Tikri draugai taip nesielgia

NATO vadovų ginčai Vilniuje baigėsi dideliu šnipštu. Žinoma, labai gerai, kad toks renginys įvyko būtent Lietuvos sostinėje, o ne kur nors kitur, sakykim, Latvijoje ar Lenkijoje. Šis gestas rodo, jog Vakarai mus laiko strategiškai svarbiu partneriu. Tačiau paskutinysis NATO aljansui priklausančių šalių vadovų susitikimas atskleidė ir įsisenėjusius skaudulius, kurių, regis, tik daugėja. Akivaizdu, kad Aljansui kaskart sunkiau rasti bendrą vardiklį, kuris taptų priimtinas visoms pusėms. Kad ir dėl Afganistano ateities, NATO naikintuvų, patruliuojančių Baltijos valstybių oro erdvėje. Kad ir kaip gražiai prieš televizijos kameras šypsosi NATO generolai, padėtis tampa tragikomiška. NATO aljanse – ne viena ir ne dvi dešimtys valstybių, o Afganistano košės nėra kam srėbti. Visiems atsibodo ir Irako, Kosovo reikalai. Taip pat niekas nerodo didelio entuziazmo saugoti Baltijos valstybių padangę nuo rusų naikintuvų. Kur pažvelgsi – vien nesutarimai.

Apie kokią vienybę galima šnekėti, jei nesutariama net dėl pagrindinių sąvokų. Mūsų prezidentas pareiškia nuogąstavimus dėl Vakarų ir Rusijos atsinaujinusio „šaltojo karo“, o įtakinga JAV juodaodė politikė šią mintį kategoriškai paneigia. Gal čia slypi vadinamasis Islandijos fenomenas? Oficialusis Vašingtonas nenori erzinti Rusijos aštriais pareiškimais, taigi šią nemalonią misiją atlikti paveda nedidelei valstybei – Lietuvai. O kai ši atlieka savo pareigą, oficialusis Vašingtonas tarsi ir atsiriboja nuo aštriai Rusiją kritikavusios valstybės. Juk mūsų atgautąją nepriklausomybę pirmoji pripažino ne JAV, o mažytė Islandija, kuri šį savo sprendimą, be abejo, buvo derinusi su Amerika bei kitomis NATO narėmis. Šiuo atveju įtartina tik tai, kad ponia Kondoliza Rais labai jau piktai užsipuolė teisybę pasakiusį Valdą Adamkų. Tad vėl kyla negražių įtarimų: gal NATO vadovybė, nebepajėgdama suvaldyti savo narių, tampa irzli ir nepakanti „kitai nuomonei“?

Tarp JAV ir Rusijos gal ir nėra „šaltojo karo“, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Rusijos tarpusavio santykių gal irgi nepavadinsi „šaltuoju karu“. O štai tarp Lietuvos ir Rusijos atšilimo tikrai nematyti. Ir mes, lietuviai, čia niekuo dėti. Tik nereikia savęs apgaudinėti, esą su Rusija mums karštai draugauti nesiseka todėl, kad nemokame... Kremliaus vadovams taip gražiai šypsotis kaip prancūzai, vokiečiai ar italai. Būtų linksma, jei nebūtų graudu. Į sostinę Vilnių suvažiuoja visų NATO priklausančių valstybių atstovai ir išsijuosę tariasi dėl Aljanso misijų Afganistane. Niekas neneigia, jog taika ir stabilumas Afganistane – labai svarbus dalykas, kuris turi įtakos ir Baltijos regionui. Tačiau mus, lietuvius, labiau domina lietuviški reikalai. O apie esminius dalykus paskutiniajame Vilniaus susitikime – nė žodžio. Bent jau viešai. Tarsi valstybėje, kurioje svečiavosi NATO vadovybė, nebūtų jokių didelių bėdų. O juk būtent Lietuvoje dedasi sveiku protu sunkiai suvokiami dalykai: labai garsiai ir sėkmingai integruodamasi į Vakarų struktūras Lietuva per 18-a metų sugebėjo tapti ne pilnateise NATO ir Europos Sąjungos nare, o Rusijos provincija, sumaniai integruota į Vakarų struktūras. Todėl nenuostabu, kad visi, kurie Lietuvoje bent kiek atkakliau priešinasi Kremliaus užmačioms, jaučiasi nesaugūs. Lietuvoje nesijaučia saugus net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas! O kad kas nors iš svečių būtų bent pasiteiravęs, kodėl NATO viršūnių susitikimą organizuojančios valstybės aukšto rango pareigūnas baiminasi dėl savo ateities... Bet vargu ar kas nors iš svečių šį klausimą iškėlė net užkulisiuose. O juk mintis, esą Lietuva šiandien tapusi Rusijos provincija, integruota į Vakarų struktūras, – ne iš piršto laužta. Ji vis labiau bado akis. Šių tendencijų nemato tik aklas. Bet NATO vadovai jų tarsi ir nenori pastebėti. Jei Amerikos politikams atrodo juokingi net mūsų nuogąstavimai dėl prasidėjusio „šaltojo karo“, tai Vilnius buvo būtent ta vieta, kur jie galėjo bent jau pasidomėti, kas ir kodėl verčia lietuvius jaustis nesaugiais net saugumą garantuojančiame NATO aljanse. Nuomonė, esą NATO vadovybei nėra ko kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus, – teisinga, protinga, įžvalgi. Tačiau nelygiaverčiai Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykiai – tai ne vien Lietuvos galvos skausmas. Bent jau taip turėtų būti draugiškame, vieningame bendraminčių būryje. Juk Amerikos prezidentas ne taip seniai yra pareiškęs, kad Lietuvos priešai yra ir JAV priešai. Nesinorėtų tikėti, jog tai buvo vien mandagumo gestas gražiai priėmusiems šeimininkams.

Žinoma, būtų kvaila tikėtis absoliučios vienybės NATO aljanse. Tačiau kyla pagrįstas nerimas, kad nuolat ryškėjantys prieštaravimai gali sugriauti taip sunkiai ir ilgai lipdytą struktūrą. Prancūzija, Vokietija, Italija – NATO aljansui priklausančios valstybės. Vadovaujantis sveika nuovoka, jos privalėtų tarsi labiau bičiuliautis su Vašingtonu. O kaip esama iš tiesų? Nereikia būti dideliu globalinių pasaulio procesų žinovu, kad pastebėtum, jog šios NATO narės sėkmingiau bičiuliaujasi su Rusijos, nei su Amerikos vadovais. Akivaizdu, bet neįtikėtina? Į susitikimą Vilniuje Rusija atsiuntė tik antrojo ar net trečiojo rango politikus, šiuo gestu akivaizdžiai mėgindama sumažinti jo reikšmę. Paaiškinimai bei atsiprašymai, esą vienas aukšto rango veikėjas prieš pat išvyką į Vilnių susirgo, – juokingi. Tuo tarpu Maskvoje vis dar prezidento pareigas einantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas surengia konferenciją, kurioje aršiai kritikuoja Vakarus. Esą būtent vakariečiai iki paskutiniojo siūlo nori nustekenti gamtos ištekliais ir turtais turtingą Rusiją. Suprask, save gerbiantys ir savo šalį mylintys rusai privalo bijoti vakariečių.

Lietuvą galima vadinti Rusijai priešiška valstybe. Tuo tarpu Lietuvai negalima net užsiminti apie „šaltąjį karą“ ir savo priešus. Net tarp saviškių, net tarp bendraminčių. Tikri draugai taip nesielgia.

© 2008 „XXI amžius“