Dingusio premjero paslaptis

Veikalas, apie kurį kalbėsime, Lietuvos knygynuose pasirodys vėliausiai gegužės mėnesį. Tačiau diskutuoti dėl jo būtina jau dabar, mat ši knyga negali nesukelti visuomenės susidomėjimo. Knygos, apie kurią kalbu, autorius – Kovo 11-osios akto signataras Gediminas Ilgūnas ir ji vadinasi „Antroji Vyriausybė. Premjero paslaptis“.

Keblu diskutuoti apie leidinį, kurio dar niekas nelaikė rankose. Tačiau apie ką jame bus rašoma, nuspėti nesunku. Knygoje bus analizuojamos aplinkybės, kurios lėmė tuometinio premjero Alberto Šimėno paslaptingą dingimą bei su šiuo išskirtiniu įvykiu susijusias politines intrigas. Tokia knyga negali nesudominti skaitytojų, kadangi joje gvildenama paini, iki galo neišnarpliota istorija. Žinoma, vos keliolika valandų trukęs, laimingai pasibaigęs premjero dingimas – ne toks globalus, kaip, sakykim, Votergeito skandalas ar JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymas. Tačiau Lietuvai lietuviškieji skandalai – arčiau kūno. Tai – mūsų istorija, ir, beje, ne tokia jau sena. Mįslingas Lietuvos premjero dingimas valstybei itin sudėtingu laikotarpiu – ne juokas. Juolab kad tuometinės Aukščiausiosios Tarybos komisija, bandžiusi aiškintis, kodėl ir kur buvo prapuolęs mūsų ministras pirmininkas, sugebėjo sukauptą medžiagą pamesti. Arba galima ir taip pasakyti: nesugebėjo sukauptų liudininkų parodymų išsaugoti ateinančioms kartoms. Taigi apie premjero dingimo peripetijas pasakojančių liudininkų parodymai ne mažiau keistomis aplinkybėmis dingo. O pats pražuvėlis premjeras iki šiol niekur niekam nėra pateikęs atviros, įtikinamos, aiškios versijos, kaip jam galėjo į galvą šauti tokia išganinga mintis – palikti ministro pirmininko postą pačiomis sudėtingiausiomis minutėmis, kai Vilniaus gatvėmis žlegėjo rusų tankai, o prie Televizijos bokšto žuvo nepriklausomybės gynėjai. Išsigando, buvo pagrobtas, jam liepta pasislėpti? Jei liepė slapstytis, kas būtent patarė taip elgtis? Galimos įvairios versijos. Tačiau negalima atmesti ir paprasčiausios dezertyravimo versijos. Dešiniųjų jėgų nemėgstantieji būtent šios nuomonės ir laikosi, premjero dingimą prilygindami gėdingam pasitraukimui iš mūšio lauko.

„Slaptųjų takų“ žiniomis, netrukus pasirodysiančioje knygoje nebus neaiškiomis aplinkybėmis dingusio premjero išpažinties. Pagrindinis knygos herojus nepanorėjo pateikti savosios versijos nei 1991-aisiais, nei dabar, po 17-os metų. Kokie tikrieji atsisakymo motyvai, – ne taip jau ir svarbu. Tačiau dėl to, kad tos išpažinties nėra, knygos vertė greičiausiai nesumenks, gal net suteiks papildomą intrigą. Bandymas išvengti atviro pokalbio dažniausiai rodo tik nenorinčiųjų šnekėti silpnumą. Šiuo atveju ne mažiau svarbu, kad pats knygos autorius tuo metu aktyviai dalyvavo politikoje ir visus su dingimu susijusius įvykius regėjo savo akimis, todėl jis turi moralinę teisę visuomenei teigti savąją nuomonę, savąsias versijas.

Žinoma, autoriaus būtų galima pasiteirauti, kodėl jo knyga apie premjero dingimą pasirodo būtent dabar, kai iki naujųjų rinkimų į Seimą belikę vos keli mėnesiai. G. Ilgūno pažiūros bei nuostatos visiems politika besidomintiems žinomos – jis nėra didelis dešiniųjų gerbėjas. Greičiau atvirkščiai – oponentas. Taigi nereikia būti giliu politikos išmanytoju, kad įtartum, kam toks knygos pasirodymas bus nemalonus. Po knygos pasirodymo ant konservatorių bei krikščionių demokratų galvų bus galima išpilti dar keletą kibirų pamazgų, rasti naujų stimulų kritikai. Prieš pat rinkimus. Kad antausį patyrusieji nespėtų deramai atsikirsti. Žinoma, knygos autorius ir leidėjai gali nesutikti su tokia versija, sakydami, esą tai, kad dešiniesiems nepalanki knyga išleidžiama prieš pat rinkimus, – atsitiktinis sutapimas. Tačiau mes puikiai žinome, kad didžiojoje politikoje netyčinių sutapimų pasitaiko labai retai. Ypač prieš rinkimus.

Kvaila būtų gintis, jog knygos pasirodymo laikas specialiai netaikytas rinkimams. Bet dar kvailiau būtų reikalauti iš oponentų, kad šie savo veikalą į knygynus vežtų tik rinkimams pasibaigus. Dešinieji antausį pražiopsojo. Akivaizdu, kad nespėjo nei laiku užsidengti veido, nei kontratakuoti. Dabar belieka laukti, koks bus jų pavėluotas atsakomasis žingsnis – mirtina tyla ar bandymas rinkėjams įtikinamai paaiškinti, kas, kaip, kodėl. Pirma, žinoma, knietėtų paklausti: „ką dešinieji veikė iki šiol“? Nejaugi niekam iš konservatorių ar krikdemų nekilo mintis, jog artėjant 2008-ųjų metų rinkimams oponentai gali pasinaudoti ne tik Juro Abromavičiaus žūtimi ar pakaunės įvykių priežasčių interpretacijomis, bet ir neišnarpliota antrosios Vyriausybės vadovo dingimo paslaptimi? Žinoma, knygos, kurioje įtikinamai, patraukliai būtų išdėstytas dešiniųjų požiūris į dingusįjį premjerą, jau neparašysi, neišleisi, juolab neišpopuliarinsi žiniasklaidoje. Tačiau ir be knygos parašymo galima deramai atsikirsti. Deramai atsikertama tik tada, kai pateikiama nuoširdi, išsami išpažintis. Išpažintis apsunkintų kritikų veiksmus. Bet ar bus pasirinkta racionaliausia išeitis – netylėti?

Dešinieji padarė jau ne vieną nedovanotiną klaidą, nes… nerašė knygų. Užtat visokias save ir okupantus giriančių atsiminimų knygas vieną po kitos pila „kairieji“. Pavyzdžiui, atsiminimų knyga apie tikrąsias pakaunės įvykių priežastis neišleista. Neišleista ji ne todėl, kad jos nereikėtų kaip atsvaros antilietuviškas versijas propaguojantiems autoriams. Neparašyta ji tik todėl, kad savanorių vadovybė per daug rūpinosi savo asmenine karjera, pamiršdama pasirūpinti bendražygių karjeromis. Ignoravo seną kaip pasaulis taisyklę: vienas karys mūšio lauke – ne karys. Ar ne todėl ir nėra kito žvilgsnio į vadinamąjį pakaunės maištą? Įdomu būtų sulaukti išsamios buvusio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus knygos apie vadovavimą ministerijai. Iki šiol knygos apie vadovavimą kariuomenei neparašė buvęs kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis. Be abejo, parašyti įtikinamą, įdomią, sensacingą knygą, – titaniškas darbas. Reikia ne tik sugebėjimų, triūso, bet ir drąsos. Drąsos šiandien kaip tik ir trūksta. Konkrečiais faktais ir palyginimais paremtą knygą parašęs autorius visuomet rizikuoja įsigyti daugiau priešų nei draugų. O kai turi daug priešų, žymiai sunkiau įsidarbinti pelningose valstybinėse struktūrose.

Pasirodysiančios knygos pagrindinei sentencijai nieko neprikiši. Štai ji: „Priimant suteikiamą valdžią, jos regalijas ir galias, reikia pasvarstyti, ar šią naštą pakelsi, ar ypatingu atveju pateisinsi pasitikėjimą ir lūkesčius tų, kurie tau tą valdžią suteikė, ar reikalui esant už savo tiesą ir idėją sugebėsi užsidėti erškėčių vainiką, jeigu reikės – ar pajėgsi priimti savo kryžių. Jeigu tuo abejoji – palik valdžios galias ir naštą kitiems“.

Netrukus pamatysime, kokį kelią pasirinks į didžiąją politiką per susijungusių konservatorių ir krikdemų partiją sugrįžti ketinantis pražuvėlis premjeras.

© 2008 „XXI amžius“