Olego Penkovskio užrašai iš slėptuvės

Žvalgybomis besidominti visuomenė, be abejo, žino, kas buvo Olegas Penkovskis. Tai GRU pulkininkas, sušaudytas Maskvoje už tėvynės išdavimą. Be abejo, kitaip ir būti negali. Maskva O. Penkovskį laiko išdaviku, Karibų krizės metu padėjusiu amerikiečiams. Bet mums, lietuviams, šis karininkas – didvyris. Lietuva galėtų jo vardu pavadinti net kokią nors naują gatvę Vilniuje ar Klaipėdoje – netoli Rusijos ambasados ar Rusijos konsulato.

Lietuvos skaitytojai nežino apie O. Penkovskio knygą „Užrašai iš slėptuvės“ („Zapiski iz tainika“). Be reikalo. 2000 metais Maskvos leidykla „Centrpoligraf“ išleido buvusio GRU pulkininko Olego Penkovskio užrašus. Knygą spaudai parengė Frenkas Gibnis. Jis rėmėsi trimis dokumentiniais šaltiniais – iš Sovietų Sąjungos atgabentais Olego Penkovskio užrašais, oficialia ataskaita apie Penkovskio-Vino teismo procesą (ataskaitą publikavo Politinės literatūros leidykla Maskvoje 1963-aisiais) bei spaudos pranešimais ir diskusijų, susijusių su O. Penkovskio areštu ir teismu, medžiaga. Kuo šiandieninį Lietuvos skaitytoją galėtų sudominti myriop nuteisto aukšto Sovietų Sąjungos karinės žvalgybos pareigūno plk. O. Penkovskio užrašai bei tragiškas likimas?

Knyga įdomi jau tuo, kad joje pateikiama detali GRU struktūra bei šiai organizacijai keliami uždaviniai, smulkiai ir metodiškai išdėstomi agentūrinio darbo ypatumai. Tie ypatumai per praėjusius 40 metų tikrai ne taip jau žymiai pasikeitė. Jie gali būti įdomūs netgi dabartiniams Lietuvos slaptųjų tarnybų agentams, kurie, kaip rodo pastarojo meto Lietuvos įvykiai, nėra itin profesionalūs. Mūsų agentams derėtų atkreipti dėmesį bent jau į kai kuriuos agentūrinės žvalgybos dėsningumus, kurie išliko netgi atsiradus internetui. Tačiau knyga gali sudominti ne tik profesionalus, bet ir eilinį Lietuvos skaitytoją, mėgstantį dokumentinės apybraižos žanrą, o ne beletristinę literatūrą.

Skaitant O. Penkovskio užrašus atsiskleidžia tikrai gili šio GRU pulkininko asmenybė. Nors pats O. Penkovskis visiškai nesistengia pabrėžti savo išskirtinumo, išsilavinimo, tačiau jo užrašai atspindi jo erudiciją, platų interesų ratą bei ryšius su tuometine sovietų karine ir politine nomenklatūra. Akivaizdu, jog konfliktas tarp mąstančio, išsilavinusio intelektualo O. Penkovskio ir sovietinės valdžios, skendinčios melo, stagnacijos, apsimetinėjimo liūne, – neišvengiamas. Tas konfliktas – žiaurus, bekompromisis. O. Penkovskiui, tikram savo šalies patriotui, nekilo klausimas, protestuoti ar tylėti. Jis pasirinko protestą – ėmė bendradarbiauti su amerikiečių ir britų žvalgybomis (1961-1962 metai). Formaliosios teisės požiūriu O. Penkovskis teisingai sušaudytas. Moraliniu požiūriu O. Penkovskiui pateikti kaltinimai – absurdiški.

Perskaičius minėtą knygą kyla minčių ir apie tai, kad lojalumą tėvynei tuometinė sovietų diktatūra bei dabartinė Lietuvos valdžia kartais suvokia identiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio tarsi nederėtų lyginti tuometinės Sovietų Sąjungos su dabartine Lietuva, tačiau kai kurie faktai rodo, jog valdžios vyrai, tenkindami savo asmeninius interesus bei ambicijas, mėgindami užtušuoti savo akivaizdžias klaidas, it figos lapeliu prisidengia tėvynės interesais. Tarsi jų klaidų, jų gobšumo, jų neprofesionalumo išryškinimas galėtų pakenkti Lietuvos interesams. Mano supratimu, viskas atvirkščiai – tai jų klaidų slėpimas nuo visuomenės gali pakenkti Lietuvos interesams.

Nežiūrint į tai, kad O. Penkovskio „Užrašai iš slėptuvės“ iškelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų, vis dėlto į vieną klausimą čia atsakoma. Knygoje pateikiama vienareikšmiška versija, dėl kokių aplinkybių šalies patriotai tampa „tėvynės išdavikais“.

K. C.

© 2008 „XXI amžius“