Atviras laiškas kapitonui Vytautui Voveriui

Laimonas JUOZĖNAS

Praėjusių metų spalio 25 dieną žinybiniame krašto apsaugos laikraštyje „Savanoris“ pasirodė kapitono Vytauto Voverio straipsnis „Skamba puodai moliniai“. Jame analizuojamas antrasis, papildytas Gintaro Visocko ir Kęstučio Kaminsko knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“ leidimas. Kapitono V. Voverio straipsnis didžiulis, per visą laikraščio puslapį. Apsidžiaugiau. Maniau, kad recenzijoje bus analizuojamos karinėmis temomis daug rašančio žurnalisto iškeltos problemos, susikaupusios tiek mūsų krašto apsaugos ministerijoje, tiek kariuomenėje, tiek AOTD – Antrajame operatyvinių tarnybų departamente (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba). Bet perskaitęs nusivyliau. Kapitono nukrypta į pašalinius dalykus, akivaizdžiai kabinėtasi prie smulkmenų, detalių ir, tyčia ar netyčia, visiškai pamiršta esmė. Be abejo, G. Visocko knyga turi trūkumų, į akis krenta kai kurie asmeniškumai. Bet juk knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“ pagrindas – ne asmeniniai G. Visocko ir, sakykim, generolo Jono Kronkaičio tarpusavio santykiai. Toje knygoje – akivaizdus rūpestis, kad mūsų ginkluotosios pajėgos neatsidurtų nepatikimose, prorusiškose, antilietuviškose rankose. Pasitelkdamas konkrečias pavardes, skaičius, faktus, žurnalistas savo knygoje įrodinėja, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos jau atsidūrusios antilietuviškų jėgų įtakoje. Deja, recenzentas V. Voveris nė žodeliu neužsimena apie tuos dešimtis konkrečių faktų, kurie gvildenami knygoje „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“. V. Voveris pasitenkina teze, esą visos žvalgybos ir kontržvalgybos nuo visuomenės slepia savo paslaptis, todėl G. Visockas nieko negalįs žinoti apie tikrąją padėtį AOTD, todėl visa, ką jis išdėstė knygoje, tėra „kliedesiai“.

Žino, kad nieko nežino?

Šiuo savo rašiniu bandysiu pasiginčyti su „Savanorio“ redaktoriumi V. Voveriu, kuris aiškiai ne savo kėdėje sėdi. G. Visockas negali nieko žinoti apie padėtį lietuviškoje karinėje žvalgyboje ir kontržvalgyboje, o štai V. Voveris iš kažkur žino, kad G. Visockas nežino. Taigi kapitonui V. Voveriui mažų mažiausiai Jungtinių Amerikos Valstijų CŽV valdybai vadovauti, na gal KGB palikuonims Rusijoje komanduoti arba Izraelio „Mosadui“ nurodinėti. Nesu aš didelis įvairių pasaulio šalių slaptųjų tarnybų darbų ir darbelių žinovas. Tačiau kapitono rašinys pasirodė itin paviršutiniškas. Jį perskaitęs nieko nesužinojau apie recenzuojamoje knygoje iškeltas negeroves. Gal jų nėra mūsų kariuomenėje? Pasakyti, esą kiekvienoje valstybėje žvalgybos ir kontržvalgybos veikla dengiama storiausiu paslapties šydu, kad visuomenė apie ją nieko nežino, todėl G. Visocko knygelė „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 -2006“ jokių paslapčių, jokių intrigų neatskleidžia ir negali atskleisti, – vadinasi, nieko nepasakyti. Išvardinti keletą bendrų frazių, kuo skiriasi žvalgyba nuo kontržvalgybos – vėlgi nieko nepasakyti. Bet svarbiausia – sužinojau, kodėl kolegą, su kuriuo, matyt, ne vienas puodelis kavos išgertas, ir jo leidinį reikia žeminti, niekinti, menkinti.

Viskas negerai, viskas – ne taip

Kapitonui V. Voveriui viskas negerai, viskas juokinga. Štai kad ir pasakymas „molinės kojos“. Sužinojau, kad taip sakyti negalima, nes tokio pasakymo kapitonas nerado žodynuose. O man, neišmanėliui, visai priimtinas toks pasakymas, visai lietuviškas, jokio rusicizmo aš čia neįžvelgiu. Kitas reikalas, ar galima šitaip vadinti generolą Arvydą Pocių, kuris dabar yra „prie NATO“. Tačiau kuo čia dėtas kalbininkas Aldonas Pupkis? Reikėjo taip ir parašyti savo laikraštyje: generolo A. Pociaus kojos geležinės, molinėmis jų vadinti nevalia. Bet juk esmė ne kojose. Žurnalistas G. Visockas aiškiai išdėstė poziciją, kodėl remia generolą A. Pocių ir kuo jo užkliūna veikla. Žurnalistas priekaištauja generolui A. Pociui, kad šis, tarnaudamas mūsų ginkluotosiose pajėgose daugiau kaip dešimtmetį, taip ir nesugebėjo suburti bent kiek tvirtesnės, rimtesnės komandos, leidžiančios daryti didesnę, akivaizdesnę lietuvišką įtaką bei rimčiau atsispirti ne lietuviškoms jėgoms. O gal generolas A. Pocius subūrė komandą, sugeba atsispirti spaudimui? Kodėl jis išsiųstas į JAV? Ogi jį eliminavo iš Lietuvos politinio gyvenimo, kad nuo Lietuvos būtų kuo toliau ir darytų kuo mažesnę įtaką. Kodėl kapitonas V. Voveris, su generolu A. Pociumi tarnavęs savanoriškose pajėgose apie 10 metų, savo recenzijoje neanalizuoja šių dalykų? Bijo, kad bus atleistas į atsargą, jei pažvelgs giliau?

Asmeninės ambicijos čia nieko dėtos

Iš dalies galima sutikti: G. Visocko knygos „Žvalgybų intrigos Lietuvoje...“ pavadinimas šiek tiek komercinis, autoriai siekia suintriguoti potencialų skaitytoją. Bet juk taip elgiasi beveik visa žiniasklaida, net „Savanoryje“ tokių esmės neatskleidžiančių, bet krintančių į akį iš pirmo žvilgsnio pavadinimų pasitaiko. Štai kad ir šis – „Skamba puodai moliniai“. Juo siekiama tik sumenkinti, įžeisti, įskaudinti, kaip supratau, – kolegą. Prie kavos puodelio – atsargiai, švelniai, o viešai – skorpiono kirtis?

Kapitonas šaiposi iš G. Visocko, kai šis primena albume (sud. V. Voveris) visiškai nutylėtus savo nuopelnus savanoriams, krašto apsaugai, bet šaipydamasis jis nė nepajunta, kad ir pats taip elgiasi. Aš daugiau už tave esu parašęs, štai skaityk! Ir pradeda vardinti savo „išliekamosios vertės“ rašinius.

Pataikaujama ne lietuviškoms jėgoms

Jeigu kas kitas, ne pats G. Visockas būtų albumo leidėjams papriekaištavęs dėl tendencingo nutylėjimo, žinoma, būtų solidžiau, bet esmės tai nepakeistų. Negražiai pasielgta, kad ir ką kapitonas dabar sakytų. Toks „užmaršumas“ išties kvepia klastote. Turi jis ir moralinį atspalvį. Nepaminėti G. Visocko kadaise redaguoto karinio priedo „Vardan Lietuvos“, ėjusio gūdžiais savanorių, Lietuvos kariuomenės niekinimo laikais, – tai ne tik asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Iš esmės – tai bičiuliavimasis su politinėmis jėgomis, kurios savanorius vadino „skatinomis“, o Sausio 13-osios įvykių dienomis Seimo rūmuose bjaurėjosi kareiviškų batų kvapu, kurios nekenčia generolo A. Pociaus ir jį išstūmė į JAV. Deja, ir V. Voverio sudarytame albume, ir V. Voverio „moliniuose puoduose“ toms jėgoms baikščiai pataikaujama.

Kapitonas V. Voveris net kelis kartus stebisi: kodėl J. Kronkaitis turėjęs duoti G. Visockui pinigų. Todėl, kad žadėjęs. Bet ne G. Visockui, kaip supratau iš knygos, o bendram reikalui – internetinio portalo www.slaptai.lt leidybai. Juk pažadėjimas neneigiamas, todėl generolas privalėjo bent paaiškinti, kas atsitiko, o jis elgęsis lyg niekur nieko: pažadėjai – patiešinai, neištesėjai – nesugriešinai, ar ne taip? Žinomi žmonės tokiu savo elgesiu geriau jau nekeltų visuomenės susidomėjimo.

Knygos autorius G. Visockas sielojasi, kai mato, kad nepriklausomybininkų, dešiniųjų, patriotų (kaip kitaip juos dar galima pavadinti?) nevieningumas, asmeninės ambicijos silpnina jėgas, todėl šios jėgos ir pralaimi nomenklatūrai, prorusiškoms jėgos, tiems, kuriems valstybės, tautos ateitis visai nerūpi. Nevienybę iliustruojantys pavyzdžiai skaudūs, jų nepaneigsi, todėl belieka tik pasišaipyti, vadinti juos destrukcija arba nutylėti.

„Pasibaigė nuoseklios permainos“

O dabar – apie „kliedesius“. „Galiu pasakyti, jog tikras Lietuvos kariuomenės modernizavimas, gaivinimas vyko tik nuo 1997-ųjų iki 2001-ųjų metų. Kai atgal grįžo socialdemokratai, pasibaigė nuoseklios permainos. Turėjau daug konfliktų su ministru, net Prezidentas bandė tarpininkauti. Išdėsčiau, kad kariuomenė yra politizuojama, jog karjeros laiptais kyla ne tie, kurie profesionaliausi. Toli gražu ne visada buvau išgirstas. Man labai didelį nerimą kėlė bandymas kontroliuoti kariuomenę per „savus“, kai kurių veikėjų pastangos drumsti vandenį ir palaikyti savo politinį požiūrį turinčius žmones“.

Apie tai kapitonas savo paskvilyje neužsimena nė žodžiu. Bet juk tai „intrigos“, apie kurias kalba didelio populiarumo susilaukusi visa G. Visocko knyga, tik tos „intrigos“ iliustruojamos konkrečiais faktais, iškalbingomis detalėmis. Kategoriškasis visažinis kapitonas jas vadina kliedesiais. Bet tada kliedi ir buvęs kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, iš kurio aplinkos G. Visockas ir rankiojo nerimą keliančius faktus. Aukščiau pateikta citata – J. Kronkaičio žodžiai, paimti iš internetinio portalo Bernardinai.lt, kuriuos persispausdino ir JAV lietuvių „Draugas“. G. Visockas ir dabar remia šį generolą, tik jį stebina aukšto kariškio nekonkretumas, baikštumas, vengimas daiktus vadinti tikraisiais vardais. Kai J. Kronkaitis buvo Lietuvos kariuomenės vadas, suprantama, daug ko pasakyti negalėjo, veikė per G. Visocką, K. Sają, K. Mickevičių ir kitus, bet kodėl dabar jis pats nekalba aiškiai ir konkrečiai, stebisi G. Visockas. Bijo? Gal jam pagrasinta Stasio Lozoraičio likimu, t.y. nunuodijimu, jei bus aktyvus, konkretus, drąsus?

Skambina pavojaus varpais

Romualdas Ozolas skambina pavojaus varpais, o kariškis, generolas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, matydamas, kaip pamažu naikinama Lietuvos kariuomenė, tik užuominom, atsargiai kartais prabyla. Kodėl?

„Nei Vokietija, nei Didžioji Britanija, nei Lenkija, nekalbant apie Rusiją, be kurios Vakarai neįsivaizduoja savo saugumo civilizacinių konfliktų epochoje, nepasirinko vien ekspedicinės savo saugumo gynybos, visos tos šalys tebeturi teritorinei gynybai būtinas visuotinės karinės tarnybos struktūras. Lietuva radikaliai atsisako šauktinių kariuomenės. Lietuvių jaunuoliai nenori eiti karinėn tarnybon. Lenkų jaunuoliai nori. Ar neateis toks laikas, kai Lietuvos lenkai sudarys ir mūsų profesionaliosios kariuomenės daugumą? Kaip sudaro jau šiandien Vilniaus ir Vilnijos policijos daugumą? Kas gintų mus galimo konflikto su Lenkija atveju?.. Pasirinkdami profesionalų kariuomenę, mes mažų mažiausiai paskubėjom, kaip ir su viskuo, kas siejasi su globalinių atsakomybių sau patiems prisiėmimu“.

Tai kliedi ir Nepriklausomybės Akto signataras R. Ozolas, kurį čia pacitavau? O gal pagrįstai nerimauja?

Laikraščio redaktorius V. Voveris, užuot svaidęsis „krokodilais“ ir „skorpionais“, galėtų tokiame kontekste pažvelgti į G. Visocko knygą – netobulą, nevienareikšmišką, kartais prieštaringą, bet nuoširdų ir drąsų „ėjimą prieš savus“ ne dėl savo asmeninės gerovės ir ramybės, o vardan Lietuvos, kaip jis ją įsivaizduoja. Bet kapitonas juk sėdi nomenklatūrai, buvusiems komunistams priklausančiame vežime, todėl jų giesmę ir gieda: ir savo „nealbume“, skirtame savanoriams, ir šiame paskvilyje.

Pavojinga neniekinti G. Visocką už pastangas parodyti, kas yra kas, pavojinga drauge su juo viešai, be slapyvardžių, pasvarstyti apie Lietuvai, jos kariuomenei gresiančius pavojus. Reikia dairytis, iš kur vėjas pučia. O kokios krypties vėjai vyrauja Lietuvos kariuomenės poligonuose, KAM, R. Ozolas pasako aiškiai. G. Visocko knygoje „Žvalgybų intrigos...“ tai daroma dar aiškiau ir išsamiau, gal ne taip grakščiai, kaip moka R.Ozolas, bet pakankamai, kad knyga būtų verta 2-ojo papildyto leidimo, kurį jis labai sėkmingai, beje, platina ir be knygynų pagalbos – savanorių, šaulių, buvusių kariškių, žurnalistų aplinkoje. Ir ne tik. Girdėjau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą iš žmonių, kurių nuomonė man žymiai svarbesnė nei išprievartauto kapitono V. Voverio. Tą knygą vertina ir nūnai Lietuvos kariuomenėje tebetarnaujantys karininkai, seržantai, puskarininkiai, tik dėl nenoro prarasti tarnybą jie šito viešai nedemonstruoja.

O štai viena ištrauka iš G. Visocko knygos: „Šį straipsnį 2004 metų sausio 3 dieną parašė karininkas, pradėjęs tarnauti mūsų kariuomenėje iki 1991-ųjų sausio įvykių. Mūsų kariuomenėje jis tarnauja iki šiol. Negaliu atskleisti jo pavardės. Jeigu pasakyčiau, kas tas J. Plungė, karininkas iš karto būtų atleistas iš tarnybos. Oficialiai jis būtų išstumtas iš mūsų kariuomenės ne todėl, kad „viešai skalbia nešvarius mūsų krašto apsaugos sistemos marškinius“. Tačiau tikroji atleidimo priežastis būtų būtent ši: negalima ginti patriotiškai, valstybiškai nusiteikusių Lietuvos karininkų interesų“.

Rusakalbiams – privilegijuota padėtis

Straipsnyje konkrečiai, su pavardėm, „kliedima“ apie išskirtinę, privilegijuotą padėtį, kuria Lietuvos kariuomenėje naudojasi rusų tautybės kariai ir karininkai; J. Plungė gina G. Visocką, kaltinamą nacionalinės nesantaikos kurstymu: „Žurnalistas G. Visockas suskaičiavo kelias dešimtis rusų karininkų ir seržantų. Jeigu būtų tik tiek, nevertėtų ir dėmesio kreipti. Deja, jų yra daugiau, žymiai daugiau. Kariuomenėje juokaujama, kad jeigu reikia priimti kokį vairuotoją ar skyriaus vadą ir tarp kelių kandidatų bus vienas nelietuviška pavarde, tai jis būtent ir bus priimtas. O lietuviai, negalėdami susirasti darbo tėvynėje, priversti emigruoti į svetimas šalis. Tą visi mato, bet tyli. Pabandyk prabilti – iškart būsi apkaltintas nacionalizmu ir nacionalinės neapykantos kurstymu“.

Mano supratimu, netiesiogiai G. Visocką remia ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė. Pagaliau ji ryžosi kalbėti apie kariuomenės problemas, „pirmą kartą nuo 1996 metų man dirbant Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete“. Kodėl taip ilgai tylėjo? Jos vietoje aš tuo nesigirčiau. Tylėjo J. Kronkaitis, tylėjo A. Pocius, tylėjo R. Juknevičienė... O Lietuvos kariuomenės „vitkauskai“, kaip tas Krylovo katinas Vaska, dairydamiesi į šalis, patyliukais, visuomenei nepastebimai, ėjo į, R. Ozolo žodžiais tariant, Lietuvos kariuomenės nuginklavimą.

„Užvaldo pavojinga erozija“

„Deja, pastarieji metai parodė, kad Lietuvos saugumą turinčios užtikrinti struktūras, ypač jų vadovybių lygmenyje, vis labiau užvaldo pavojingai plintanti erozija... Tačiau nerimą keliantys signalai ateina ir iš iki šiol bene stipriausia ir svarbiausia valstybės struktūrų grandimi laikytos krašto apsaugos sistemos. Mano išvada, kurią bandysiu pagrįsti, tokia: Lietuvos gynybinė galia yra nuosekliai mažėjanti“, – rašo R. Juknevičienė straipsnyje „Lietuvos kariuomenė – erozijos pradžia?“

Ir savo išvadą grindžia tais pačiais faktais, kuriais, pasak išprievartauto kapitono V. Voverio, „kliedi“ G. Visockas. Jauni, vakarietiškas karo mokyklas baigę karininkai nustumiami į šalį, vis labiau įsigali protekcionizmas, karjeros laiptais kyla ne pačius aukščiausius moralės kriterijus atitinkantys asmenys ir t. t. Viskas tarsi iš G. Visocko knygos „Žvalgybų intrigos...“, kuri taip nepatiko kapitonui V. Voveriui.

© 2008 „XXI amžius“