Kas ir kodėl bandė nužudyti savanorį Paulių Vaitiekūną?

Gintaras VISOCKAS

Nuotraukos centre – buvęs SKAT informacijos skyriaus specialistas Paulius Vaitiekūnas, prieš kurį 1996-ųjų spalį nežinomi asmenys surengė pasikėsinimą – bandė susprogdinti automobilį, kuriuo jis gabeno kompiuterį su slapta informacija. Nei sprogdinimo užsakovai, nei vykdytojai iki šiol neišaiškinti Autoriaus nuotrauka

Paulius Vaitiekūnas – laimės kūdikis. 1996-ųjų spalio 4-ąją jis turėjo būti nužudytas. Beje, į jo gyvybę kėsintasi tais laikais įprastu metodu. Automobilyje, kurį vairavo tuomet savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Kauno rinktinės informacijos skyriaus specialisto pareigas ėjęs P. Vaitiekūnas, sprogo galinga bomba. Tiksliau sakant, sprogmuo buvo įmontuotas į kompiuterį, kurį jis vėlai vakare vežėsi namo. Nuo mirties tuometinį SKAT darbuotoją išgelbėjo atsitiktinumas – mat kompiuterį, kuriame, be kita ko, būta slaptos bei konfidencialios informacijos, jis padėjo į automobilio galą. Taigi sprogimas sumaitojo tik vadinamojo mažųjų gabaritų autobusiuko užpakalinę dalį, o vairuotojo sėdynės nepasiekė. Jei P. Vaitiekūnas kompiuterį būtų pasidėjęs greta savęs ant priekinės sėdynės, pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės. P. Vaitiekūnas greičiausiai būtų žuvęs. Dabar gi jis nebuvo net sužeistas. Atsipirko išgąsčiu ir lengvu apsvaigimu. Sprogimo banga jį tik prispaudė prie vairo. Trumpam netekęs sąmonės P. Vaitiekūnas kurį laiką nieko nesuvokdamas sėdėjo prie vairo, paskui iššoko iš lėtai važiuojančio ir pradedančio degti automobilio. Netrukus atskubėjo policijos ekipažas...

Neištirta byla nukeliavo į archyvą

Laimės kūdikiu P. Vaitiekūną galima pavadinti dar ir dėl to, kad į jo gyvybę po to karto daugiau niekas nesikėsino. Tačiau ir nemalonumų neišvengta. Prasidėjo įvairios tarnybinės ir buitinės nesėkmės: jis neteko darbo tuometinėje savanoriškosios krašto apsaugos tarnyboje, paragavo bedarbio duonos, buvo priverstas ilgokai gyventi ir dirbti JAV. Sugrįžę į valdžią dešinieji, kuriuos jis visuomet rėmė ir palaikydavo ne tik per rinkimus, jam tarnybos nepasiūlė. Tiesa, būta mėginimų P. Vaitiekūną sugrąžinti į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Šiuo reikalu rūpinosi ir Kovo 11-osios signataras Algirdas Patackas. Bet tuometinis krašto apsaugos ministras, viceministras ir ne tik jie, apsiribojo vien bendro pobūdžio pasiplepėjimais ir apgailestavimais. Tačiau svarbiausia, kad mūsų teisėsauga iki šiol taip ir nenustatė nei sprogdinimo užsakovų, nei sprogdinimo vykdytojų. Maždaug prieš metus dėl suėjusių senaties terminų P. Vaitiekūno byla buvo nutraukta ir padėta į archyvą. Greičiausiai – visiems laikams. Buvęs SKAT informacijos skyriaus specialistas turi savo versiją, kas ir kodėl bandė pakišti jį po velėna.

Informacijos skyriaus specialisto daug kas nemėgo

Kam galėjo nepatikti informacijos skyriaus specialisto P. Vaitiekūno veikla? Tuomet P. Vaitiekūnas turėjo daug priešų. Ir rimtesnių, ir mažiau pavojingų. Pavyzdžiui, tarnaudamas Tauragės rinktinėje, jis atvirai konfliktavo su tuometiniu Tauragės rinktinės vadu, kuriam buvo inkriminuojamos kai kurios finansinės aferos. Perkeltas į Kauną P. Vaitiekūnas nesusibičiuliavo ir su tuometiniu Kauno rinktinės vadu Pranu Urbonavičiumi. Pagrindinė nesutarimų priežastis – politinės pažiūros. Tuo metu vyravo nuomonė, jog P. Urbonavičius – brazauskininkas, o P. Vaitiekūnas – dešiniesiems simpatizuojantis savanoris. Taigi iš Tauragės į Kauną perkeltam P. Vaitiekūnui informacijos skyriuje vietos neatsirado. Jam buvo patikėtos tik apsaugos viršininko, atsakingo už tilto per Nemuną apsaugą, pareigos. Tačiau jis ir toliau nesiliovė domėjęsis užkulisine savanorių veikla. Jam padėjo ir SKAT’e dirbusi jo žmona, beje, iš ryšių su visuomene skyriaus perkelta į informacijos skyrių. Pasirinktas tarsi tarpinis, kompromisinis variantas: P. Vaitiekūnui neleidžiama tapti informacijos skyriaus specialistu, tačiau vietoj jo į tą skyrių priimama žmona. Pasak P. Vaitiekūno, dirbant tokiame skyriuje konfliktai tiek su vadais, tiek su mažesniojo rango savanoriais – neišvengiami. Mat anuomet pasitaikydavo įvairiausių pažeidimų. Ypač finansinių. Ir ne visi savanoriai geranoriškai reaguodavo į perspėjimus. Kai kurie ir toliau sukčiaudavo, nusižengdavo statutui, įstatymams, potvarkiams. Tada nieko kito nebelikdavo, kaip rašyti tarnybinį pranešimą. O kam gi gali patikti kritinės pastabos? Taigi virš P. Vaitiekūno po truputį kaupėsi audros debesys.

Ieškojo preteksto atsikratyti

P. Vaitiekūno nemėgo ne tik P. Urbonavičius, vieną po kito rašęs absurdiškus papeikimus. Sakykim, vieno papeikimo P. Vaitiekūnas susilaukė vien už tai, kad tarnybiniame žurnale keletą įrašų padarė ne tos spalvos plunksnakočiu. Jo nemėgo ir svarbias pareigas tuomet SKAT’e ėjęs Bronislovas Juozaitis. Kaip ir su P. Urbonavičiumi, taip ir su B. Juozaičiu konfliktuota dėl tarnybinių reikalų. Būta ir politinių nesutarimų. Brazauskininkams simpatizavęs P. Urbonavičius stengėsi bent jau morališkai palaikyti kairiųjų pažiūrų savanorius, o dešiniųjų atstovu laikytas P. Vaitiekūnas talkino tuomet svarbias pareigas SKAT'e užėmusiam Arvydui Pociui, kurį visi laikė „dešiniuoju iki kaulo smegenų“. P. Vaitiekūno padėtis ypač pablogėjo, kai A.Pocius išvažiavo mokytis į užsienį ir SKAT vado pareigas laikinai eiti pradėjo B.Juozaitis. P. Vaitiekūnui imta beveik atvirai prikaišioti, esą tai jis kaltas, kad spaudoje pasirodė straipsnių, demaskuojančių finansinius pažeidimus SKAT’e. P. Vaitiekūnas mano, kad tie, kurie tuomet rašė kritinius straipsnius, elgėsi dorai, sąžiningai. Mat kai kurie savanorių vadai buvo peržengę bet kokias padorumo ribas – ėmė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi visiškai nieko nesibaimindami. Sutramdyti juos jau galėjo tik laikraščių puslapiuose atsiradę pranešimai apie nusižengimus.

„Padėjo kryžių“

Tačiau atsikratyti principinguoju P. Vaitiekūnu kai kuriems to meto SKAT'o vadams niekaip nepavyko. Jo paslaugų atsisakyta tuoj po lemtingojo sprogimo. Šiandien P. Vaitiekūnas puikiai prisimena, kaip iki sprogimo likus vos kelioms dienoms su juo susitiko tuometinio kariuomenės vado Jono Andriškevičiaus pavaduotojas Arūnas Alonderis. Lyg ir draugiškai, lyg ir su užuojauta pavaduotojas pasakė, esą „ant jo padėtas kryžius“. Kas, kodėl „padėjo kryžių“, nepaaiškino. P. Vaitiekūnas nieko labai blogo neįtarė. Maža kas ką sako. Juk konfliktinių situacijų būta į valias – visų nei išvardinsi, nei paminėsi. Taigi į A. Alonderio žodžius nekreipė dėmesio. Pamanė, kad gali susilaukti dar vieno papeikimo. Pačiu blogiausiu atveju – atleis iš darbo. Apie pavojų gyvybei jis net pagalvoti negalėjo. O kai sprogo į kompiuterį įmontuota bomba, į įvykio vietą, gal net greičiau už policiją, atvyko Juras Abromavičius, kuris, kaip įtariama, tuo metu jau galėjo dirbti VSD. Šiandien P. Vaitiekūnas nė neabejoja, kad toks operatyvus J. Abromavičiaus pasirodymas ne atsitiktinis. Gal J. Abromavičius kažką bent jau nujautė apie rengiamą pasikėsinimą. Pasak P. Vaitiekūno, ir prokuratūros darbuotojams duodamas parodymus, J. Abromavičius tikriausiai yra prasitaręs, esą žinąs, tik negalįs sakyti, kas su tuo pasikėsinimu susijęs. Suprask, tai – valstybės paslaptis. O netrukus, neprabėgus nė keleriems mėnesiams, pats panašiu būdu buvo susprogdintas.

Išsinešė slaptus dokumentus

Tą patį vakarą po sprogimo į P. Vaitiekūno namus užėjo policininkai apžiūrėti patalpų. Pretekstas suprantamas, gražus – patikrins, ar nėra paslėpta sprogmenų ir ten, bute. Nieko nerado. Užtat pasiėmė pluoštą stalčiuose laikytų dokumentų. P. Vaitiekūnas buvo patyręs rimtą stresą, todėl nesuvokė, galima ar negalima leisti policininkams išsinešti dokumentus. Jis net nežinojo, kokius būtent dokumentus išsineša policininkas (pavardė redakcijai žinoma). Tik vėliau suvokė, koks buvo tikrasis tų poėmių tikslas. Iš P. Vaitiekūno buto išnešti dokumentai netrukus atsidūrė ant KAM Antrojo operatyvinių tarnybų tyrimų departamento (karinė žvalgyba ir kontržvalgyba) Kauno skyriaus vadovybės stalo. Kauno skyriaus karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistai pareiškė, esą iš P. Vaitiekūno buto išnešti dokumentai (gal 12, gal 18 lapų) yra labai slapti – tų dokumentų P. Vaitiekūnas neva jokiu būdu neturėjo teisės laikyti namie. Vadinasi, jis grubiai pažeidė krašto apsaugos sistemos įstatymus bei potvarkius dėl visiškai slaptos, slaptos ir konfidencialios informacijos laikymo bei saugojimo taisyklių. Todėl jį, kaip padariusį grubų nusižengimą, būtina atleisti iš tarnybos. Informacijos skyriaus specialistas prisimena tik tiek, kad tie dokumentai jo bute atsirado tada, kai jis kėlėsi iš Tauragės rinktinės pas Kauno savanorius. Žodžiu, ne viską buvo suspėjęs nuvežti į štabą. Be kita ko, kai ko ir negalėjo nuvežti, nes štabe irgi būta netvarkos. Sakykim, nebuvo užvesta registracijos žurnalų, kuriuose registruojami visi slapti ir konfidencialūs dokumentai. Taigi vos per pasikėsinimą išlikęs gyvas P. Vaitiekūnas tapo... prasižengėliu, aplaidžiai prižiūrėjusiu slaptą ir konfidencialią informaciją.

Prokuratūra sąmoningai nesidomėjo

Po to lemtingo sprogimo 1996-ųjų rudenį prabėgo ne vieneri metai. Tačiau kaltininkai, įdėję sprogmenį į kompiuterį, iki šiol nei įvardinti, nei už grotų pasodinti. Duodamas interviu „XXI amžiui“ buvęs savanoris P. Vaitiekūnas pabrėžė, jog baisiausia net ne tai, kad kaltininkai iki šiol neįvardinti. Baisiausia, kad mūsų prokurorai net nebandė, kaip dabar akivaizdu, aiškintis, kas ir kodėl siekė nužudyti SKAT’o informacijos skyriaus specialistą. Pasak P. Vaitiekūno, čia didelė tuomet Generalinei prokuratūrai vadovavusio Artūro Paulausko kaltė. Savanoris rašęs daug oficialių paklausimų, kodėl prokurorai vilkina jo bylą, kodėl netikrina, neanalizuoja nė vieno liudininko parodymų „iš esmės“. Net tokių svarbių liudininkų kaip Valdo Tutkaus parodymai nebuvo tikrinti. O jei tikrino, tai tik dėl akių. Pavyzdžiui, jį buvo iškvietę apžiūrėti kai kurių su nusikaltimu susijusių vietų. Bet P. Vaitiekūnas iš tyrėjų elgesio suvokęs, kad tai – tik veiklos imitavimas.

Dviprasmiškas Juro Abromavičiaus elgesys

Jam taip pat nesuprantama, kodėl prokuratūra nesusidomėjo ir keistu, dviprasmišku J.Abromavičiaus elgesiu – nieko konkretaus nepasakoti, ką iš tiesų manąs apie šį pasikėsinimą. Akivaizdu, kad Generalinė prokuratūra šią bylą nagrinėjo vangiai, tarsi nenorėdama ieškoti teisybės. Nebandė įsigilinti į šiuos reikalus nei tada, kai generalinio prokuroro pareigas ėjo Artūras Paulauskas, nei vėliau, kai į valdžią atėjo dešinieji – konservatoriai ir krikščionys demokratai. „Galų gale valdžios keitėsi, kairiuosius keitė dešinieji, dešiniuosius – kairieji, o juk prokuratūrose tebedirba tie patys prokurorai, sakykim, kad ir ponas Kokoškinas. Ten – beveik jokios kadrų kaitos. Kaip sėdėjo prokuratūroje, taip ir sėdi, net paaukštinimų susilaukė. Už ką – už neištirtas bylas?“ – ironizavo buvęs savanoris P. Vaitiekūnas.

Savanoriai nepasitikėjo nei policija, nei VSD

Buvęs Kauno rinktinės informacijos skyriaus specialistas P. Vaitiekūnas skeptiškai vertina ne tik tuometinės prokuratūros veiklą. Jis manąs, kad ir Kauno policija bei Kauno VSD skyrius visą laiką buvo laikomi tikra brazauskininkų užuovėja. Tarp Kauno savanorių ir Kauno policininkų bei Kauno saugumiečių visuomet būta trinties, nepasitikėjimo, įtarimų. „Jei mes turėdavome itin reikšmingos, svarbios informacijos, mes ja neskubėdavome pasidalinti nei su VSD, nei policija. Mes jais nepasitikėjome“, – teigė P. Vaitiekūnas. Trintis tarp savanorių ir VSD ypač sustiprėjo, kai iš SKAT’o buvo atleistas J. Abromavičius. P. Vaitiekūnas mano, kad „Juras mėgino suvesti savo asmenines sąskaitas su kai kuriais buvusiais bendražygiais, tempdamas į VSD apie savanorius ne visuomet objektyvią informaciją“. Tais laikais savanoriai nebuvo lepinami dideliais atlyginimais, todėl kai kurie iš jų bandė prekiauti nelegaliai laikytais ginklais. O VSD, žinodamas šią silpnąją savanorių vietą, rengė nusikalstamos veikos imitavimo modelius, provokacijas ir savanorius sodino į cypę.

„Kaip čia viskas šlykštu“

Dar viena įdomi detalė. Išlikęs gyvas savanoris ir šiandien tebėra įsitikinęs, jog J. Abromavičius galėjo turėti duomenų apie prieš jį rengiamą pasikėsinimą. Tačiau ta informacija nepasidalino. Kartu jis pabrėžė nenorįs niekam keršyti – jis seniai visiems atleidęs. Ir nenorįs lįsti į anų dienų reikalus, nes, „kai geriau įsigilini, pamatai, kaip čia viskas šlykštu“. Tačiau jis negalįs ir tylėti, kai akivaizdžiai iškraipomi faktai. Sakykim, po J. Abromavičiaus žūties spaudoje pasirodė užuominų, kad tai būtent jis, P. Vaitiekūnas, dėl to kaltas. P. Vaitiekūnui atrodo, kad tai J. Abromavičius „prikišęs nagus prie jo reikalų“, o viešojoje erdvėje paskleista visai kitokia versija. Tuometinio generalinio prokuroro A. Paulausko berniukai jo ieškojo – buvo atvykę apklausti ar suimti net į namus. Laimė, tuo metu jis jau gyveno Amerikoje, kur buvo išvykęs atsigauti po stresų. Kam buvo netiesiogiai naudingi tie sprogimai? Tokios bylos buvo naudingos todėl, kad buvo galima vaizduoti, jog prokuratūra dirba iš peties. O betiriant bylas pakoreguoti vadinamąją kadrų politiką. Sakykim, tokius nenuoramas ir teisybės ieškotojus kaip jis išstumti iš krašto apsaugos sistemos, o į laisvas vietas susodinti saviškius. Beje, dešinieji, pasak P. Vaitiekūno, elgėsi ne ką išmintingiau už kairiuosius ar paulauskininkus. Būdami valdžioje, jie beveik nieko nedarė ir dabar nedaro, kad „būtų išsrėbta toji košė“.

Kodėl ši P. Vaitiekūno istorija papasakota būtent dabar? Buvęs savanoris P. Vaitiekūnas buvo nemaloniai nustebintas buvusio generalinio prokuroro A. Paulausko pasipiktinimu neseniai per vieną televiziją parodyta Rūtos Grinevičiūtės laida, analizuojančia vadinamuosius pakaunės įvykius. Pasak P. Vaitiekūno, toje laidoje, kurioje ir jam tekę šnekėti, žurnalistė labai korektiškai, net per švelniai išdėstė sužinotus faktus tiek apie J. Abromavičių, tiek apie jo bendražygius. Bet toji laida kažkodėl labai nepatiko A. Paulauskui, kuris pirmiausia pats, kaip buvęs generalinis prokuroras, kaltas dėl daugelio sąmoningai ar nesąmoningai neištirtų bylų.

© 2008 „XXI amžius“