Nesijaučia saugus

Su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Algimantu Matulevičiumi kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius tvirtina, jog po kritikos, išsakytos kai kuriems Lietuvos politikams, verslininkams ir saugumo pareigūnams, tikrai nesijaučia visiškai ramus. Jis vis dažniau susilaukia perspėjimų, esą anksčiau ar vėliau bus „pastatytas į vietą“. Tačiau jis negalįs tylėti, kai akivaizdu, jog mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos dirba neefektyviai Autoriaus nuotrauka

Šiais metais įvykių kaip niekad daug. Kurie Jums atrodo patys svarbiausi: diskusijos dėl naujosios atominės elektrinės statybos, VSD kadrų politika, bandymai išversti Jus iš posto ar paaiškėję faktai, kaip antikonstituciniu būdu buvo bandoma formuoti mūsų mažumos Vyriausybę?

Pirmiausia norėčiau prisiminti Ignalinos atominės elektrinės reikalus. Niekas neabejoja, kad AE reikalinga. Jos reikalingumu abejoti būtų galima nebent tuo atveju, jei jos iš viso neturėtume. Štai tik mažytė smulkmena, kurią pateiksiu skeptikams: atominio reaktoriaus užkonservavimas irgi kainuoja. Ir ne tokius mažus pinigus. Juolab kad uždarytą AE reikės saugoti, prižiūrėti. Taigi skirtumas akivaizdus: jei turime naują veikiantį bloką, tai ir pinigų užsidirbame, jei viską uždarome, pinigų priežiūrai vis tiek būsime priversti skirti, o pajamų jau nebeturėsime jokių. Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad pasaulyje elektros energijos ateityje vis labiau truks. Ir jos nepasigaminsi pigiau, švariau ir saugiau nei atominėje elektrinėje. Kitos alternatyvos tiesiog nėra.

Tačiau labai svarbu ir tai, kieno rankose atsidurs naujasis atominės elektrinės reaktorius. Jei naujoji AE taps nepatikimų savininkų nuosavybe, gal tada geriau iš viso jos nereikia?

Praėjusių metų pradžioje slaptai gimsta originalus ekonominis projektas, kuris šiandien vadinasi Leo LT. Jis sukurtas be viešų diskusijų, beje, labai skubant. Itin įdomu tai, kad jei anksčiau, vadovaudamiesi Europos Sąjungos direktyvomis, mes skaldėme „Lietuvos energiją“, kad ji netaptų monopolininke, tai šiandien tarsi grįžtame į pirminę padėtį. Vaizdžiai tariant, gamintojus, tiekėjus ir pardavėjus bandome sujungti į vieną kumštį. Aš nesu didelis ES direktyvų žinovas, todėl negaliu pasakyti, ar buvo protinga Lietuvoje elektros gamintojus, tiekėjus ir pardavėjus atskirti vieną nuo kito. Kas tinka didelėms ES valstybėms, tokioms kaip Vokietija ar Prancūzija, ne visuomet tinka mažoms valstybėms. Aš visuomet buvau prieš skaldymą. Dabar grįžtame tarsi į buvusios „Lietuvos energijos“ laikus, kai viskas buvo sudėta į krūvą. Tarsi reikėtų džiaugtis. Tačiau praėjusių metų vasarą, birželio mėnesį, į Seimą atnešamas įstatymas, kuriame kalbama apie nacionalinio investuotojo sukūrimą. Tačiau oficialus įstatymo pavadinimas visai kitoks. Juo tarsi teiraujamasi, ar mums reikia AE. Joks bent kiek save gerbiantis politikas negali būti prieš AE. O juk mums vasarą, prieš pat atostogas, pakišamas priimti įstatymas, kurio pavadinimas teigia vienus dalykus, o turinys skelbia visai kitus reikalus. Be to, prieš mus, Seimo narius, vykdoma psichologinė ataka. Mums įrodinėjama, kad jei įstatymą palaiminsime, Lietuva gal dar spės susiderėti su ES dėl šiandien veikiančio AE bloko veiklos pratęsimo. Jei nepriimsime skubos tvarka, ES nebetaikys jokių nuolaidų. Maždaug tuo pačiu metu Lietuvoje sukuriamas skandalas ir dėl Seimo narių rentų, jiems netekus parlamentaro mandato. Turint visas šias aplinkybes omenyje, neskubėti palaiminti naujojo įstatymo tarsi ir negalėjome – mus būtų apšaukę tautos išdavikais: rentų įstatymą skubame palaiminti, o AE statybos įstatymą atmetame.

Beje, mano vadovaujamas komitetas pateikė kategoriškas išvadas. Savo pastabose mes aiškiai nurodėme: nacionalinio investuotojo sukūrimui neprieštaraujame, tačiau valstybės rankose turi likti ne mažiau kaip du trečdaliai akcijų. Į mūsų komiteto pastabas dėl dviejų trečdalių neatsižvelgta. Neatsižvelgta ir į mūsų pastabas, esą naujosios elektrinės statybos įstatymą reikia priimti kartu su visais saugikliais. O juk pasielgta priešingai. Pirma priimamas statybos įstatymas, o paskui imama bandyti kaišioti saugiklius.

Kodėl į šalį nustumta „Lietuvos energija“? Ji specialiai buvo neprileista prie šio projekto?

Tai dar viena mįslė. Mano supratimu, „Lietuvos energiją“ spaudoje pradėta specialiai dergti, kad tik nacionalinis investuotojas nebūtų kuriamas jos pagrindu. Mes puikiai žinome, kad kai kuriuose mūsų leidiniuose ir televizijos kanaluose pasitaiko gudriai paslėptų užsakomųjų rašinių ir laidų. Ko tik nebuvo prirašyta apie „Lietuvos energiją“? Įspūdis toks, kad ten vieni Rusijos žvalgai dirba. Bent jau tokia nuomonė buvo formuojama. Raginta atlikti vieną po kitos valstybines revizijas. Taip pat į viešąją erdvę išmetamos keisčiausios, įtartiniausios instrukcijos, prie viso šito jovalo mįslingai prikergiamas ir mūsų VSD. Nors VSD, kaip dabar išsiaiškinome, čia nieko dėtas. Tik nemanykite, jog aš noriu keikti „Maximą“. Aš turiu pirmiausia priekaištų valstybei. Vyriausybė nesugebėjo atsispirti privačių verslininkų spaudimui.

Tokį valstybės silpnumą aš kritikavau ir pakliuvau į didelę kelių stambių, įtakingų žiniasklaidos priemonių nemalonę. Į labai didelę, žiaurią nemalonę. Pirmiausia kalbu apie „Lietuvos rytą“ ir TV 3, kurie nepakenčia kitos nuomonės – ten egzistuoja tik jų savininkų nuomonė. Kaip brežneviniais, o gal jau net stalininiais laikais. Mano pasiūlymai, kuriuos teikiau Vyriausybei, kuriuose kalbėjau apie būtinumą išlaikyti du trečdalius akcijų savo rankose, Seime buvo atmesti. Jų net nesvarstė.

Balsuojant dešinieji nedalyvavo, tokiu būdu protestuodami prieš naująjį netobulą įstatymo projektą, daugiau teisių suteikiantį privatiems verslininkams negu valstybei. Ar nebuvo išmintingiau dalyvauti balsavime ir pareikšti savo neigiamą poziciją? Juk visuomenė balsavime nedalyvavusius ne visuomet priskiria prie tų, kurie balsuoja „prieš“.

Aš suprantu, kodėl mano kolegos konservatoriai šį kartą „balsavo kojomis“. Jie siekė, kad balsavimo metu salėje nebūtų daugiau nei 71 parlamentaras. Bet visuomenė tokių plonybių nesuvokia. Dabar mūsų žmonės mato, kad prieš šį įstatymas balsavo ne tiek jau daug parlamentarų. Nedalyvavusius balsavime žmonės tikrai nevisada priskiria prie tų, kurie sako „ne“. Vadinasi, jiems gali susidaryti įspūdis, kad įstatymas – ne toks jau ydingas, kaip kalba, sakykim, Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius. Galų gale toks nedalyvavimas svarbių balsavimų metu rinkėjus irgi skatina būti apatiškais. Pavyzdžiui, nedalyvauti Seimo rinkimuose.

Ar mūsų Prezidentas atsilaikys šiam spaudimui?

Manau, kad jį privers pasirašyti. Bet per pusę metų net ir pasirašius ydingą įstatymą valstybė nebus galutinai nustekenta. Viskas priklauso nuo būsimųjų Seimo rinkimų. Jei bus išrinktos padoresnės jėgos, ydingąjį įstatymą bus galima pakoreguoti. Esu tikras, kad iš jo nebūtina išbraukti net „Maxima“ savininkų – tereikia juos priversti žaisti pagal mūsų žaidimo taisykles. Jei nenori atsižvelgti į valstybės interesus, tegul traukiasi į šoną, užleisdami vietą valstybę gerbiantiems verslininkams.

Vieno privataus pokalbio metu esate užsiminęs, jog Lietuvoje per pastaruosius metus atsirado tiek kolaborantų, kad Rusijos slaptosioms tarnyboms mūsų žemėje nėra ką veikti. Mes patys griauname savo valstybę, Rusijai belieka atidžiai sekti vykstančius procesus ir ploti rankomis.

Prisiminkime mūsų NSGK tyrimą. Kuo jis baigėsi? Mūsų paskelbta medžiaga apie iškilusius pavojus iki šiol nepripažįstama, ignoruojama, iš jos šaipomasi. Povilo Malakausko vadovaujamas VSD iki šiol mums nepateikia 11 slaptų analitinių pažymų. Tose pažymose nėra operatyvinės informacijos. Tokios informacijos mes ir nereikalaujame. Mums nerūpi detalės. Mums svarbu išgirsti esmę. Pavyzdžiui, kad ir išvadas apie antikonstitucinį mažumos Vyriausybės formavimą ar apie verslo banginių nusikalstamą poveikį žiniasklaidai. Suprantu, P. Malakauskui nėra lengva ir paprasta. Bet kartu norisi ir nusistebėti: kol kas nedaug ką jis ten pakeitė – tik vieną pavaduotoją, tą, kuris rūpinasi daugiau buitiniais departamento dalykais. Sutinku, naujojo VSD pastato statyba Vilniaus pakraštyje – svarbus dalykas. Tačiau ir čia galima suklusti. O kodėl naujojo pastato statybai pareikalauta net daugiau kaip 200 mln. litų? Kas nusprendė, jog reikia būtent 200 milijonų? Ką mes ten statome? Lietuvišką pentagoną, kuris savo didingumu pralenktų amerikiečių? Štai dar viena detalė. Kodėl VSD stalčiuose taip ilgai gulėjo vadinamoji „Alitos“ byla, kurioje kalbama, beje, ir apie buvusį policijos generalinį komisarą? Kodėl ji tiek laiko nebuvo perduota Generalinei prokuratūrai? Beje, kai mes, Seimo NSGK nariai, paprašėme išsamaus atsakymo šia tema, mums atsakė, esą mes negalime susipažinti su tokiais dalykais. Ir maždaug tuo pat metu viename dienraštyje pasirodo publikacija, kurioje matau faktus, skaičius, kurių reikalavau. Iš publikacijos galima spręsti, jog žiniasklaidai kažkas specialiai pamėtėjo operatyvinę medžiagą su konkrečiais faktais. Man nieko nebelieka, kaip pareikalauti, jog būtų nuodugniai ištirtos visos į žiniasklaidą nutekėjusios informacijos aplinkybės. Už tokius nusižengimus privalo būti baudžiama. Bet aš įtariu, kad VSD taip ir neišsiaiškins, bent jau man neatsakys, kas nutekino žurnalistams slaptą operatyvinę bylą. O aš susilauksiu priekaištų, girdi, griaunu VSD.

Jums, Seimo NSGK nariams, negalima susipažinti su slapta informacija, nors Konstitucija jus įpareigoja rūpintis parlamentine VSD kontrole, tuo tarpu slapta informacija dozuotai, kryptingai, tam tikrais momentais per žiniasklaidą pakliūva į viešumą.

Ši padėtis labai pavojinga. Akivaizdu, kad VSD stalčiuose susikaupė daug svarbios, reikšmingos, sensacingos informacijos. Akivaizdu ir tai, kad toji informacija kartas nuo karto atsiduria ant žurnalistų stalo, o paskui – ir laikraščių puslapiuose. Žodžiu, galima drąsiai įtarti, jog VSD iki šiol manipuliuoja sukauptomis žiniomis. Kai reikia, sukelia skandalą, kai nori – sukelia du skandalus vienu metu, kad būtų užmirštas ankstesnysis skandalas. Taigi valstybei labai svarbu išsiaiškinti, kas ir kodėl taip elgiasi. Valstybė privalo užkirsti kelią tokioms informacinėms atakoms. Kasdien daugėja klausimų, o atsakymų – ne. Mes jau paviešinome informaciją, kaip Stonys kalba, versti ar neversti iš valdžios Brazauską. O ir su Balčyčio – Kirkilo reikalais esama daug nežinomųjų. Ten irgi dalyvavo žmonės, kuriuos reikia laikyti įtartinais. Štai pas Stonį iki šiol dirba KGB pulkininkas Vojeiko, kuris nebuvo eilinis KGB darbuotojas. Jis kadaise šturmavo teisėto Afganistano prezidento Amino rūmus. Ši detalė labai iškalbinga. Labai svarbi žinia ir ta, kad ne taip jau seniai mirė Vojeikos kolega Akulovas, kuris, kaip manoma, buvo tikrasis „Dujotekanos“ sukūrimo ideologas. Toji mirtis – įtartina. Man labai norėtųsi, kad mūsų VSD vadovybė išsiaiškintų ir tokius dalykus: ar tikrai sava mirtimi mirė KGB pulkininko Vojeikos partneris Akulovas. Lietuvos valstybės saugumo taryba jau seniai turėjo būti sušaukta, vos tik paaiškėjo Stonio ar kitų panašių veikėjų vojažai. Bet VST nebuvo sušaukta net tada, kai paaiškėjo, sakykim, mažumos Vyriausybės premjero skyrimo peripetijos. Užtat ši institucija analizavo kariškio generolo Arvydo Pociaus atsiliepimų apie Jurą Abromavičių pagrįstumą. Palyginkime, kurie reikalai čia svarbesni? Arba štai dar vienas palyginimas: leidimas darbui su slapta informacija man buvo išduotas po kelių mėnesių tikrinimo, o kadaise Viktorui Uspaskichui – vos per kelias dienas. Aš nesislapsčiau nuo Lietuvos teisėsaugos Rusijoje apie pusantrų metų, bet kai kas ir šiandien man bando primesti nepatikimo pareigūno etiketę. Šitaip elgiasi būtent tie, kurie nūnai stengiasi nepastebėti įtartinų pono Viktoro veiksmų.

Dar viena pastaba: VSD vadovybė pradėjo nebeatsakinėti į oficialius mūsų paklausimus. Ne, raštą atsiunčia, tačiau tas raštas labiau primena demagogiškus atsirašinėjimus. Suprask, mums nieko negalima žinoti, suprask, mes ir ateityje nieko bent kiek svarbesnio nesužinosime.

Beje, kokie Jūsų santykiai su Arvydu Pociumi – buvusiu VSD vadovu? Bylinėjatės?

O kas man belieka? Tuometinis VSD vadovas A. Pocius yra mane apšmeižęs. Beje, tai labai menkas malonumas. Neduok Dieve vaikščioti po teismus. Jaučiuosi labai pažemintas – lyg pats būčiau nusikaltęs. Ten visi didelius ponus vaidina. Nors mane apšmeižė, jaučiuosi kaip apspjaudytas. Nors dabar akivaizdu, kad nesu susitepęs ryšiais su KGB, galų gale tai įrodė ir Liustracijos komisijos išvados, tačiau teismo posėdžių metu A. Pocius man drįsta laidyti replikas, esą reikalas dar nebaigtas.

Kad patiriate moralinį spaudimą, kad Jus bando užtampyti po teismus, – akivaizdu. Tačiau mane labiausiai domina, ar Jums buvo grasinta fiziniu susidorojimu?

Be abejo, kad esama subtilių pastangų įvelti į teismų maratonus, pavyzdžiui, už tai, jog mūsų komiteto paviešintoje medžiagoje paskelbti kai kuriuos politikos ir verslo veikėjus kompromituojantys faktai. Kai kurie verslininkai į teismą padavė būtent mane, nors juos kompromituojančią medžiagą paskelbiau ne aš, o Seimo NSGK nariai bendru sutarimu. Laimė, kad atsirado padorių teisėjų, ir jie suprato tuos nešvarius oponentų žaidimus. O dėl susidorojimo fiziškai... Pastaruoju metu tikrai nesijaučiu labai ramus. Esu susilaukęs daug perspėjimų, jog „mane vis tiek anksčiau ar vėliau sutryps“. Arba morališkai sužlugdys, o jei nepajėgs morališkai, tai ir fiziškai.

© 2008 „XXI amžius“