Ar tikrai LKKSS panaši į teroristinę organizaciją?

Gintaras VISOCKAS

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos pirmininkas Valentinas Bartašiūnas įsitikinęs, kad KGB niekur nedingusi – ji tik pakeitė savo formas, sumaniai prisitaikydama prie naujųjų sąlygų Autoriaus nuotrauka

Šiandien „Slaptųjų takų“ svečias – Valentinas Bartašiūnas, dirbantis Vilniaus Antakalnio universitetinėje ligoninėje, turintis bendrosios praktikos bei pilvo srities chirurgo licenzijas. Tačiau „XXI amžius“ neapsiriko, pasikviesdamas šį mediką į priedą, kuriame aptariamos slaptųjų tarnybų temos. Juk V. Bartašiūnas aktyviu sąjūdininku ir savanoriu tapo jau pirmosiomis Atgimimo dienomis. Gūdžiomis 1991-ųjų sausio mėnesio dienomis jis buvo tarp tų, kurie su ginklu rankose saugojo parlamentą. Savanorio bilieto ir savanorio uniformos į šalį jis nepadėjęs iki šiol. Beje, nūnai jam patikėtos itin svarbios pareigos – jis vadovauja Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) centro valdybai. Šios organizacijos vadovu V. Bartašiūnas tampa nebe pirmą kartą. LKKSS jis vadovavo dar 1994-1996 metais, tačiau anas laikotarpis tikriausiai nebuvo toks sudėtingas kaip dabartinis. Mat kai kurie politikai šiandien V. Bartašiūno vadovaujamą LKKSS tiesiogiai ir netiesiogiai įvardija kaip organizaciją, „turinčią teroristinėms organizacijoms būdingų bruožų“. Kai kurių dabartinių parlamentarų įsitikinimu, LKKSS – mažų mažiausiai įtartina, nepatikima. Taigi neva jos veikloje dalyvauti save gerbiantiems piliečiams nepatartina, nerekomenduojama. Ar tikrai LKKSS panaši į teroristinę organizaciją?

Reikalauja panaikinti balsavimo rezultatus

Neapsikentusi dezinformacinių išpuolių LKKSS Centro valdyba praėjusią savaitę išplatino oficialų pareiškimą, adresuotą Lietuvos Seimui, Valstybės saugumo departamentui (VSD) ir Generalinei prokuratūrai. Tame vienbalsiai priimtame pareiškime, be kita ko, rašoma:

J. Abromavičiaus žūties aplinkybes ir antrą kartą tyrusi Seimo komisija neištyrė šio nusikaltimo ar jo aplinkybių, bet pasinaudojo proga prieš artėjančius Seimo rinkimus pabandyti sukompromituoti Lietuvos dešiniąsias jėgas. Akivaizdu, kad ji dirbo neobjektyviai ir net tendencingai, ignoruodama svarbius to meto įvykių liudininkus, neišklausė jų, nepagrįstai apkaltino brg. gen. Algirdą Pocių melu.

Šios žmogžudystės tyrimo metu VSD pareigūnai karštligiškai rengė provokacijas prieš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narius, siekdami išgauti jų prisipažinimus įvykdžius šį nusikaltimą. Tam tikslui buvo pasitelkta ir žiniasklaida, kuri visus metus vykdė šmeižto kampaniją prieš savanorius kariuomenės kūrėjus. Deja, visos šios priemonės nepadėjo ir negalėjo padėti išaiškinti nusikaltimo vykdytojų, byla lieka neištirta, nusikaltėliai bei nusikaltimo organizatoriai nesurasti ir nenubausti. Nepaisant to, pastaroji Seimo komisija pateikė skandalingą ir absurdišką išvadą, apkaltindama Tėvynės sąjungą ir kitas, jau buvusias partijas ryšiais su „teroristams artima organizacija“, o Seimo dauguma tokioms išvadoms pritarė. Seimo pritarimas tokiai niekuo nepagrįstai išvadai tik žemina Lietuvos Respublikos Seimo instituciją ir Lietuvos valstybę.

Reikalaujame Seimą panaikinti balsavimo dėl minėtos išvados patvirtinimo rezultatus, įpareigoti komisiją peržiūrėti surinktą medžiagą, apklausti to meto įvykių svarbius liudininkus, kurie, tikime, pateiks svarbios informacijos apie minėto nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus.

Raginame VSD ir Generalinę prokuratūrą nutraukti provokacijas prieš Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius, nelaukti, kol nusikaltėlius išaiškins žiniasklaidos atstovai, o vykdyti pareigą ir ieškoti tikrųjų minėto nusikaltimo užsakovų bei vykdytojų.

Šis pareiškimas, beje, buvo išplatintas ne tik valdžios atstovams, bet ir svarbiausioms žiniasklaidos priemonėms, bet niekas jo nepaskelbė, taip pat nepaprašė, kad LKKSS vadovas V. Bartašiūnas oficialiai paaiškintų, kodėl jis nesutinkąs su oficialia L. Graužinienės komisijos pozicija. Žodžiu, neišklausė „antrosios pusės“.

L. Graužinienės komisijos tendencingumas

Daktaro V. Bartašiūno teigimu, L. Graužinienės vadovautai komisijai buvo pateikta daug konkrečios ir išsamios informacijos, leidžiančios į J. Abromavičiaus žūties bei į vadinamojo Kauno savanorių maišto priežastis pažvelgti giliau. Bet ta informacija kažkodėl neatsispindi paskelbtose išvadose. Šiandien itin akivaizdu, kad pakaunės maištu siekta iš pagrindų neutralizuoti savanorius – vienintelę realią to meto karinę jėgą šalyje. Idealistiškai, patriotiškai nusiteikę savanoriai buvo įstumti į tokias sąlygas, kad jie neturėjo kito pasirinkimo. Juk vadinamasis ginklų koncentravimo įstatymas reiškė, kad iš savanorių ginklai atimami, kad jie nuginkluojami. Ar galėjo savanoriai sutikti su šiais reikalavimais? Aišku, kad negalėjo. Jau vien dėl to, kad iš Lietuvos dar nebuvo išvesta visa Rusijos kariuomenė. O išstūmus juos į mišką planuota jėga juos sunaikinti. Karštakošių politikų ir jėgos struktūrų atstovų, kurie skatino tarpusavio karinį konfliktą, būta užtektinai. Laimė, to meto VRM pirmojo pulko vadas pulkininkas Sergejus Madalovas atsisakė pulti miške maištaujančius savanorius. Ir Rusijos planas, kuriuo siekta Lietuvoje sukelti pilietinį karą bei parodyti pasauliui, esą Lietuvoje pralietas kraujas, vos tik pasitraukė Rusijos ginkluotosios pajėgos, žlugo. Rusijos slaptosioms tarnyboms nepavyko sukurti bent kiek įtikinamesnio preteksto, kad galėtų įtikinti pasaulį, jog Lietuvoje turi pasilikti rusų daliniai. Ir Rusijos kariuomenė buvo priversta pasitraukti, o pasaulis pamatė, kad „lietuviai moka taikiai tarpusavyje sugyventi ir be vadinamųjų Rusijos taikdarių“.

Kaltė dar neįrodyta

Duodamas interviu „Slaptiesiems takams“, daktaras V. Bartašiūnas pastebėjo, jog dezinformaciniai išpuoliai prieš jo vadovaujamą organizaciją – ne atsitiktiniai, jų artimiausiu metu gali būti dar daugiau. „Mūsų nedraugai griebiasi bet kokių priemonių, kad kiltų kuo didesnis nepasitikėjimas dešiniosiomis politinėmis jėgomis. Mane asmeniškai labiausiai užgauna L. Graužinienės komisijos užuominos, esą „kai kurie dešiniųjų partijų atstovai palaiko ryšius su organizacija, turinčia teroristinių požymių“. L. Graužinienės komisijos išvadose nurodomi keli su teisėsauga reikalų turintys buvę ar esami mūsų nariai. Pavyzdžiui, Algirdas Petrusevičius. Taip, šis buvęs politinis kalinys kaltinamas nelegalia ginklų prekyba. Tačiau jo kaltė dar neįrodyta, teismai dar tebevyksta, o L. Graužinienės komisija švaistosi konkrečiais kaltinimais, akivaizdžiai pažeisdama nekaltumo prezumpcijos principą. Galų gale prisiminkime svarbiausias detales, kaip A. Petrusevičius buvo kryptingai, specialiai, ilgai provokuojamas nusikalsti. Šiandien galima drąsiai daryti išvadą, jog mūsų teisėsaugai labiau rūpėjo ne tiek išaiškinti nusikaltimą, jį neutralizuoti pačioje užuomazgoje, kiek buvusį politinį kalinį paversti „didžiausiu teroristu“. Be to, jeigu vienas ar kitas organizacijos narys iš tiesų pasirodė esąs ne itin garbingas, tai dar nereiškia, kad visa organizacija yra nepadori ir įtartina“, – samprotavo LKKSS centro valdybos pirmininkas V. Bartašiūnas.

Atsitiktinumų politikoje nebūna

Beje, pirmąsias užuominas, esą LKKSS turi teroristinės organizacijos požymių, paskleidė ne Seimo laikinoji komisija, bet mažai kam žinoma, sovietinius karininkus vienijanti, ne itin gausi organizacija, vadovaujama liūdnai pagarsėjusio, du sykius už šmeižtą teisto atsargos karininko Jono Užurkos. Būtent ši organizacija, trumpiau – KASKA, neseniai ėmė rašyti oficialius raštus oficialioms Lietuvos valdžios struktūroms, retoriškai teiraudamasi, ar LKKSS kartais neturi teroristinės organizacijos požymių. Mat LKKSS veikloje, pasak sovietinius, niekur nepritampančius karininkus vienijančios KASKA vadovybės, dalyvauja tokie įtartini asmenys kaip A. Petrusevičius. Pasak daktaro V. Bartašiūno, J. Užurkos organizacijos terminai apie terorizmą beveik identiški sąvokoms, kurias naudojo L. Graužinienės komisija savo išvadose. V. Bartašiūnas nenorįs spėlioti, kas nuo ko nusirašė minėtus terminus, tačiau politikoje, jo žodžiais, atsitiktinumų nebūna. „Net jeigu kas ir labai dievagotųsi, kad tai yra tiesiog paprastas sutapimas, vis tiek nepatikėčiau“, – samprotavo V. Bartašiūnas.

Nusikaltimo galėjo ir išvengti

Pasak daktaro V. Bartašiūno, LKKSS neišsižadės savo buvusio nario A. Petrusevičiaus. Šiandien Lietuvoje susiklosčiusi tokia padėtis, kai teisinėmis (ir ne tik teisinėmis priemonėmis) persekiojami ne buvę komunistai, kagėbistai, o būtent valstybiškai, patriotiškai nusiteikę asmenys ir organizacijos. Todėl jis nesistebi, kad buvęs politinis kalinys A. Petrusevičius šiandien atsidūrė Lietuvos teisėsaugos nemalonėje. Argi gali A. Petrusevičių mėgti buvusi sovietinė ir partinė nomenklatūra, paėmusi Lietuvoje beveik absoliučią valdžią? „Jei VSD vadovybė būtų nusiteikusi pilietiškai, tai tokių bylų, kaip A. Petrusevičiui inkriminuojami nusikaltimai, apskritai nebūtų buvę. Keletą metų iš eilės A. Petrusevičių sekė, provokavo nusikalsti, pasitelkę pagalbon buvusį gerą pažįstamą Albertą Miceiką, ir sučiupo ne tada, kai provokuojamasis ryžosi parduoti pirmąjį revolverį, bet kantriai laukė, kada buvęs sovietinių lagerių kalinys dar labiau įklimps, bandydamas parduoti jau ne vieną, o ne mažiau kaip tris ginklus... Jei ne VSD nusikalstamos veikos modelis, kurio iniciatorius greičiausiai yra VSD antiteroristinio padalinio vadovas Arūnas Paukštė, nebe pirmą sykį pasižymėjęs grubiu, chuliganišku elgesiu tardant dešiniųjų pažiūrų įtariamuosius, jei ne generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio pritarimas naudoti nusikalstamos veikos modelį, šiandien nebūtų ir jokio nusikaltimo. Sunku patikėti, kad A. Petrusevičius būtų sumanęs parduoti keletą antikvariatinių ginklų, jei ne buvusio bičiulio ilgi prašymai ir įkalbinėjimai“, – dėstė savo poziciją V. Bartašiūnas.

KGB aukso fondas

Į klausimą, kodėl VSD sumanė iš buvusio sovietinių laikų disidento padaryti „atpirkimo ožį“, daktaras V. Bartašiūnas atsakė klausimu, o kas tuo metu vadovavo pagrindinei Lietuvos slaptajai tarnybai. Ogi buvęs KGB rezervistas Arvydas Pocius. O KGB rezervas, cituojant to meto KGB vadovybę, buvo šios organizacijos „aukso fondas“. Daktaro V. Bartašiūno žodžiais tariant, A. Pociaus paskyrimas į VSD vadovo kėdę – irgi ne atsitiktinumas. Ne atsitiktinumas ir tai, kad buvusį KGB rezervo karininką į VSD postą pasiūlė į Ispaniją ambasadoriauti išvykstantis Mečys Laurinkus. Svarstydamas, kodėl lietuviškas saugumas toks silpnas, kodėl bedantė mūsų kontržvalgyba, LKKSS vadovas V. Bartašiūnas neslėpė įžvelgiantis Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Jam visuomet įtartini atrodo tie mūsų pareigūnai, kurie mano, esą „Rusija niekuo dėta“, jog čia „kaltas mūsų pačių neapsižiūrėjimas ar žioplumas“. Tik didžiausias kvailys arba sąmoningas priešas gali įtikinėti tautą, kad Rusijai nė motais lietuviški reikalai. Rusijos agentai mūsų šalyje jaučiasi tarsi šiltnamio sąlygomis. Niekas čia jų rimtai negaudo, nedemaskuoja, nestebi. Ir kuo toliau, tuo jie įžūliau elgiasi. O svarbiausia, kad niekad nestokoja lėšų. Kiek Lietuvoje esama „Lukoil“ degalinių? Turime per 150 degalinių, priklausančių Rusijai. Jos gauna didžiulius pelnus. Kiekviena degalinė nesunkiai gali savo įtakoje išlaikyti mažiausiai bent po vieną Lietuvos pilietį. Lieps Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kiekvienai „Lukoil“ degalinei išlaikyti po dešimt agentų, niekur nesidės – finansiškai rems ir dešimt. O Lietuvos patriotinės organizacijos ir judėjimai, LKKSS vadovo teigimu, nesulaukia paramos nei iš savų verslininkų, nei iš savos valdžios. Atvirai kalbant, kariuomenės kūrėjai priversti skursti, iš savo varganų nario mokesčių mokėdami dar ir už kasmet sparčiai brangstančias komunalines paslaugas – elektrą, dujas, šilumą.

Priesaikos neatsisakė

Kalbantis su LKKSS vadovu V. Bartašiūnu apie lietuviško saugumo problemas, teko išgirsti įdomių pastebėjimų, ką turėtų daryti buvę KGB karininkai, agentai ir rezervininkai, jei tikrai nori įrodyti Lietuvos valstybei savo lojalumą.

Štai kad ir buvęs KGB rezervo karininkas A. Pocius. Ar teko girdėti, jog šis žmogus būtų viešai atsisakęs KGB rezervisto priesaikos? Taip pat neteko nei matyti, nei girdėti A. Pociaus išpažinties, ką jis veikė tapęs rezervistu. O juk tokia išpažintis būtų buvusi labai įdomi ir prasminga: buvęs KGB rezervistas A. Pocius konkrečiai, nieko neslėpdamas papasakoja, kas ir kokiomis sąlygomis jį užverbavo, į kokius mokymus jis buvo kviečiamas, su kokiais kitais KGB rezervo atstovais jam tekę susidurti. Jeigu tokia išpažintis būtų vieša, išsami, gal ir būtų galima patikėti, jog buvęs rezervistas iš tiesų perėjo į kitą barikadų pusę, nutraukė bet kokius ryšius su buvusiais darbdaviais. Tuo tarpu tokie kaip A. Pocius šiandien abstrakčiai teisinasi, esą Vakarų žvalgybos jais visiškai pasitiki, nes jie, matot, kviečiasi į svečius. Na, į iškilmingus pietus ar į furšetus paskanauti įvairių gardėsių gal ir kviečiami. Tačiau į rimtus, uždarus pasitarimus vargu ar priimami. Sakykim, JAV, priimdama į žvalgybą, asmenį itin kruopščiai patikrina. Pasidomi net pačiais tolimiausiais giminystės ryšiais, analizuoja, kas tokie buvo į žvalgybą priimamo asmens tėvai, seneliai, proseneliai. Priimdamas į žvalgybą oficialusis Vašingtonas didžiausią dėmesį kreipia būtent į patikimumo reikalus. Suteikti deramą išsilavinimą ir žinių – dar ne viskas. Žvalgybininkas pirmiausia turi būti patikimas, savas, patriotiškai, tautiškai nusiteikęs. Tokia LKKSS vadovo V. Bartašiūno nuomonė.

„Raudonojo karsto“ istorija

Kad Rusijos slaptosios tarnybos moka rengti įvairiausio pobūdžio provokacijas, V. Bartašiūnas yra patyręs savo kailiu. Maždaug 1989-aisiais metais, kai Lietuva dar nebuvo atgavusi nepriklausomybės, tačiau jau budo kovai, daktaras V. Bartašiūnas dirbo tuometinėje Antakalnio ligoninėje. Jis priklausė Sąjūdžiui ir drauge su kitais sąjūdininkais prie sovietinio ministrų kabineto buvo surengęs protesto akciją, kurios metu smerkė sovietinės nomenklatūros privilegijas... gydytis vadinamosiose spec. ligoninėse. Prie sovietinės vyriausybės rūmų atneštas raudonas karstas, simbolizuojantis sovietinių privilegijų laidotuves, visuomenei paliko neišdildomą įspūdį. Deja, akciją atidžiai stebėjo ir vyrai iš KGB. Ir KGB nusprendė V. Bartašiūnui nedovanoti tokio įžūlaus išpuolio. Kartą į V. Bartašiūną, kaip į chirurgą, kreipėsi lietuviškai kalbėti nemokanti moteris. Skausmais besiskundžianti moteris buvo apžiūrėta prisilaikant visų taisyklių ir instrukcijų. Su ja V. Bartašiūnas kalbėjosi rusiškai. Iš karto jos į ligoninę neguldė tik todėl, kad artėjo savaitgalis. Daktaras V. Bartašiūnas jai rusiškai patarė savaitgalį praleisti namuose, kadangi operacija numatoma tik savaitės pradžioje. Be kita ko, pabrėžė, jog nedelsiant kreiptųsi į medikus, jei vėl pasijustų prasčiau. Lietuviškai kalbėti nemokanti moteris buvo sėkmingai išoperuota trečiadienį. Jokių komplikacijų nepasitaikė. Tačiau ją operavęs V. Bartašiūnas nežinojo, jog moters giminaitis yra... GRU karininkas. Netrukus po operacijos sąjunginiame žurnale „Krasnaja zvezda“ pasirodė išsamus straipsnis, pasakojantis, kaip atgimstančioje Lietuvoje medikai nacionalistai atsisako operuoti ligonius vien dėl to, kad šie nemoka lietuviškai. Rašinyje buvo nurodyta ir to operuoti nepanorėjusio chirurgo pavardė – V. Bartašiūnas. Nesunku įsivaizduoti, kiek nemalonumų turėjo chirurgas V. Bartašiūnas. Kur tik nekvietė jo aiškintis?! Pasipylė kaltinimai nežmoniškumu, nacionalizmu. Grasinta net baudžiamąja byla. Kai kurie kolegos medikai, kurie, kaip dabar aiškėja, buvo paprasčiausi KGB „stukačiai“, ragino iš V. Bartašiūno visiems laikams atimti teisę operuoti.

Tas incidentas daktarui V. Bartašiūnui atvėrė akis, kiek vis dėlto daug KGB turėjo savo agentų bei informatorių net tokiose taikiose sferose kaip medicina. „Šiandien niekas nepasikeitė. Visi tie, kurie mane smerkė už dalyvavimą Sąjūdžio akcijose, dabar irgi užima vadovaujančius postus tiek ministerijose, tiek ligoninėse, tiek departamentuose. KGB niekur nepasitraukė, ji tik pakeitė savo formas, sumaniai prisitaikydama prie naujų sąlygų, o Lietuvos struktūros nesugeba deramai pasipriešinti, – apgailestavo LKKSS vadovas V. Bartašiūnas.

© 2007 „XXI amžius“