VSD pagalbon pasitelkė karo metu naudojamus tardymo metodus?

Advokatas Juozas Gaudutis neneigia, kad VSD tardytojai prieš karinės žvalgybos ir kontržvalgybos majorą Joną Zajančkauską galėjo naudoti psichologinį smurtą Autoriaus nuotrauka

Lietuvoje iki šiol netyla ginčai dėl Seimo laikinosios komisijos, tyrusios Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, išvadų. Taip pat įsimintinas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, palankus buvusiam karinės žvalgybos ir kontržvalgybos majorui Jonui Zajančkauskui. Su advokatu Juozu Gaudučiu, Lietuvos ir užsienio teismuose ginančiu J. Zajančkausko interesus, kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Seimo laikinoji komisija, vadovaujama Loretos Graužinienės, paskelbė išvadas dėl Juro Abromavičiaus žūties. Jos susilaukė nevienareikšmių vertinimų. Pavyzdžiui, konservatoriai atsisakė už jas balsuoti ir paskelbė savąsias išvadas, visiškai priešingas toms išvadoms, kurias skelbia L.Graužinienės bendraminčiai. Dešinieji oficialiai pareiškė, jog L.Graužinienės komisijai rūpėjo anaiptol ne tiesa, bet politinės intrigos. Ar oficialios Seimo komisijos išvados nenusižengia tiesai?

Seimo laikinoji komisija ėmėsi teisėsaugos institucijų funkcijų. J. Abromavičiaus žūtis – tyčinis nužudymas. Visas žūties aplinkybes čia gali nustatyti ir įvertinti tik prokuroras. Seimo komisija negali nieko konkrečiai nei apkaltinti, nei išteisinti. Demokratinėse valstybėse teisingumą vykdo tik teismai. Taigi teisine prasme Seimo komisijos išvados, ypač tos vietos, kur daromos konkrečios užuominos, metami konkretūs įtarimai bei kaltinimai, – tėra politinio pobūdžio apibūdinimai. Tokių išvadų pagrįstumas ir patikimumas visuomet kelia abejonių. Daugeliu atveju politikų išvados dėl konkrečių žmogžudysčių ar nusikaltimų yra klaidingos. Ne be reikalo rezonansinėms byloms ištirti JAV Kongresas visuomet skiria nepriklausomą prokurorą. Pavyzdžiui, specialusis prokuroras tyrė Amerikos prezidento Džono Kenedžio nužudymo aplinkybes. Vėliau savo surinktą informaciją specialusis prokuroras pateikė JAV politikams, kurie, remdamiesi būtent specialiojo prokuroro išvadomis, paskelbė politinį pareiškimą. Tokiais atvejais galima ir būtina tikėti politinėmis išvadomis. Tokios išvados labai retai pasirodo esančios klaidingos. Deja, Lietuvoje kol kas viskas atvirkščiai. Nors dar nėra teisinio įvertinimo – įsiteisėjusio nuosprendžio, mūsų politikai skelbia politines išvadas Seimo vardu. J. Abromavičiaus žūties aplinkybių tyrimas akivaizdžiai rodo, kad politines nuostatas bandoma įvilkti į teisinį rūbą. Mano versija: stengiamasi susidoroti su dešinės pakraipos politikais į pagalbą pasitelkiant rezonansinę bylą. Būsiu atviras: L. Graužinienės komisijos išvadose esama labai daug prielaidų, spėlionių, įtarimų. Viskas paremta sąvokomis „galėjo būti“, „galima manyti“. Remiantis tokiomis prielaidomis vargu ar galima padaryti teisingą išvadą, kas kaltas, o kas – teisus. Gyvenimiška patirtis byloja, jog po politikų išvadų teismai Lietuvoje ne sykį priimdavo kardinaliai priešingas išvadas. Be abejo, tos išvados, kurias Seimas dabar patvirtino balsų dauguma, yra toli nuo tikrosios tiesos.

Šių metų gruodžio 3 dieną Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė paskelbė sprendimą, kuris palankus buvusiam karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkui Jonui Zajančkauskui. Teismo sprendimas leidžia abejoti „Lietuvos ryte“ paskelbtomis užuominomis, esą šis buvęs Antrojo departamento karininkas galėjo prisidėjo prie J. Abromavičiaus nužudymo, taip pat dalyvauti kituose panašiuose pasikėsinimuose bei sprogdinimuose.

Taip, tas teismo sprendimas akivaizdžiai rodo, jog buvęs KAM 2-ojo departamento majoras J. Zajančkauskas spaudoje buvo kaltinamas padaręs arba prisidėjęs padarant keletą sunkių nusikaltimų neturint užtektinai įrodymų. Panašiais dalykais spaudoje buvo apkaltintas ir buvęs parlamentaras Algirdas Petrusevičius. Minėtas teismo sprendimas palankus ir jam. Akivaizdu, kad prestižinio leidinio žurnalistai paskubėjo tiek J. Zajančkauską, tiek A. Petrusevičių įvardinti esant nedorais piliečiais. Įrodymų trūksta. Todėl nenuostabu, kad J. Zajančkauskas dėl garbės ir orumo įžeidimo kreipėsi į teismą. Teismas pareikalavo visos būtinos informacijos tiek iš generalinės prokuratūros, tiek iš kitų specialiųjų ir slaptųjų tarnybų, ir paskelbė išvadą, iš esmės priešingą tiek Seimo laikinosios komisijos išvadoms, tiek prestižinio dienraščio pozicijai. Teismo sprendimo kol kas smulkiai negaliu komentuoti, kadangi jis dar neįsigaliojęs – per 30 dienų jį gali apskųsti tiek viena, tiek kita pusė. Tačiau galiu oficialiai pareikšti, jog mano ginamasis J. Zajančkauskas iš esmės yra patenkintas teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog J. Zajančkauskas būtų prisidėjęs prie nusikaltimų, kuriuos įvardija spauda.

Buvęs karinės žvalgybos ir kontržvalgybos majoras J. Zajančkauskas kreipėsi į Strasbūro žmogaus teisių teismą, ieškodamas teisybės užsienyje. Kokiais motyvais vadovaudamasis taip pasielgė Jūsų ginamasis? Juk bylinėjimasis užsienyje, kad ir kas ką sakytų, kenkia valstybės prestižui. Negi nebuvo jokios kitos išeities?

Į Strasbūrą nusiųstos J. Zajančkausko bylos neatmetė ir ji ten bus nagrinėjama. Ji susilauks didelio rezonanso, kadangi ieškinį savo valstybei pareiškė ne eilinis asmuo, o buvęs Antrojo operatyvinių tarnybų departamento karininkas. Kokia pagrindinė bylinėjimosi tarptautinėse institucijose priežastis? J. Zajančkauskas įsitikinęs, jog VSD prieš jį panaudojo neteisėtus tardymo būdus ir metodus – smurtą. Kol kas dar negaliu atvirai išdėstyti visų detalių. Tačiau akivaizdu, jog mano ginamasis mano, kad tardymo metu nebuvo užtikrintos visos jo, kaip piliečio, teisės. Prieš kreipdamasis į Strasbūrą jis kreipėsi į mūsų Generalinę prokuratūrą, bet šios institucijos abstraktūs atsirašinėjimai jo netenkino, todėl J. Zajančkauskui nieko kito nebeliko, kaip teisybės ieškoti Vakaruose.

Kaip konkrečiai buvo kankintas J. Zajančkauskas? Tardytojai baugino susidorojimu, neleido ilsėtis, vartojo necenzūrinius žodžius ir apibūdinimus?

Aš nesiruošiu neigti šių dalykų, kadangi neturiu kontrargumentų. J. Zajančkausko atveju buvo perlenkta lazda – išgauti prisipažinimą siekta neteisėtais būdais ir metodais. Jau pačioje bylos pradžioje aš padariau oficialų pareiškimą dėl neteisėtų metodų ir būdų, naudotų apklausų metu. Teismų praktikoje ne kartą pasitaiko atvejų, kai prisipažinimo siekiama neteisėtais būdais. Tai tik patvirtina, jog tardytojams neužtenka įrodymų, todėl ir pasitelkiami į pagalbą grasinimai, bauginimai ar keiksmažodžiai. Supraskit, norint išgauti prisipažinimą nebūtina net mušti įtariamojo. Patyrę tardytojai gali sudaryti tokias nepalankias psichologines sąlygas, kad įtariamasis prisipažins net motiną ar tėvą nužudęs. Tokių atvejų esu matęs savo praktikoje. Nereikia nei šunimis pjudyti, nei elektros įjungti. Mano nuomone, metodai, kuriuos Lietuvos saugumas panaudojo prieš J. Zajančkauską, naudojami, bet tik karo metu, kai nėra jokios kitos išeities, kai pavojus iškilęs tūkstančiams žmonių. Taigi kai kada grubūs tardymo metodai nėra išvengiami. Bet ar J. Zajančkauskas – būtent tas asmuo, prieš kurį buvo būtina naudoti psichologinį smurtą?

Laikinosios komisijos išvadose ne sykį buvo pabrėžiama, esą kai kurių buvusių savanorių veiksmai turi „terorizmo bruožų“?

Žiūrint iš tarptautinės teisės praktikos, dar nemačiau nė vienos valstybės, kuri taip lengvai, neturėdama užtektinai įrodymų, mėtytųsi kaltinimais terorizmu. Šiandien Lietuva pademonstravo politinį nebrandumą. Teisėsauga nėra nustačiusi, kas ir kodėl nužudė J.Abromavičių, o mūsų Seimas teigia, kad tie, kurie nužudė J. Abromavičių, labai panašūs į teroristus. Terorizmas – tai ne šiaip sau nusikaltimas. Terorizmas – tai pačio aukščiausio lygio kenkimas valstybei, jos prestižui, saugumui, gerovei. Mano supratimu, tokiais skambiais, bet faktais neparemtais pareiškimais apie terorizmą Seimas tiesiog kenkia savo šalies prestižui. Rinkėjams tikrai būtina susimąstyti, ar ateinančiuose rinkimuose į parlamentą reikia rinkti tuos, kurie teroristo etiketes lengva ranka klijuoja neturėdami konkrečių įrodymų. Aš nemanau, kad Lietuva turėtų slėpti nuo partnerių informacijos, jei jos teritorijoje išties veiktų teroristinės grupuotės ar gaujos. Tačiau priklausomybę teroristinei grupuotei privalo konstatuoti ne politikai, o teismas – ir tik teismas. Man atrodo, kad kai kurie mūsų politikai nesuvokia, kuo teisė skiriasi nuo politikos. Politinėje kovoje negalima naudoti metodų, kurie naudojami teismuose. Man teko susipažinti su J. Abromavičiaus nužudymo byla. Galiu tik tiek pasakyti – byla labai sudėtinga. Ten daug iki galo nepatikrintų versijų, nevienareikšmiškai traktuotinų faktų. Bet svarbiausia, kad įvykio vieta, mano supratimu, pirmą kartą buvo apžiūrėta paviršutiniškai, gal net atmestinai. Taigi mes šiandien neturime svarbiausio – pirminių neginčijamų duomenų. Aš nesakau, kad vieta, kur buvo nužudytas J. Abromavičius, pirmą kartą specialiai prastai apžiūrėta. Tačiau negaliu nepastebėti ir fakto, kad generalinei prokuratūrai tuo metu vadovavo būtent Artūras Paulauskas. Beje, tuo metu prokuratūroje jau nebedirbo daug puikių specialistų – jie buvo išstumti arba susirado geriau apmokamus darbus. Taigi J. Abromavičiaus nužudymo aplinkybes sunku deramai ištirti, nes nėra neginčijamų pirminių įrodymų. O padarius pirmines klaidas įmanomos visos kitos klaidos.

Kaip vertinate A. Petrusevičiaus bylą? Kodėl šiuo atveju nelegalių ginklų laikymo bylos ėmėsi ne policija, o būtent VSD?

Šis klausimas – vienas iš pagrindinių, kuriuos aš pateikiau teismui. VSD, policijos, STT veikla griežtai reglamentuojama mūsų šalies įstatymų. Nė viena slaptoji ar specialioji Lietuvos tarnyba negali savivaliauti, imtis bylų, kurios joms nepriklauso. Lietuvos įstatymuose aiškiai parašyta, kad nelegalia ginklų prekyba ir laikymu užsiima ne kas kitas, o policija. Tačiau A. Petrusevičiaus atveju viskas klostėsi priešingai. Nusikalsti A. Petrusevičių provokavo VSD, bet ne policijos agentai ir informatoriai. Todėl klausimas, ar šiuo atveju nuo pat pradžių sąžiningai atliktas tyrimo procesas, ar nepažeisti norminiai aktai, – natūralus, neišvengiamas. Po VSD vadovybės pakeitimo aiškiai matome, kad iki tol VSD buvo veikiama tam tikrų politinių jėgų. Todėl mano, kaip advokato, pareiga dar sykį pasiteirauti, ar A. Petrusevičius apkaltintas nepažeidžiant įstatymų. Jei paaiškės, jog mano įtarimai dėl tendencingumo – ne iš piršto laužti, ši aplinkybė leis siekti švelnesnės bausmės mano ginamajam. Juk pats nelegalaus ginklo laikymas namuose nėra ginčijamas.

© 2007 „XXI amžius“