Politinio terorizmo apraiškos Lietuvoje

Ar Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę būta politinio terorizmo? Šia tema neseniai diskutuota Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) Vilniuje. Diskusija – labai aktuali, bet vienpusiška. Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Improvizuotą spaudos konferenciją TSPMI studentams organizavo tendencingasis „Spaudos klubo“ vedėjas, savo laidose sunkiai slepiantis neapykantą dešiniesiems politikams. O improvizuotosios spaudos konferencijos svečiu pasirinktas buvęs generalinis prokuroras, kadaise tyręs ir iki galo neištyręs daugelį to meto rezonansinių bylų. Todėl nenuostabu, kad tądien studentams buvo pateikiama itin vienpusiška, tendencinga informacija. Audrius Siaurusevičius teiravosi, kaip derėtų vertinti Juro Abromavičiaus nužudymo ar tilto per Bražuolę sprogdinimo versijas, o Artūras Paulauskas, prisimindamas to meto įvykius, tiesiogiai ir netiesiogiai bėdą vertė dešiniesiems.

Lietuva bent jau oficialiai priskiriama demokratinėms valstybėms. Taigi mūsų šalyje toleruotinos net ir tokios tendencingos paskaitos, kaip toji, kurią organizavo „Spaudos klubo“ vedėjas. Tačiau TSPMI vadovybė vis dėlto privalėtų pasikviesti į svečius ir tuos politikus ar buvusius savanorius, kurie, analizuodami vadinamojo savanorių maišto priežastis, įžvelgia Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Bet greičiausiai nepasikvies. Mat Lietuvoje demokratija tik deklaruojama. Jeigu Lietuva išties būtų demokratinė, tai TSPMI vadovas Raimundas Lopata netoleruotų tokių vienpusiškų pliūptelėjimų. Užtenka prisiminti kad ir buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus paskaitą, skaitytą tose pačiose TSPMI auditorijose. Nieko smerktino, jei studentams savo poziciją išguldo KGB rezervininkus palankiai vertinantis M. Laurinkus. Bet kodėl į diskusiją vėliau nepakviečiami tie mūsų saugumiečiai, kuriuos buvę KGB rezervininkai išstūmė iš darbo? Būtų suregzta puiki intriga, studentams kiltų įvairiausių klausimų. Negi mokslo įstaiga, kurioje gvildenami tarptautinių santykių ir politikos mokslai, nenori skatinti studentus tapti žingeidesniais? Vienpusiškos paskaitos tikrai nėra geras dalykas. Dauguma studentų, kurie išklausė buvusio generalinio prokuroro samprotavimų, jo mintis priėmė beveik „už gryną pinigą“. Net paskaitos organizatoriai pripažino, jog studentai, popieriuje išguldę savo įspūdžius apie paskaitą, nevertino jos kritiškai.

Galų gale ir klausimus, ne tik atsakymus, reikia išmokti formuluoti. Sakykim, klausimas, kurį iškėlė „Spaudos klubo“ vedėjo paskaitoje buvęs generalinis prokuroras apie politinio terorizmo apraiškas praeityje, – ne itin tikslus. Kodėl vartota sąvoka „buvo“, jei politinio terorizmo recidyvų galima rasti ir šiandien?

Štai tik vienas pavyzdys iš dabartinio politinio terorizmo apraiškų. Ką šiandien veikia Šarūnas Paberalius, buvęs liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho asmens sargybinis? Šis vaikinas iki šiol slapstosi vienoje iš Vakarų valstybių, baimindamasis dėl savo gyvybės. Mat į Kėdainius saugoti suvirintojo iš Rusijos jis išvažiavo ne šiaip sau – jis turėjo surinkti kuo daugiau žinių apie tikrąją padėtį įtartinojo V. Uspaskicho valdose. Vaikinui šiandien turėtų būti skiriama premija už drąsą, kurią jis pademonstravo, nuspręsdamas slapta rinkti informaciją apie su Rusijos slaptosiomis tarnybomis siejamą turtuolį. O išėjo atvirkščiai. Lietuvoje jam buvo dirbtinai „prikabinti“ keli nusikaltimai, Lietuvos slaptosios tarnybos nuo jo atsižegnojo, o Šarūnas šiandien... vienas kaip pirštas slapstosi svetimoje valstybėje. Jo motina Teresė Paberalienė bijo, kad sūnaus neištiktų didelė bėda. Mat ji neatmeta galimybės, jog V. Uspaskicho aplinkos žmonės nedovanos Šarūnui už „tokį įžūlumą“. Viktoras iki šiol įtakingas, ir jo įtaka nė kiek nemažėja.

Kad ši istorija nėra pasibaigusi, akivaizdu dar ir dėl to, kad niekas iš Lietuvos slaptųjų tarnybų net nebando aiškintis, kas išdavė Šarūną. Kitaip tariant, Lietuvoje niekam nė motais, kas šnibžtelėjo Kėdainių kniaziui, esą asmens sargybinis apie jį Lietuvos teisėsaugai renka „kompromatą“. Šarūno motina baiminasi, kad sūnų gali pabandyt net fiziškai pašalinti. Mat jis „daug žino“, ir tas „jo žinojimas“ erzina, kelia nerimą kai kuriems politikams, ne tik V. Uspaskichui. Štai gruodžio 4 dieną apie 21 valandą vakaro Šarūno motina buvo sulaikyta netoli savo namų policijos pareigūnų. Remdamiesi generalinės prokuratūros oficialiu laišku policininkai T. Paberalienei pateikė keletą klausimų: kur gyvena jos sūnus, su kuo bendrauja, ar turi automobilį, koks jo telefonas, ar turi giminių šalyje, kurioje apsistojęs? Tokios apklausos Lietuvoje pasilikusiai Šarūno motinai organizuojamos nebe pirmą kartą. Motina nieko konkretaus klausiantiems nepasako, nes ji pati nežino. O jeigu ir žinotų, vis tiek nepasakytų. Nežinia dėl sūnaus likimo tęsiasi nebe pirmus metus. Sakykit, ar tai – ne pats tikriausias politinis terorizmas?

© 2007 „XXI amžius“