buvo metami šūsnimis, negausūs Vakarų stebėtojai nepajėgė aprėpti visų apylinkių, o ir ten, kur stebėdavo, patirdavo subtiliausių trukdymų. Penkias paras areštinėje atskirtas nuo pasaulio praleido net garsusis šachmatininkas Garis Kasparovas, viešai smerkiantis V. Putiną dėl totalitarizmo. Į areštinę jis buvo uždarytas tik tam, kad savo mitingais ir demonstracijomis Kremliui nekeltų nepatogumų. Prie į akis krintančių asmenybės kulto pavyzdžių galima priskirti ir beveik visus šiandieninius meninius rusų filmus apie miliciją, banditus ir žvalgybas. Atkreipkite dėmesį, kokia nuotrauka kabo visų bent kiek aukštesnį postą užimančių Rusijos milicijos ar žvalgybos vadovų kabinetuose. Žinoma, kad V. Putino. Ir V. Putino portretas meniniuose filmuose demonstruojamas dažnai ir ilgai. Kad žiūrovas, besižavintis sumaniais rusų čekistais, matytų būtent V. Putino portretą.

Bet kas iš tų vakariečių paverkšlenimų, esą Rusijoje nėra demokratijos (nūnai daug kas ir iš mūsiškių aimanuoja, esą ir Lietuvoje nėra tikros demokratijos). Pirmiausia reikia paklausti, kas dėl to kaltas. Kalti pirmiausia patys Vakarai, nieko konkretaus, apčiuopiamo nenuveikę, siekdami sušvelninti esamą padėtį Rusijoje. Berlynas, Vašingtonas, Briuselis, Madridas nuolat pataikavo, darė nuolaidas, reveransus, štai dabar ir turi kaip ant mielių išaugusį Rusijos pasitikėjimą savo jėgomis. Vakarai manė arba apsimetė maną, kad nuolaidomis galima sušvelninti Kremliaus apetitus. O Kremliaus apetitai tik augo ir didėjo. Kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę. Apie Rusijos nenumaldomą norą demonstruoti grubią karinę jėgą byloja ir karinė sutartis dėl ginkluotės Europoje. Kremlius atsisakė parašo ir dabar oficialiai gali siųsti savo karius prie Estijos sienos ar į Kaliningrado sritį. Esant reikalui, susigrąžins į buvusį Karaliaučiaus kraštą ir atominę bombą. O kas uždraus? Greičiausiai net išbarti pabijosime.

Kad ir ką sakytų apie dabartinį Rusijos valdovą, V. Putinas – tai prezidentas, kuris sugebėjo ne tik išsilaikyti poste, bet ir sustiprinti šalį. Tai kas, kad mums nepatinka Rusijos stiprėjimo vektoriai, bylojantys ne apie demokratijos, padorumo, sąžiningumo augimą, o apie agresiją, militarizmą, ekonominį šantažą. Didžiausia bėda ta, kad Rusija atkakliai, kryptingai, diena po dienos siekia savo tikslų, o mes tik verkšlename ir aimanuojame, kad nieko negalime pakeisti.

Vienas iš iškalbingiausių V. Putino žingsnių – juodai dienai kaupti milžiniški pinigai. Dešimtis tūkstančių į pensiją išėjusių slaptųjų tarnybų karininkų bei analitikų jis panaudojo itin svarbioms užduotims – pokalbiams su šalies verslininkais dėl lėšų atseikėjimo į specialųjį fondą. Esama žinių, kad į pensiją išleisti buvę slaptųjų tarnybų karininkai priverstinio įtikinėjimo būdu į fondą sužėrė per tris milijardus dolerių lėšų. Lietuvoje tokie slapta sukaupti pinigai greičiausiai būtų išgrobstyti siauroms asmeninėms reikmėms. Slaptasis V. Putino iždas greičiausiai bus išeikvotas Rusijos agresijos reikmėms.

Lietuva nuo Rusijos tuo ir skiriasi, kad mes nepajėgiame savų verslininkų nei gražiuoju, nei piktuoju įtikinti, jog bent jau kai kada būtina padėti valstybės interesams. Esama daug pavyzdžių, kaip padorūs lietuviai verslininkai atsisako paremti bent kiek aštriau konkrečiomis temomis pasisakantį leidinį, bet noriai išmeta dešimtis tūkstančių litų specializuotų, paprastam skaitytojui veik nepriimtinų filosofinių žurnalų leidybai, puikiai suprasdami, kad tokie žurnalai šiandien – ne pirmojo būtinumo prekė. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius jau ne pirmą sykį atvirai kalba apie keleto stambių laikraščių ir televizijų, kurios akivaizdžiai gina ne Lietuvos interesus, įsigalėjimą ir apgailestauja, kad leidiniai, ginantys valstybės interesus, nesulaukia žymesnės lietuvių verslininkų paramos.

Kai kurie mūsų parlamentarai jau prabilo, kad panašios bėdos, kurios per paskutinius metus susikaupė pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje tarnyboje – VSD, egzistuoja ir mūsų ginkluotosiose pajėgose. Jie tai matę dar 1996 metais. Sveikintina, kad galų gale prabylama apie realias problemas ir krašto apsaugos sistemoje. Tačiau kodėl prabylama tik dabar, kai tas negeroves pašalinti dar sunkiau, kai jos jau įsisenėjusios? Ar nepavėluota? Į atsargą išėję kai kurie karininkai jau viešai šneka, kad Lietuva nebeturi realių ginkluotųjų pajėgų – jos susilpnintos mūsų pačių rankomis. Buvęs kariuomenės vadas, prieš išvažiuodamas į Ameriką švęsti šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, spaudoje galiausiai prabyla, kad Lietuvoje esama išdavikų. Tačiau vėlgi norėtųsi, kad būtų paminėta ir konkrečios pavardės – bent viena kita. Rusijoje prieš pat rinkimus į Dūmą išplatinti keli milijonai lankstinukų, kuriuose V. Putiną kritikuojantis garsusis šachmatininkas G. Kasparovas konkrečiai įvardijamas Rusijos priešu, neva akivaizdžiai remiančiu JAV interesus Rusijoje.

Joks padorus, sąžiningas lietuvis negali žavėtis tuo, kas nūnai dedasi Rusijoje. Tačiau nė vienas Lietuvos interesais besirūpinantis lietuvis negali žavėtis ir perdėtu lietuvišku atsargumu. Valstybė, nesugebanti demaskuoti, įvardyti išdavikų, pasmerkta pražūčiai.

© 2007 „XXI amžius“