Naujoji atominė elektrinė – vienintelis išsigelbėjimas?

Lietuva privalo pasistatyti naują, modernią atominę elektrinę. Ne vien dėl to, kad ir ateityje išsaugotų atominės valstybės statusą, kuris leidžia jaustis ir galingesnei, ir saugesnei – labiau nepriklausomai nuo kaimynų užgaidų. Pasaulinės tendencijos leidžia manyti, jog elektros energijos artimiausiu metu pasaulyje ims trūkti. Jau dabar Ukraina sumažino elektros energijos tiekimą Lenkijai, nes jai pačiai pradeda trūkti energijos resursų. Energijos artimiausiu metu stigs ir Rusijai, nes jos kompanija „Gazprom“ daug metų labiau orientavosi į strateginių energetinių objektų Vakaruose supirkinėjimą, nei į savo verslovių kūrimą ir modernizavimą. Todėl apleisti savi objektai neleis sparčiai persiorientuoti, kai energetinių šaltinių stygius taps dar akivaizdesnis.

Kita priežastis, kodėl reikalinga nauja atominė elektrinė, – dar svarbesnė. Naujoji AE leistų mums pasiekti didesnės nei iki šiol energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Regis, šiuo planu Lietuvoje turėtų būti suinteresuoti visi. Tačiau šis nacionalinio saugumo požiūriu labai svarbus ketinimas kuo greičiau, t.y. maždaug iki 2014-ųjų, pasistatyti AE būtent ir stringa. Kartu Europos Sąjunga mus verčia 2009 metais uždaryti 2-ąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką. Vadinasi, po 2-ojo bloko uždarymo visai liksime be savos energijos – tapsime dar labiau priklausomi nuo Rusijos politinių ir finansinių užgaidų. Galų gale dėl prognozuojamo elektros energijos stygiaus galime net neturėti iš kur įsigyti elektros. Juk elektros tinklų jungčių neturime nei su Lenkija, nei su Švedija, ir jų greitai dar neįsirengsime. Jeigu nesugebėsime išsikapanoti iš šio užburto rato, egzistuoja reali grėsmė, jog Rusijos įtakoje pasiliksime dar ilgiems dešimtmečiams.

Vakarai sutiktų pratęsti 2-ojo reaktoriaus veiklą

Taigi energetikos tema šiandien viena svarbiausių, jei ne pati aktualiausia. Ir kartu – labai sudėtinga, paini. „Slaptųjų takų“ tikslas – kiek įmanoma konkrečiau išsiaiškinti, kas čia gina Lietuvos, o kas – svetimus interesus. Mūsų svečias – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius, duodamas interviu Seimo NSGK vadovas ne sykį pavartojo sąvokas „Rusijos slaptosios tarnybos“, „akivaizdžiausi Rusijos interesai“. Nieko nuostabaus – juk Rusijai negali nerūpėti, kada, kokiomis sąlygomis ir su kokiais partneriais Lietuva pasistatys strategiškai svarbų objektą. Duodamas interviu „Slaptiesiems takams“, Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius pabrėžė, jog dabar aiškintis, kodėl Lietuva taip lengvai sutiko su Europos Komisijos reikalavimu 2009-aisiais uždaryti 2-ąjį reaktorių, – jau ne laikas. Tokį skubotą ir iki galo nepasvertą žingsnį žengti vertė susiklosčiusios specifinės to meto aplinkybės. Norėta kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Todėl į kai kuriuos ekonominiu požiūriu abejotinus sprendimus numota ranka, manant, jog klaidas bus galima pakoreguoti ateityje. Ir iš tiesų jas įmanoma šiandien pataisyti. Pasak Seimo NSGK vadovo, dabar dar galima įtikinti Vakarus, kad mums leistų eksploatuoti 2-ąjį bloką, kol bus pastatyta nauja moderni atominė elektrinė. 2-uoju bloku galėtume naudotis dar mažų mažiausiai keletą, o gal net keliolika metų. Kapitalinis remontas – dar negreit – tik 2015-2017 metais. Neoficialiomis žiniomis, tik dvi ES valstybės – Vokietija ir Austrija – griežčiau reikalauja, kad Lietuva laikytųsi duotų įsipareigojimų Europos Komisijai. Tuo tarpu kitos ES valstybės suvokia keblią Lietuvos padėtį bei besikeičiančią situaciją pačioje Europoje, kur ima trūkti energetinių resursų. Bet ir skeptikes Vokietiją ir Austriją šiandien dar galima įtikinti, jog Lietuva, uždarydama 2-ąjį bloką, tampa visiškai priklausoma nuo Rusijos. Be to, čia svarbūs ne tik politiniai, bet ir grynai ekonominiai aspektai. Elektros energijos kainos mūsų šalyje tuomet gali šoktelėti net du ar tris kartus. O laikotarpis nuo 2009 iki 2014-ųjų – ne toks jau trumpas, turint omenyje, kad naująją atominę elektrinę vargu ar suspėsime pastatyti iki 2014-ųjų. Realesnė data – 2016 ar 2017 metai. Suvokdami, jog pasauliui gresia energetinė krizė, vakariečiai šiandien nėra labai kategoriški dėl kadaise Lietuvos duotų energetinių įsipareigojimų. Situacija nūnai Europoje stipriai pasikeitusi Lietuvai naudinga linkme. Tačiau Seimo NSGK vadovas pastebi, jog patys aukščiausi Lietuvos valdžios vyrai, nuo kurių šis sprendimas labiausiai priklauso, sakykim, Prezidentas, elgiasi pernelyg pasyviai ir net nebando įkalbėti Vakarų dėl 2-ojo bloko pratęsimo.

Realios statybos – dar labai negreit

Vakarai sutiktų pratęsti 2-ojo reaktoriaus eksploatavimą gana nesunkiai, jei matytų, jog oficialusis Vilnius rimtai ir skubiai imasi statyti naująją AE, pritraukdamas savo kaimynus lenkus, latvius ir estus. Deja, pastarųjų dienų lietuviški skandalai kaip tik ir verčia ES abejoti mūsų rimtais ketinimais. Seimo NSGK vadovo A. Matulevičiaus teigimu, Lietuva pasielgė neteisingai, orientuodamasi į privačius verslininkus. Verslininkams rūpi tik vienas dalykas – pelnas. Pelnas bet kokia kaina – kuo greitesnis, kuo didesnis. Verslininkų interesai ne visuomet sutampa su valstybės interesais. Juolab kad vieniems verslininkams šiuo atveju leista dalyvauti naujosios AE statyboje, kitiems – ne. Sakykim, Vakarų skirstomiesiems tinklams (VST) sudarytos visos sąlygos dalyvauti projekte, apeinant konkursus, o Rytų skirstomiesiems tinklams (RST) – ne. Todėl čia galima įžvelgti daug įtartinų momentų. Juk pažeistas viešuosius pirkimus reglamentuojantis įstatymas. Kitas į akis krentantis dalykas – paskubomis priimamas įstatymas dėl naujos atominės elektrinės statybos. Jis balsavimui pateiktas jau birželio mėnesį, išties paskubomis, o įstatymas, numatantis visus saugiklius, būtinus AE saugiam egzistavimui, – tik rudenį. Kaip teigė Seimo NSGK vadovas A. Matulevičius, įstatymą dėl AE statybos reikėjo priimti rudenį kartu su visais saugikliais. Galų gale ir tie saugikliai, neva galintys naujai AE suteikti būtiną saugumą, iš tiesų nėra absoliutūs. Nes visų atvejų, kaip apsaugoti AE, neparengsi. Kad ir dėl akcijų pirkimo – pardavimo sandorių. Verslininkams neuždrausi parduoti savų akcijų. Iš esmės jie akcijas gali parduoti bet kam – ne tik Rusijai, bet ir su tarptautiniu terorizmu siejamoms firmoms. Čia užtektų parduoti bent vieną akciją. Net vienos akcijos savininkas galėtų realiai kištis į AE reikalus. Todėl parlamentarui A. Matulevičiui keistai atrodo valstybės sprendimas į pagalbą telktis privačius verslininkus. Juk ir pati valstybė gali skolintis, ir gali skolintis daug pinigų iš pačių įvairiausių bankų, korporacijų. Bet kažkodėl Lietuva pasirenka būtent patį sunkiausią, kebliausią, painiausią variantą – privatų kapitalą. Ar valstybė pajėgs suvaldyti savuosius verslininkus? Parlamentaras A. Matulevičius ironizavo, primindamas, jog Lietuva – ne Rusija. Suprask, Lietuvai sunkiau nei Rusijai prižiūrėti, jog savi verslininkai rūpintųsi tik savos valstybės reikalais. Juolab kad daugelis mūsų verslininkų susiję su Rusijos rinka, jiems reikalingas Rusijos palankumas.

Lietuvos specialiosios tarnybos vėluoja pateikti išvadas

Seimo NSGK vadovas ragino atkreipti dėmesį ir į aplinkybes, kaip buvo privatizuojami VST, kaip paskubomis Seimui buvo pateiktas įstatymas dėl naujosios AE statybos. „Mums, parlamentarams, reikėjo itin greitai apsispręsti, o juk šis reikalas – sudėtingas, per keletą dienų neįsigilinsi į visas smulkmenas, detales“, – kalbėjo A. Matulevičius. Maža to, Lietuvos specialiosios tarnybos, paprašytos įvertinti, sakykim, Ūkio ministerijos iniciatyva rengiamas įstatymų pataisas, dažniausiai vėluodavo arba likdavo nuošalyje. Savo vertinimus pateikti ypač vėluodavo VSD. Taip buvo ir 2004-aisiais, analizuojant, pavyzdžiui, VST privatizavimo peripetijas. O juk specialiosios tarnybos turėtų savo išvadas ir prognozes pateikti ne prieš pat balsavimą, o kur kas anksčiau, kad dar liktų laiko išsamesniam susipažinimui. Štai dar vienas keistas pavyzdys. 2005-aisiais Susisiekimo ministerija bandė prastumti įstatymą, liberalizuojantį krovinių pervežimo geležinkeliais tvarką. Jei tos pataisos būtų priimtos, akivaizdžių ekonominių nuostolių būtų patyręs Klaipėdos uostas. Kaip dabar akivaizdu, tas įstatymas buvo naudingas tik Rusijos vežėjams. Laimė, parlamentarai patys, be VSD pagalbos, susigaudė, kur šuo pakastas. Pasak Seimo NSGK pirmininko, VSD tuomet parlamentarams nepateikė jokios orientacinės medžiagos, kad būtų lengviau suvokti, kokį projektą parengė Susisiekimo ministerija. Galų gale VSD iki šiol greičiausiai taip ir neišsiaiškino, kas ir kodėl iš Susisiekimo ministerijos parengė Lietuvos interesams kenkiantį įstatymą. Taip ir neaišku, kokia tai klaida – sąmoninga ar tik dėl žioplumo? Dėl laiku nepateiktų išvadų Seimo NSGK vadovas yra priekaištavęs VSD vadovybei. O ši atšovė, kad neturi specialistų, analizuojančių geležinkelio problemas. Tuo tarpu parlamentaras A. Matulevičius turįs žinių, jog iš VSD maždaug tuo pačiu metu savo noru buvo priversti išeiti keli darbuotojai, išmanantys būtent su geležinkelių transportu susijusius reikalus.

Naujoji AE turėtų būti valstybinė

Pasak Seimo NSGK pirmininko, Lietuva privalo statyti AE orientuodamasi ne į privatų, bet į valstybinį kapitalą. Bent jau šiame, pirmajame, etape Lietuva turėtų atsisakyti privataus kapitalo. Jau vien dėl to, kad Lietuvoje kilo skandalas tarp verslininkų, norinčių atsiriekti kuo riebesnį gabalą torto. „Verslininkams galima pasakyti, jog jie, jei iš tiesų nori pagelbėti valstybei, nesiorientuodami į greitą pelną, galėtų prisijungti kiek vėliau“, – dėstė poziciją parlamentaras A. Matulevičius. Mūsų kaimynai lenkai, latviai, estai pradeda nebesuprasti, kas dedasi Lietuvoje, todėl neskuba, vengia, bijo stačia galva veltis į neskaidrius ekonominius sandorius. Parlamentaras A. Matulevičius pareiškė, jog jo vadovaujamas komitetas artimiausiu metu pareikš oficialią poziciją dėl naujosios AE statybos. „Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, niekaip nesusiję su realiais ketinimais kuo greičiau pasistatyti naują AE. Šiandien daug kalbama ir mažai dirbama“, – apgailestavo Seimo NSGK vadovas.

© 2007 „XXI amžius“