Apie bedantę Lietuvos žvalgybą

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos Klaipėdos skyriaus viršininkas Arvydas Šidlauskas nesigaili daugiau kaip dešimt metų atidavęs ginkluotųjų pajėgų kūrimui ir stiprinimui. Tačiau jis mano galįs ir toliau tarnauti valstybei. Deja, per pastaruosius aštuonetą metų jis nesulaukė nė vieno pasiūlymo iš valstybinės įstaigos ar departamento imtis valstybei svarbių darbų. Autoriaus nuotrauka

Arvydas Šidlauskas gyvena gimtajame Jurbarko mieste. Jokioje politinėje veikloje nedalyvauja, dabar jis prižiūri turtingiems verslininkams priklausančius miškus. Jurbarke nūnai mažai kas žino, jog šis vyras dar ne taip seniai dirbo vienoje iš slapčiausių Lietuvos įstaigų – karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje. O ir pareigos, kurias užėmė A. Šidlauskas, buvo svarbios – jis vadovavo Klaipėdos skyriui. Kodėl aukšto rango karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistas šiandien kerta miškus, užuot dirbęs, sakykim, Strateginių studijų centre (SSC) vyriausiuoju analitiku ar kokioje nors kitoje panašaus pobūdžio tarnyboje, susijusioje su slaptosiomis ir specialiosiomis tarnybomis?

Iš žvalgybos pasitraukė ne savo valia

Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Tačiau akivaizdu, kad iš Antrojo operatyvinių tarnybų departamento A. Šidlauskas 2001-aisiais pasitraukė ne savo valia, nors kadaise ir parašė pareiškimą „išeinąs savo noru“. Taip pat būtina pabrėžti, jog A. Šidlauskas neįsipainiojo į jokius abejotinos vertės sandorius ir neiškrėtė jokių kvailysčių ar šunybių, už kurias jį būtų reikėję vyti iš žvalgybos. Jei A. Šidlauskas atrodytų bent mažumėlę įtartinas, visi garbės nedarantys faktai jau seniai būtų atsidūrę laikraščių puslapiuose ar televizijos laidose. Mat A. Šidlauskas kadaise pats sulaužė nerašytą žvalgybininkų taisyklę – niekada neduoti interviu žurnalistams. Karinės žvalgybos ir kontržvalgybos Klaipėdos skyriaus viršininkas šių eilučių autoriui interviu davė 2004-ųjų pabaigoje. Tai būta aštraus interviu, kuriame buvo pateikti konkretūs kaltinimai, minimos aukštų pareigūnų pavardės. Štai nedidelė ištrauka iš to interviu, kurį įsirašiau 2004 metų lapkričio mėnesį Jurbarko viešbutyje.

Pakeis vadinamasis „antrasis ešelonas“

„...Kol AOTD veiklą kuravo Romas Kilikauskas, tol ministerija ir Gynybos štabas žiūrėjo į Vakarus. Kai jis išvažiavo į Ameriką, KAM vadovybė atsisuko į Rytus. R. Kilikauskas buvo įvedęs KAM ir Gynybos štabo pareigūnų testavimą. Neturi vakarietiškos kvalifikacijos, būk malonus, apleisk strategiškai svarbų postą. Jeigu ši tvarka būtų išsilaikiusi, sovietinio mentaliteto ir išsilavinimo karininkai galėjo rimtai nukentėti. Juos buvo galima nesunkiai išleisti į atsargą. Vakarietiškų mokslų neragavę, melo detektoriaus neįveikę, užsienio kalbų nemokantys karininkai būtų priversti užleisti vietas tiems, kurie neturi jokių sąsajų su Rusija ir yra baigę mokslus Vakaruose. Deja, ši tvarka, atėjus Linui Linkevičiui ir viceministrui Jonui Gečui, nedelsiant panaikinta.

Tačiau tiek L. Linkevičius, tiek J. Gečas suvokia, kad testavimas pagal vakarietišką tradiciją vis tiek kada nors privalės veikti. Todėl jie pasirūpino, kad ir ateityje mažiausiai keletą metų strateginius postus ginkluotosiose pajėgose užimtų jų pakraipos žmonės. L. Linkevičiaus ir J. Gečo vadovavimo metais mokytis į Vakarus buvo siunčiami išimtinai sovietiniai karininkai, pagrindinius mokslus įgiję Sovietų Sąjungoje, Rusijoje. Provakarietiškai nusiteikusiai visuomenei nevertėtų turėti iliuzijų, jog senstančius sovietinius karininkus pakeis tie, kurie neturi jokių sąsajų su Maskva. Jau pasirūpinta, kad vegelevičius, andriškevičius, jezerskus pakeistų vadinamasis „antrasis ešelonas“ – Vakaruose truputį pasimokę Riazanės, Maskvos, Tulos, Novosibirsko auklėtiniai. Jaunesni, gabesni, gudresni, nei „pirmasis ešelonas“, tačiau iš esmės – tokių pat nusiteikimų, kaip ir jų pirmtakai“.

L. Linkevičius posto neišsaugojo

2004 m. lapkričio 15 d. ši ištrauka, atsidūrusi viename įtakingame dienraštyje, sukėlė šiokią tokią sumaištį karinėse struktūrose. Tuoj po šio interviu pasirodymo „Lietuvos ryte“ tuometinis krašto apsaugos ministras L. Linkevičius puolė jam palankioje televizijoje teisintis ir neigti uostamiesčio kontržvalgybininko išsakytus įtarimus bei įžvalgas. Nepadėjo. A. Brazausko vadovaujami socdemai nusprendė KAM vadovu L. Linkevičiaus daugiau nebeskirti. Naujuoju krašto apsaugos ministru tapo Gediminas Kirkilas, o L. Linkevičiui pasiūlytos pelningos, bet neįtakingos pareigos NATO struktūrose užsienyje. Net jei nebūtų „Lietuvos ryte“ pasirodžiusi A. Šidlausko analizė, L. Linkevičius vis tiek nebūtų paliktas karo ministru. Tai akivaizdu, nors L. Linkevičius itin norėjo pasilikti pagrindiniu žaidėju Totorių gatvėje. Tačiau buvusio Antrojo operatyvinių tarnybų karininko išpažintis pagreitino vadovų kaitą Krašto apsaugos ministerijoje. Po to interviu, pavadinto itin skambiai – „Dovana Rytams – bedantė žvalgyba“, A. Šidlauskas įsigijo begalę priešų, kurie būtų jam, jei tik galėtų, su didžiausiu malonumu keršiję. Bet kad A. Šidlauskas neturėjo nuodėmių ir silpnų vietų, nebuvo kaip prie jo prisikabinti, nebuvo dėl ko jį kaltinti. Kyšiais nesusižavėjo, žemės vaizdingose paežerėse neprivatizavo, su Rusijos žvalgyba nesibičiuliavo ir jai nepataikavo.

Į Lietuvos kariuomenę atėjo, vos tik buvo atkurta nepriklausomybė

Visa A. Šidlausko biografija – švarutėlė. Tarnaudamas sovietinėje armijoje atsisakė stoti į komjaunimą, ir jokie politrukai bei specialistai iš Specialiojo skyriaus jo neprivertė tapti komjaunuoliu. Tarnauti Lietuvos ginkluotosiose pajėgose A. Šidlauskas pradėjo 1990-ųjų vasarą, vos tik Lietuva atkūrė nepriklausomybę. 1990-ųjų gruodžio mėnesį oficialiai tapęs pasieniečiu, 1991-ųjų sausį jis jau saugojo parlamentą Vilniuje. Pasitraukė iš tuometinės Aukščiausiosios Tarybos tik tuomet, kai pavojus, jog sovietai jėga bandys šturmuoti rūmus, jau buvo praėjęs. Vėliau perėjo į savanorišką krašto apsaugos tarnybą, tapdamas SKAT Jurbarko būrio vadu. Paskui buvo perkeltas į kitas karines pareigas: apie septynerius metus tarnavo motorizuotame pėstininkų batalione, dislokuotame Sakalinės miškuose netoli Tauragės, keletą metų kuriamoje Vakarų apygardos brigadoje Klaipėdoje ėjo G2 (taktinė žvalgyba) skyriaus viršininko pareigas, karinių žinių sėmėsi Danijos Karalystėje, Vokietijoje... Tačiau pats įdomiausias A. Šidlausko karjeros šuolis įvyko 1998-2000 metais. Jis buvo pakviestas tarnauti į Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą (Lietuvos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba). Tuometinis „antrukų“ vadovas Kostas Mickevičius pasiūlė vadovauti Klaipėdos skyriui, kuris tuo metu laikytas vienu sudėtingiausių. Kapitonas A. Šidlauskas sutiko. Jam teko itin sunkus uždavinys – aiškintis, kaip, kokiais būdais, per kokius asmenis Rusijos slaptosios ir specialiosios tarnybos skverbiasi į Klaipėdos uostą, supirkinėja pajūrio žemes, Žemaitijoje sėkmingai veikiančias įmones, benzino kolonėles. Kapitono A. Šidlausko teigimu, užsiėmimas buvo labai įdomus ir ne beviltiškas. Tačiau atėjus į valdžią vadinamiesiems A. Brazausko socialdemokratams, viskas staiga sustojo. A. Šidlauskas buvo priverstas trauktis iš karinės žvalgybos ir kontržvalgybos. Iš tikrųjų jis buvo išstumtas dėl politinių motyvų. Krašto apsaugos ministru tapęs Linas Linkevičius jį tarsi ir kalbino pasilikti poste, tačiau tie kvietimai nebuvo nuoširdūs. Mat netrukus jį pasiekė žinios, esą kai kuriems operatyvininkams įsakyta surasti A. Šidlauską kompromituojančių žinių. Klaipėdos skyriui vadovavęs karininkas neišsigando prieš jį kuriamų intrigų. Jis puikiai žinojo, jog nėra įsivėlęs į jokius nesąžiningus sandorius, tačiau nusprendė pats parašyti atsistatydinimo pareiškimą, kadangi suprato, jog informacija, kaip Rusija bando įsitvirtinti strategiškai svarbiame Klaipėdos regione, naujosios KAM’o valdžios nedomina.

Daugiau žvalgybininko išpažinčių niekam neprireikė

To 2004-aisiais pasirodžiusio interviu negalima laikyti keršto aktu. Buvęs Klaipėdos skyriaus viršininkas nesiekė vien jį išstūmusio ministro atsistatydinimo. Kapitonas A. Šidlauskas siekė kur kas daugiau – jis troško visuomenei išdėstyti savo nuomonę, kas, jo manymu, iš tiesų dedasi Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Jis siekė taisyti reikalus „iš esmės“. O valdžią per rinkimus laimėjusiems kairiesiems tokių reformų nereikėjo. L. Linkevičių jie pakeitė ne ką geresniu naujuoju ministru G. Kirkilu, kuris, kaip ir jo pirmtakas, tęsė prosovietinių, prorusiškų karininkų inkorporavimą į visus bent kiek svarbesnius karinius postus. A. Šidlauskas bandė spaudai pateikti išsamią panoramą, kaip Rusija sumaniai, gudriai įkelia savo koją į Lietuvos karines struktūras. Deja, daugiau jo įžvalgų ir pastebėjimų „Lietuvos rytas“ neskelbė, jo surinkta unikalia informacija nesusidomėjo kiti leidiniai. A. Šidlauskui nieko kito nebeliko, kaip pasitraukti į miškus.

Rusijos įtaka nuolat auga

Su buvusiu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininku vėl susitikome 2008 metų sausio pradžioje. Buvo įdomu patirti, ar prabėgus ketveriems metams jo nusiteikimai nepasikeitė. Buvęs kontržvalgybininkas sutiko išdėstyti savo versiją, kodėl šiandien Rusijos įtaka Lietuvai nė kiek nesumažėjo, o net sustiprėjo. Pasak A. Šidlausko, mūsų užsienio politika teisinga – įstojome ir į NATO, ir į Europos Sąjungą, dalyvaujame visuose svarbiuose posėdžiuose tiek Strasbūre, tiek Briuselyje. O vidaus politika buvo palikta likimo valiai, ir Rusija, susikūrusi itin stiprią ekonominę žvalgybą, labai nesunkiai užvaldė ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos vidaus rinką. O užvaldydama mūsų ekonomiką primetė ir savo žaidimo taisykles – amoralias, nesąžiningas taisykles, leidusias į valdžią ir ekonomiką prasimušti tik tiems, kuriems Lietuvos valstybės ir tautiškumo išsaugojimas nė motais.

Dviprasmiška situacija

Ar įmanoma išsaugoti nepriklausomybę, kai milžinišką įtaką daro didžiuliai Rusijos pinigai, metami mūsų politikų, valdininkų, žvalgybininkų, kariškių papirkimui? Į šį klausimą buvęs Klaipėdos skyriaus kontržvalgybininkas atsakė ne iš karto. Ilgokai galvojęs A. Šidlauskas pabrėžė sutinkąs, kad dabar labai sunku lietuviams prasimušti į valdžią, visiškai ignoruojant Rusiją, tačiau įmanoma. Jis neatmetė versijos, jog Lietuvos politikas, šiandien imantis iš Rusijos pinigus, nebūtinai yra blogas politikas. Galbūt jis tik dėl akių pataikauja didžiajai kaimynei, o iš tiesų galvoja apie Lietuvos interesus. Kitaip tariant, apgaudinėja Rusiją – naudojasi jos resursais, o iš tiesų veikia prieš ją. Tokios versijos šiandien galbūt keistai skamba, tačiau A. Šidlauskas nematąs alternatyvų. Pasak buvusio žvalgybininko, tiek JAV, tiek NATO, tiek ES labiausiai rūpi Lietuvos užsienio politika, o Lietuvos vidaus reikalai vakariečiams mažiausiai rūpi. Jie investuoja į Lietuvos užsienio politiką, o Rusija – į Lietuvos vidaus reikalus. Kur atves mus tokia dviprasmiška situacija – sunku atsakyti.

Achilo kulnas – kadrų politika

Didžiausia Lietuvos bėda – kadrų politika. Į įtakingus postus prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, ministerijose ir departamentuose susodinti žmonės, kuriems svarbiausia tik jų asmeninė gerovė ir karjera. Lietuviškai, tautiškai nusiteikusius pareigūnus išstūmė prorusiškos mąstysenos, prorusiško mentaliteto valdininkai. Tokiai pozicijai talkina beveik visa be išimties žiniasklaida, mokanti, kaip tapti ne Lietuvos valstybės patriotu, o milijonieriumi ar grožio karaliene. Moralinės nuostatos ne puoselėjamos, o išjuokiamos. Moralinių principų prisilaikąs žmogus tampa pajuokos objektu. Tokioje Lietuvoje Rusijos slaptosioms tarnyboms itin lengva dirbti. Ką norės, tą papirks, ką norės sukompromituoti, tas bus sudirbtas. Pasak A. Šidlausko, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas labai protingai pasielgė iš privataus verslo ir pensijos susigrąžindamas buvusius KGB ir kitų slaptųjų tarnybų karininkus bei analitikus. Lietuva savo patriotiškai nusiteikusius žmones išbarstė. Jis nenorįs sureikšminti savo asmens, tačiau negalįs nepripažinti, kad jo, daugiau kaip dešimt metų atidavusio Lietuvos kariuomenės kūrimui, šiandien nereikia jokioms Lietuvos valstybės struktūroms. O juk tokių lietuvių, kaip jis – dešimtys, šimtai. Subūrus šias jėgas į krūvą susidarytų tvirtas kumštis, su kuriuo Rusija jau negalėtų nesiskaityti. Dabar gi mūsų slaptosios tarnybos – silpnutės ir bedantės. Po šio interviu apie bedantę Lietuvos žvalgybą padėtis nė kiek nepagerėjo, tapo tik dar labiau komplikuota. „Ar mes turime VSD, ar neturime – beveik jokio skirtumo“, – apgailestavo buvęs karinės žvalgybos ir kontržvalgybos karininkas A. Šidlauskas.

© 2008 „XXI amžius“