Brangus „rusofobijos“ spektaklis

Tomas ČYVAS

Žiniasklaidoje pasirodė nauji velionio V. Pociūno pavardę eksploatuojantys „duomenys“. Pasirodė publikacijose tų pačių autorių, kurie šį žmogų piktybiškai vaizdavo „amoralaus gyvenimo būdo ir nelemtos žūties auka“. Ūmai prabudęs ar tiesiog užsakytas „supratimas“, kad jis vykdė svarbius tyrimus ir išties iš Lietuvos buvo išgrūstas būtent dėl jų, nedaug ką tepakeitė. Dabar pasirodę teiginiai, neva jis vienai damai iš „Lietuvos ryto“ nešiodavęs medžiagas ir dokumentus, taip pat juos pristatinėdavęs ir konservatoriams, „blaškęsis tarp pareigos Tėvynei ir dešiniesiems“ negali būti nei patvirtinti, nei paneigti. Kieno dabar paklausi: nešė ar nenešė, davė ar nedavė, žadėjo ar nežadėjo? Tiesiog nebegalinčiam apsiginti žmogui metamas dar informacijos parceliuotojo „kurmio“ šešėlis. Ką gi, dergimo versle šiek tiek patobulėta – laipiojimo ant palangių retorika jau praeitas etapas.

Juokingiausia, kad iš „sensacingų duomenų“ daromos paradoksaliai niekingos išvados – neva į Gudiją jis išsiųstas konservatorių labui ir jiems panorėjus. Tai ką gi dabar daryti su šio „konservatorių užsakymo“ vykdytojais? Juk tai padaryta vis tiek, kaip žinome, pono Albino ir mažesnio pono Pociaus bei dar mažesnių ponaičių VSD vadovybėje įtakingomis rankomis. Ypač šiandien, protingiems vyrams ir damoms nustačius bei nubalsavus, kad konservatoriai sietini su teroristais. Juk pati naujoji medžiaga „reabilituoja“ V. Pociūną bent jau tiek, kad prilygina jį kitai „konservatorių aukai“ – J. Abromavičiui. Išeitų, kad draugai albinai yra ne tik „valstybininkai“, bet ir dešiniųjų teroristų politinio sparno slapti sąjungininkai arba valios vykdytojai?

Jei tokia išvada netinka, tai teks galvoti iš naujo visą fabulą, ponai. Suprantu, kad nelengva statyti smėlio pilis vėjuotą dieną, bet architektai atkaklūs, tad manau, jog dar mėgins. Linkiu sėkmės kūryboje.

Jų prireiks ir tuomet, kai paprastas „endeiksų“ ir ne „endeiksų“ stumdymasis dėl to, kas uždirbs iš rusiškos energijos importo ir eksporto („Maximos“ ar „Lietuvos energijos“ vadai), verčiamas šnipinėjimo ir kovos su rusais detektyvu. Tam vėl prireikė šio spektaklio dekoracija padaryti jau žuvusį žmogų. Keista, bet kažkodėl įtariu, jog rusai iš to uždirbs bet kuriuo atveju, nes energija bus perkama iš jų. Nebent „Maxima“ tikrai galvoja labai genialiai. G. Kirkilas buvo teisus, sakydamas, kad skandalas sukeltas dirbtinai. Tik tie, kas jį sukėlė (tarp jų ir pats premjeras), tai daro ne norėdami ką nors sužlugdyti, o tiesiog žūtbūt nenorėdami kalbėti apie esminį ir vienintelį Lietuvos nacionalinį interesą šiame biznyje, kurį su rusais daryti vis dėlto teks. Net nepriklausomai nuo to, ar tą naują elektrinę išties ketinama statyti, pagrindinė apsilojimo ir apsikandžiojimo priežastis yra būtent rusiška, o ne būsimosios jėgainės kada nors atsirasianti energija ir iš to planuojamos pajamos.

Sužvarbusias letenėles prekyba rusiška elektra norintys pasišildyti verslininkai turėtų būti atrinkti ne pirtyse ar kazino, o skaidriuose konkursuose su aiškiais ir viešais kriterijais. Už šį malonumą jie turėtų būti įpareigoti atitinkamai investuoti ir kitaip gražiai elgtis. Tačiau būtent šis – pats paprasčiausias ir banaliausias dalykas – yra visiškai nepriimtinas įprastoje tokio masto lietuviškų biznio ir politinių planų rašymo praktikoje. Nė už ką – geriau biznieriai virs saugumiečiais, saugumiečiai – kurjeriais ir vadybininkais, politikai – užkalbėtojais. Už tuos pačius rusiškus pinigus – kodėl gi nepavaidinus ir be konkursų.

© 2008 „XXI amžius“