Demaskuojami šmeižikiški pranešimai apie Lietuvą

Irena TUMAVIČIŪTĖ

Dėl šios merginos žūties lietuviai, pasirodo, niekuo dėti

Ir vėl Kalėdų laukimą temdė antrosios Sovietų okupacijos „žygiai“. 1944 metų rudenį kraštą niokojo, žudė ir trėmė žmones liūdnai pagarsėjusio čečėnų tautos genocido vykdytojo P. Vetrovo NKVD divizijos galvažudžiai. O gruodžio 22-24 dienomis buvo sunaikinti Klepočių, Ryliškių, Savilionių, Lizdų, Taučionių ir kiti kaimai su žmonėmis Alytaus apskrityje. Visi nusikaltimai buvo įvykdyti sovietinių okupantų. Bet šiandien kalbėsime ne apie šias negyjančias žaizdas. Jos negyja dar ir todėl, kad kraupiausi raudonojo socializmo nusikaltimai net nenagrinėti teismuose, o, pavyzdžiui, iškilaus patrioto A. Ramanausko-Vanago byla jau keliolika metų vilkinama (kas gali paneigti, kad tausojama Izraelio globojamo karo nusikaltėlio N. Dušanskio sveikata?).

Periodikoje, knygose, o kartais netgi ir Lietuvos žiniasklaidoje ir toliau pateikinėjami „faktiniai įrodymai“, neva liudijantys lietuvių dalyvavimą rudųjų nacionalsocialistų žudikiškose akcijose. „Lietuvos aide“ (2007 03 31), o vėliau ir kitur, buvo paskelbtos fotografijos specialisto Stanislovo Žvirgždo išvados, jog liūdnai pagarsėjusios vadinamojo „Kauno garažo“ nuotraukos yra klastotė. „Ekstra“ (2002 04 02) ir „Lietuvos žinios“ ( 2007 06 23) paskelbė Rimanto Varnausko žurnalistinį tyrimą, kuriame atskleista, jog „garažo istorija“, kurios aukų pavardės iki šiol nežinomos, interpretuojama šmeižto forma. Minėtąjį žurnalistinį tyrimą galima perskaityti internete. Manytume, jog į tą demaskuotą šmeižtą atkreips dėmesį ir istorijos mokytojai, komentuodami kai kurias mūsų nedraugų į vadovėlius įbruktas nuotraukas.

Čia norėčiau aptarti dvi nuotraukų „serijas“. Taip jau susiklostė įvykiai, kad vokiečių specialistai atidžiau ištyrė daugybę nuotraukų, prieš keletą metų eksponuotų parodoje, kurios tikslas buvo parodyti, kad ne tik esesininkai, ypatingieji būriai, bet ir vermachto kareiviai buvo barbarai ir yra atsakingi už nacionalsocializmo nusikaltimus. Kritiškai įvertinus daugelį nuotraukų, paaiškėjo, kad jos arba klastotės, arba nieko bendro neturi su nacionalsocializmo nusikaltimais Rytų Europoje, arba dar įdomiau – paimtos iš NKVD archyvų ir iš tikrųjų jose užfiksuotas raudonojo socializmo vykdytas teroras Rytų Europoje (tarp jų yra ir su Lietuva susijusių vaizdų). Kritiškai vertinami straipsniai dažnai buvo skelbiami su rubrika „Antivermachto paroda“. Tad mums rūpimas nuotraukas vokiečių tyrėjai aptarė kartu su daugeliu kitų nuotraukų, tačiau, patys to nenujausdami, nuėmė nuo lietuvių dar vieną šmeižto dėmę.

Ties Alfonso Eidinto knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“ (V., 2002) paskelbtomis nuotraukomis (1-ąja ir 2-ąja) parašyta: „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Būtų galima pamanyti, kad tekstu norėta pasakyti, jog A. Impulevičiaus vyrai tik fotografavo tą akciją. Bet nėra fotografo pavardės. Šios knygos vertime į anglų kalbą (“Jews, Lithuanians and the Holocaust“, V., 2003) po nuotraukomis skaitome: „Dvi scenos iš Antano Impulevičiaus vadovaujamo lietuvių policijos bataliono veiklos Baltarusijoje“.

Pažvelkime, ką byloja vokiečių ekspertų išvados. Profesoriaus dr. Klauso Sojkos sudarytoje knygoje „Bilder, die fälschen“ („Klaidinančios nuotraukos“) yra dar keletas nuotraukų iš tos serijos (3-ioji ir 5-oji nuotraukos). Komentarai: „publicisto A. Lustigerio nuomone, nuotrauka, vaizduojanti „didvyriškos partizanės Mašos Bruskinos“ egzekuciją Minske, Sovietų Sąjungoje buvo lygiai taip plačiai žinoma, kaip rankas iškėlusio išsigandusio Varšuvos geto berniuko nuotrauka. Reemtsmos surengtoje antivermachto parodoje eksponuojama keletas Minske įvykusios egzekucijos momentų. Jos paskelbtos ir Hanneso Heero knygoje apie „naikinamąjį vermachto karą“. Bet reikia pastebėti, jog Heeras kaip šaltinį nurodo filmą „Paprastas fašizmas“ – pagrindinio ilgamečio komunistinio sovietų kino propagandisto, penkiskart apdovanoto Stalino premija Michailo Romo darbą („mes persifotografavome iš filmo kopijos“). Minimas dar vienas šaltinis – Maskvos sovietinė spaudos agentūra „Novosti“. 1998 metais buvo paskelbtas viešas žurnalistės Annegrit Eichhorn pasisakymas, jog ji buvo pasibaisėjusi, kai 3-iosios nuotraukos dešiniajame kampe atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Jis karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (111 p.). Ar Lietuvoje įsivaizduojama situacija, kada raudonojo socializmo nusikaltėlio duktė ar sūnus šitaip prisipažintų atpažinę tėvą ir pavadintų jį piktadariu? Jie džiaugiasi, kad gali gyventi už čekius privatizuotuose kadaise jų tėvų užgrobtuose nužudytų ar nuo socializmo į Vakarus pasitraukusių žmonių namuose ar butuose, o kitas dar ima kalbėti ir apie mažumų teises.

Kitoje vietoje nurodomos vokiškos publikacijos, kuriose teigiama, jog nuotraukose užfiksuotas mirties bausmės vykdymas partizanams. (2-ojoje nuotraukoje aiškiai galima įskaityti vokiečių ir rusų kalbomis parašytus žodžius: „Mes esame partizanai ir šovėme į vokiečių karius“. Tekstas virš nuotraukos baigiamas sakiniu: „Mirties bausmė partizanams visiškai neprieštaravo karo ir tautų teisei!“) Beje, už nužudymą ne taip seniai dar ir Lietuvoje buvo skiriamos mirties bausmės.

Straipsnių rinkinyje, kuriame demaskuojamos minėtoje parodoje eksponuotos klastotės „Die Wahrheit über die Wehrmacht“ („Tiesa apie vermachtą“, Miunchenas, 2000), apie tas nuotraukas rašoma: „Antivermachto parodoje rašoma, jog tose scenose vaizduojama, kaip „Minske, Baltarusijoje, 1941 m. spalio mėn. viešai pakariami partizanai. Ypač nuotrauka (4-oji) iš sovietinės propagandos agentūros „Novosti“ fondų pasitelkiama kaip universalus ginklas tariamų vokiečių nusikaltimų „įrodymui“ (199 p.). Ši scena, vaizduojanti vyriškį su kilpa ant kaklo (4-oji nuotrauka), jau keli dešimtmečiai perspausdinama visur, kur tik reikia pagrįsti kokį nors teiginį apie vokiečių kaltes. Štai 1968 metais išleistoje knygoje „Sittengeschichte des Zweiten Weltkrieges“ („Antrojo pasaulinio karo papročių istorija“) ta kariama auka yra „Ukrainos valstietis“ (200 p.).

„Pasak pavyzdinio holokausto kūrinio – Gerhardo Schoenbernerio „Der gelbe Stern“ (1960, „Geltonoji žvaigždė“ – beje, šią knygą galima pasiskaityti ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Knygoje, be kita ko, aptinkame dar dvi su Lietuva susijusias klastotes, kurios publikuojamos kaip holokausto nusikaltimai – I.T.), nuotraukoje vaizduojamas „Rusijos valstietis“, kuris galbūt slėpė pabėgusius žydus, o gal padėjo partizanams (200 p., Schoenbernerio kn. 138 p.).

Vyriškį su kilpa ant kaklo aptinkame ir Kurto Zentnerio „Iliustruotoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje“, tik korikai čia yra gestapininkai. O „Didžiojoje Trečiojo reicho enciklopedijoje“ („Das große Lexikon des Dritten Reiches“, 1985) atsargumo dėlei minėtoji scena konkrečiau nenusakoma, veiksmas vyksta kažkur „Rytuose“ – nuotraukos komentaras: „Okupacinė politika. Rytuose buvo „imamasi ryžtingų priemonių“ ir civilių gyventojų atžvilgiu. Net ir menkiausias įtarimas galėjo užtraukti mirtį“.

Šių nuotraukų komentarų, ypač susijusių su Maša Bruskina, galima aptikti ir internete. Dažnai pastebima, kad egzekuciją fotografavo vokiečiai arba „kažkuris iš vokiečių karininkų, o netrukus nuotrauka pasirodė hitlerinėje spaudoje“ (http://ruslib.com/NEWPROZA/ SWIRSKIJ/svirsky5.txt_Piece40.06). Žinodami, jog fotografuoti mirties bausmės vykdymą ar kokias keršto akcijas oficialiai buvo uždrausta, galime daryti dvi išvadas – arba fotografas vykdė įsakymą, arba tai – straipsnio autoriaus fantazija.

Antai internetinio laikraščio http://www.national-zeitung.de/Artikel_02/NZ22_5.html straipsnyje „Taip falsifikuojama prieš Vokietiją“, be kita ko, rašoma, jog nuotraukos atsiradimas susijęs su M. Romo filmu „Paprastas fašizmas.“ O tokių kareivių, kokie pavaizduoti 6-ojoje nuotraukoje, jokiuose vokiečių daliniuose net negalėjo būti. Tokie šalmai ir uniformos žinomi iš Pirmojo pasaulinio karo. Galimas dalykas, kad parenkant uniformas filmo statistams buvo atidaryta ne ta rekvizito skrynia (t. y. supainiojo uniformas. – I.T.). Fotografijos istorijos tyrinėtojas S. Žvirgždas šioje nuotraukoje aiškiai įžiūri montažą.

Dėl egzekucijos įvykdymo: „707 pėstininkų divizijos daliniai Minske pakorė 12 civilių, tarp jų – 17 metų slaugę Mašą Bruskiną“ (http://www.verfolgte-schueler.org/verfolgte-schueler.pdf). Maša Bruskina, 17-metė sovietinė žydų partizanė, buvo suimta kartu su kitais dviem už vokiečių kareivio nužudymą Minske. Prieš pakariant ji buvo vedama Minsko gatvėmis su anksčiau minėtu užrašu dviem kalbomis (http://encycl.opentopia.com/term/Masha_Bruskina).

Į Izraelio klausimą dėl M. Bruskinos Baltarusijos Valstybinio Didžiojo Tėvynės karo muziejaus darbuotojai teigia neturintys Mašos Bruskinos asmenybę patvirtinančių dokumentų (http://www.evreyskaya.de/archive/artikel_312.xml). Yra dar du asmenys, „pretenduojantys“ į nužudytosios nuotrauką. Gal dėl to internete gausu straipsnių, kritikuojančių Baltarusijos politiką žydų atžvilgiu, ir ypač A. Lukašenką.

Izraelyje Maša Bruskina laikoma nacių sušaudyta žydų partizane, pirmąja partizane buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, kuriai naciai viešai įvykdė mirties bausmę. Jos tapatybę žydų tyrėjai nustatė praėjus 25 metams po mirties bausmės įvykdymo.

Tik keliuose straipsniuose aptinkame ir „lietuvišką“ pėdsaką. Štai populiariame wikipedia tinklapyje rusų kalba matome minėtąją sceną iš M. Romo filmo ir sužinome, jog mirties bausmę įvykdė „Lietuvos pagalbinės policijos 2-ojo bataliono savanoriai. Visą egzekuciją fotografavo fotografas. Pogrindininkams pavyko pasidaryti nuotraukų kopijų, kurios po Minsko išvadavimo buvo perduotos sovietų valdžios organams“. Šitos fotografijos buvo pateiktos Tarptautiniam Niurnbergo karo tribunolui kaip nacių nusikaltėlius kaltinantys dokumentai. Galima tik savęs klausti, ko vertos tribunolo išvados, jeigu buvo ir daugiau atvejų, kai remtasi tokio lygio „dokumentais“.

Didžiausią blefą Lietuvos šmeižimo požiūriu paskelbė Genadijus Mešas, kuris teigia, jog egzekuciją vykdė „Lietuvos pagalbinės policijos 2-ojo bataliono savanoriai“, kuriems vadovavo majoras A. Impulevičius. Tuo pačiu metu esesininkų užsakymu merginą fotografavo dar vienas fotografas (pavardė nenurodoma – I.T.), „sukinėdamas ieškiklį, kad rastų parankesnį fotografavimo tašką“. O po karo jis už didelius pinigus (teko prašyti paramos iš miesto valdžios) pardavė fotografijas Kauno karo istorijos muziejui. Po daugelio metų į nustebusių žurnalistų klausimą jis atsakė: „Už didelius pinigus? O jūs pažiūrėkite, kokia prekė!..“ (http://www.russian-globe.com/N3/Bruskina.htm). Įsivaizduokime, jog praėjus 15 metų po minėtosios mirties bausmės įvykdymo į Karo muziejų ateina egzekucijoje dalyvavęs lietuvis ir už nuotrauką paprašo nemažai pinigų (sic!). Kaip žinoma, Lietuvoje yra asmenų, kurie buvo nubausti už įžeidžiančius komentarus interneto forumuose. O toks lietuvių tautos šmeižtas puikuojasi internete ir niekas dėl to nesijaudina.

Savaime suprantama, kad bet kokios žudynės yra nusikaltimas žmoniškumui. Tačiau ką bendra šios nuotraukos turi su Lietuva? Parodžiau 3-ąją nuotrauką savo mamai, kuri dar prisimena karo metus, ir paklausiau, kas, jos nuomone, toje nuotraukoje pavaizduota. Ji atsakė žemaitiškai: „Mon atruoda, kad vokitys. Kepori tuoki vuokiška“. Kaip galėjo mūsų aptartas nuotraukas kažkas įbrukti Valstybiniam Gaono žydų muziejui kaip lietuvių dalyvavimo nacionalsocialistų baudžiamosiose akcijose patvirtinimą? Dar keisčiau, kad lietuvius šmeižiančiu prierašu patikėjo atidus istorikas Alfonsas Eidintas, kuris anksčiau minėtoje knygoje ir jos angliškame leidime paskelbė dvi nuotraukas, kuriose pakoregavo Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus skelbiamą informaciją apie lietuvių dalyvavimą žydų šaudyme.

Būtų gražu, kad prieš šventes valydami savo aplinką ir išmesdami šiukšles, apsivalytume ir nuo šio mūsų nedraugų primesto purvo. O šmeižikus laikas patraukti atsakomybėn.

Autorė dėkoja VU Komunikacijos fakulteto studentei Aistei Lukoševičiūtei, kuri, studijuodama Vokietijoje, parūpino minėtąsias dvi knygas, kuriose demaskuojama daug falsifikatų, su kuriais supažindinsime vėliau.

© 2008 „XXI amžius“