„Užteks tvirtybės atsilaikyti prieš politikų spaudimą“

Į „Slaptųjų takų“ klausimus atsako Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žimantas Pacevičius

STT vadovas Žimantas Pacevičius

Kodėl nesutikote duoti interviu žodžiu, o nusprendėte raštu atsakinėti į iš anksto pateiktus klausimus? Esate nukentėjęs nuo neobjektyvių, tendencingai mintis iškraipančių žurnalistų ar tiesiog bijote keblių klausimų? Kai vyksta pokalbis akis į akį, žurnalistas visuomet turi galimybę pakartoti klausimą, jei pašnekovas į jį atsako neišsamiai, paviršutiniškai arba visai neatsako. Dabar šios galimybės „Slaptieji takai“ neturi.

Esu operatyvinę veiklą vykdančios institucijos vadovas. Manau, jog tokių institucijų vadovai turėtų mažiau rodytis viešumoje. Be to, jeigu pažiūrėtumėte į pasaulinę patirtį, pastebėtumėte, jog iš panašių tarnybų žmonės tikisi aiškių ir konkrečių rezultatų, o ne vadovų savireklamos.

Kodėl sutikote tapti STT vadovu? Išvardinkite keletą svarbiausių priežasčių, nulėmusių Jūsų pasirinkimą. Puikiai išmanote savo darbą, esate nusprendęs ryžtingai demaskuoti korumpuotus valdininkus ir pareigūnus, nebijote politikų spaudimo, žinote, kaip reformuoti STT veiklą? Ar tokį Jūsų sprendimą lėmė asmeniški, pragmatiški interesai – neblogas atlyginimas, nebloga pensija, galimybė kilti karjeros laiptais?

Gavau Lietuvos Respublikos Prezidento pasiūlymą vadovauti STT. Tarnyboje dirbu nuo pat jos įkūrimo pradžios, 2000 metais Prezidento dekretu buvau paskirtas STT direktoriaus pirmuoju pavaduotoju, atsakingu už operatyvinę veiklą. STT branduolys jau susiformavęs, dirba profesionalai ir mano, kaip vadovo, pagrindinė užduotis būtų užtikrinti STT veiklos tęstinumą, stabilumą ir efektyvumą. Ypač norėčiau atkreipti dėmesį į žodį „tęstinumas“, nes korumpuotų valdininkų, pareigūnų ir kitų asmenų demaskavimas buvo vykdomas visą tarnybos veiklos laikotarpį, nepriklausomai nuo to, kas jai vadovavo. Aš tęsiu šiuos darbus ir esu tikras, kad man pakaks tvirtybės ir ryžto atsilaikyti prieš bet kokį galimą politikų ar kitų asmenų spaudimą. O dėl asmeninių ir pragmatiškų interesų galiu atvirai pasakyti, jog mano finansinė būklė nepasikeitė, pensija tikrai nepadidės, o rūpesčių, buitiškai tariant, žymiai padaugėjo.

Jūsų pirmtakai, sakykim, Povilas Malakauskas, ne sykį tvirtino, esą STT įstaigai deramai kovoti su korupcija trukdo netobuli įstatymai. Kitaip tariant, prieš Jus STT vadovavę vyrai bėdą dėl nemažėjančios korupcijos netiesiogiai versdavo Seimui: STT nieko doro negali nuveikti, kadangi Seimas nepriima būtinų įstatymų. Jūs taip nesakysite?

Buvusių STT vadovų mintims iš dalies pritariu, tačiau kategoriškai nesutinku su teiginiu, jog STT nieko doro negali nuveikti. Su esamomis jėgomis ir turimais resursais STT dirba tikrai efektyviai. Galiu užtikrinti, kad STT vykdo ir vykdys savo veiklą išnaudodama visas turimas galimybes ir įrankius. Taip, kai kuriuos teisės aktus iš tiesų reikėtų koreguoti, kadangi juose įtvirtintos (ar dažniau – neįtvirtintos) nuostatos neleidžia efektyviau kovoti su korupcija ir išnaudoti visas STT galimybes. Turiu omenyje ne tik tiesiogiai STT veiklą liečiančius teisės aktus. Esame Seimui pateikę ne vieną pasiūlymą ir, nors galime pasidžiaugti kai kuriais teigiamais pokyčiais šioje srityje, joje tikrai reikia dar daug ką nuveikti. Be to, reikia pastebėti, jog korupcijos lygį šalyje lemia ir daugiau veiksnių, ne tik įstatyminė bazė. Pavyzdžiui, kaip vieną svarbiausių problemų išskirčiau vis dar didelę visuomenės toleranciją korupcijai. 2005 metų Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenimis, 36 proc. Lietuvos gyventojų nepraneštų apie korupcijos atvejus, o 68 proc. šalies gyventojų, norėdami išspręsti savo problemas, yra pasirengę duoti kyšį. Todėl STT skiria didelį dėmesį antikorupciniam visuomenės švietimui. Tačiau reikia suprasti, jog šioje srityje teigiamų rezultatų galima tikėtis tik po ilgesnio laiko.

Kokių reformų ėmėtės, tapęs STT vadovu? Kokių įstatymų reikia, kad kova su korupcija būtų veiksminga?

Manau, jog revoliucijų ir didelių struktūrinių reformų laikotarpis jau pasibaigė. Patvirtinta STT veiklos strategija iki 2010 metų, nustatytos prioritetinės veiklos kryptys. Žinoma, galimi nežymūs struktūriniai pakeitimai tarnybos viduje – juk gyvenimas nestovi vietoje, todėl ir tarnyba privalo reaguoti į pokyčius, būti modernia ir struktūriškai pajėgia tinkamai atlikti savo funkcijas. Tačiau pagrindinis mano tikslas – geri STT veiklos rezultatai, o ne reformos.

Gal esate susipažinęs, kaip su korupcija sekasi grumtis mūsų artimiausiems kaimynams – estams, latviams, lenkams? Kokios bendros tendencijos vyrauja iš sovietinės vergijos išsivadavusiose Rytų Europos šalyse?

Iš mūsų artimiausių kaimynų tik latviai ir lenkai turi atskiras specializuotas kovos su korupcija institucijas. Tiek Latvijos korupcijos prevencijos ir kovos su korupcija biuras (KNAB), įsteigtas 2002 metais, tiek Lenkijos centrinis antikorupcijos biuras (CBA), įsteigtas 2006 metais, kaip ir STT, savo veiklą plėtoja trimis viena kitą papildančiomis korupcijos prevencijos, baudžiamojo persekiojimo ir antikorupcinio visuomenės švietimo bei informavimo kryptimis. Taip siekiama aptikti ir šalinti korupcijos atsiradimo priežastis ir sąlygas, greitai, išsamiai ir teisėtai atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, informuoti visuomenę apie korupciją. Tačiau jeigu kalbėtume konkrečiai apie Latvijos KNAB veiklą, šios institucijos patirtis parodė, jog nėra gerai, kai su korupcija kovojančios institucijos vadovas yra pavaldus vyriausybės vadovui, kitaip tariant, priklausomas nuo konkrečios politinės jėgos. Lietuvoje šią problemą pavyko išspręsti 2000-aisiais, kai STT buvo atskirta nuo Vidaus reikalų ministerijos ir tapo tik Respublikos Prezidentui ir Seimui atsiskaitančia teisėsaugos įstaiga.

Kokių reikia įstatymų, kad būtų suaktyvinta STT veiklą? Iki šiol neišspręsti politinių partijų finansavimo klausimai. Gal tokio pobūdžio įstatymo nebuvimas ir yra tas kertinis akmuo, ant kurio būtų galima konstruoti veiksmingos kovos su korupcija modelį?

Nenorėčiau dabar gilintis į konkrečius įstatymus ar įstatymų straipsnius, nes dėl daugelio jų šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos, ieškoma racionaliausių ir geriausių sprendimų. Esame pateikę nemažai pasiūlymų kaip, mūsų nuomone, reikėtų tobulinti kovą su administracine ir politine korupcija. Esame aiškiai pareiškę savo nuomonę dėl visuotinio turto ir pajamų deklaravimo bei dėl politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo. STT taip pat nuolat atlieka įvairių įstatymų antikorupcinį vertinimą.

Kai kurie politikai, su kuriais teko ne sykį bendrauti, pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, ne sykį viešai tvirtino, esą STT sąmoningai vengia imtis tirti skandalingas bylas, bando išvengti rimtesnių tyrimų. Tokiais atvejais STT vadovybė, pasak A. Matulevičiaus, pasiteisina, esą „neįpareigoja įstatymas“. Žinote apie tokius pareiškimus? Kokie Jūsų kontrargumentai? Jei įstatymas konkrečiai neįpareigoja, bet juk įstatymas ir nedraudžia dar labiau gilintis...

Manau, jog tokie priekaištai yra visiškai nepagrįsti, nes STT visada ėmėsi, imasi ir ateityje imsis tyrimų, nepriklausomai nuo jų sudėtingumo ar kokios nors politinės jėgos „pageidavimų“. Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog, be ikiteisminių tyrimų, STT atlieka ir operatyvinius tyrimus, kurių apimtis yra kur kas platesnė. Tačiau nepamirškime ir to, jog įvairūs gandai nėra informacija, kurios pagrindu būtų galima pradėti tyrimą. Deja, dažnai priekaištai tarnybai ir kyla iš to, jog tarnyba nesiima tirti gandų. Galiu pasakyti, jog mes ir ateityje vengsime tokių tyrimų, nes jų rezultatai, drįstu sakyti, yra niekiniai, tačiau jie gali atverti kelią įvairioms politinėms spekuliacijoms ir politizuoti STT veiklą.

Kaip vertinate Kovo 11-osios Akto signataro Romualdo Ozolo pareiškimą, esą korumpuoti pareigūnai bei valdininkai ne tik išmoko neutralizuoti STT veiklą, bet net sukūrė veiksmingus modelius, kaip valdyti pačią STT. Filosofo manymu, ne STT valdo korupciją, o korupcija stumdo STT vadovų rankas viena ar kita linkme.

Gerbiu Romualdą Ozolą, tačiau su jo nuomone negaliu sutikti.

Išvardinkite keletą pastarųjų metų sėkmingai pasibaigusių stambesnių STT operacijų.

Manau, kad sėkmingoms ir profesionaliai atliktoms operacijoms būtų galima priskirti teisėjos Onos Gailiuvienės baudžiamąją bylą, buvusio Seimo nario Virginijaus Martišausko bylą, buvusio sostinės policijos viršininko Eriko Kaliačiaus bylą, buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus Vidmanto Jono Žilinsko piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo bylą, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento direktoriaus bei Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bylą. Profesionaliai buvo tirta buvusio Ginklų fondo vyriausiojo specialisto Alekso Daukšos nusikalstama veikla, trijų Šiaulių teritorinės 1-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos narių, už kyšius skirdavusių invalidumo grupes, veikla.

Įsivaizduokime patį liūdniausią variantą – STT vadovo poste Jums nieko doro nepavyks nuveikti. Ar atsistatydinsite, ar laikysitės įsikibęs į šį postą? Kokiais atvejais, Jūsų manymu, vadovas privalo atsistatydinti?

Joks postas, jokios pareigos man niekada nebuvo savaiminiu tikslu, todėl niekada nebuvau įsikibęs į jokį postą. Gavau Respublikos Prezidento siūlymą ir Seimo pritarimą vadovauti STT. Jaučiu tarnybos darbuotojų, kurių nuomonė man yra ypač svarbi, palaikymą. Todėl minčių apie pasitraukimą neturiu. Norėčiau pabrėžti, jog STT direktoriaus postas nėra „pereinamasis kiemas“: noriu – vadovauju, noriu – atsistatydinu! Manau, jog vadovas turėtų trauktis pajutęs, jog praranda pasitikėjimą, o jo asmeninės ar vadovo savybės trukdo efektyviam institucijos darbui ir darniam jos „organizmo“ funkcionavimui.

© 2007 „XXI amžius“