Achmedas Zakajevas: „Aš tikrai tikiu permainomis į gera“

Išskirtinis Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministro pirmininko interviu „XXI amžiui“

Ičkerijos Čečėnų Respublikos ministras pirmininkas Achmedas ZAKAJEVAS

Gerbiamas Premjere, praėjusių metų pabaigoje čečėnų tautą užjaučianti tarptautinės bendruomenės dalis įdėmiai stebėjo permainas, vykusias čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie situaciją, susidariusią čečėnų pasipriešinimo judėjimo vadovybėje iki vadinamojo „Kaukazo Emyrato“ paskelbimo ir įvardinti šio įtartino projekto užsakovus?

Visiems yra žinoma, kad Rusija yra priešiškai nusiteikusi Čečėnijos nepriklausomybės atžvilgiu. Teoriškai būtų galima įtarti, kad „Emyrato“ paskelbimo iniciatoriai yra nauji Rusijos sąjungininkai, tačiau iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau. „Emyrato“ iniciatoriai Isa Umarovas ir Movladis Udugovas yra patyrę provokatoriai, o Rusija, be jokios abejonės, yra šio projekto užsakovas.

Pakreipti Čečėnijos vadovybės kursą kitu, nei nepriklausomos valstybės sukūrimo keliu, naudojant šiam reikalui religinę retoriką, buvo bandoma nuo pat pradžių, t. y. nuo 1991 metų. Prastos reputacijos veikėjas Beslanas Gantemirovas, tuo metu buvęs Čečėnijos islamiškosios partijos pirmininku ir Prezidento Džocharo Dudajevo patikėtiniu, jau 1991-1993 metais bandė įvesti Čečėnijos Respublikoje vadinamąjį „šariato valdymą“. Panašios „šlovės“ Adamas Denijevas žengė kitą radikalų žingsnį, paskelbdamas save chalifu. Nesugebėję paveikti Džocharo Dudajevo ryžto, abu šie provokatoriai nusimetė kaukes ir toliau jau su Rusijos vėliava vykdė Čečėnijos Respublikos teritorijoje ardomąją teroristinę veiklą.

KGB gerai žinojo, ko jis siekia, kai 1989 metais Astrachanėje įvyko SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigiamasis suvažiavimas. Panašiai kaip Vladimiro Žirinovskio vadovaujama liberaldemokratų partija, jau dvidešimt metų trukdanti susivienyti tikriesiems Rusijos liberalams ir demokratams, SSRS islamiškojo atgimimo partija, įleidusi šaknis buvusios SSRS musulmoniškuose regionuose, „sėkmingai“ suskaldė musulmonus, suskirsčiusi juos į „teisingus“ ir „neteisingus“. Islamiškasis radikalizmas tapo Maskvai puikia vakcina prieš musulmoniškų tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimą.

Kad nacionalinio išsivadavimo judėjimas būtų sėkmingas pirmiausia būtina tautos vienybė, taip pat pačios metropolijos ir kaimyninių šalių geros valios žmonių simpatijos ir palaikymas. Religinis ekstremizmas sunaikina abi šias sąlygas.

Nežinau, kada „teisingu musulmonu“ pasidarė Anzoras Astemirovas, bet Isa Umarovas ir jo brolis Movladis Udugovas kartu su Beslanu Gantemirovu ir Adamu Denijevu buvo vieni iš SSRS islamiškojo atgimimo partijos steigėjų. Situaciją iki „Emyrato“ paskelbimo galima pavadinti priešpriešos tarp Ičkerijos Čečėnų Respublikos vadovybės ir aukščiau minėtų Čečėnijos valstybingumo priešininkų kulminacija. Jiems nepavyko likviduoti legitimių IČR valdžios institucijų, kaip jie to tikėjosi, o mes pagaliau išsilaisvinome iš ilgus metus mus kankinusios smaugiančios virvės.

Tikrų čečėnų tautos bičiulių Lietuvoje absoliuti dauguma su pasitenkinimu sužinojo apie Jūsų ir IČR Parlamento ryžtingas priemones, kurios leido užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams – bandymui likviduoti ne tik legitimias čečėnų valstybės institucijas, bet ir pačią Ičkerijos Čečėnų Respubliką. Gal galėtumėte įvardinti pagrindinius principus, kuriais grindžiamas atnaujintos čečėnų vadovybės politinis kursas?

Čečėnų vadovybės politinis kursas yra grindžiamas 1992 metų IČR Konstitucija, kuri skelbia, kad Čečėnijos Respublika yra nepriklausoma valstybė. Čečėnijos Konstitucijoje atsispindi visi visuotinai pripažinti demokratijos principai, todėl aš jų nekartosiu.

Jūsų manymu, kokios yra proporcijos pagal požiūrį į atnaujintą IČR vadovybę ir į vadinamo „Emyrato“ ideologus pačioje čečėnų visuomenėje, Europos šalių čečėnų diasporoje, tarp čečėnų politikų ir karo lauko vadų, kovojančių IČR teritorijoje?

Negalvokime, kad „Emyrato“ užsakovai yra naivūs. Jie puikiai suvokė pareiškimo, kurį jie parengė Dokai Umarovui, absurdiškumą. Jie net nesistengė surašyti jį taip, kad jis bent būtų kam nors priimtinas. Buvo reikalingas tik pats Čečėnijos valstybingumo likvidavimo faktas, kas ir būtų įvykę, jei IČR Parlamentas nesiimtų adekvačių priemonių.

Galima surasti Dokos Umarovo pareiškimą palaikiusių žmonių, bet nerasime tokių, kurie tikrai rimtai žiūrėtų į šį pareiškimą.

Daugelis Europos šalių ir JAV intelektualų ir dauguma žmogaus teisių gynėjų remia čečėnų tautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę. Deja, kol kas to paties negalime pasakyti apie šių šalių vyriausybių ir pagrindinių tarptautinių organizacijų vadovybės oficialią poziciją. Tačiau nepanašu, kad Jūs ir kiti čečėnų politikai – IČR Parlamento ir Vyriausybės nariai – nieko neveiktumėte. Būtų įdomu sužinoti (žinoma, jei tai galima paviešinti), kokios tarptautinės oranizacijos ir kurių Vakarų šalių valstybinės institucijos jau šiame etape demonstruoja abipusiškai naudingų kontaktų su vienintele teisėta Čečėnijos valstybės vadovybe svarbos supratimą?

Yra dalykai, kuriuos tenka priimti tokius, kokie jie yra. Kas turi interesų Kaukaze ir suvokia Čečėnijos vaidmenį šiame regione, tas palaiko su mumis nuolatinius ryšius. Dėl suprantamų priežasčių mūsų susitikimai būna konfindencialūs, tačiau visada abipusiškai naudingi. Aš kalbu apie kai kurių Vakarų Europos valstybių vyriausybes. Be to, mes nuolat susitinkame su nacionalinių parlamentų nariais ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų atstovais.

Lietuvos ir kitų vakarų krikščionių (katalikų ir evangelikų) šalių visuomenė su nuostaba ir liūdesiu sutikdavo buvusios IČR vadovybės (tiksliau, jos ideologų) antikrikščioniškus ir antijudėjiškus pasisakymus. Kartais atrodydavo, kad čečėnų žemę ir čečėnų tautą naikina ne barbarai iš satanistų ir fašistų valdomos Rusijos, o amerikiečiai, britai ir izraeliečiai. Kaip į IČR tautines bei religines mažumas ir į visa tai, ką „emyratininkai“ vadina „judėjokrikščionišku pasauliu“, žiūri dabartinė IČR vadovybė?

Bandydama propaguoti vadinamąją „islamišką tvarką“, Rusijos Federalinė saugumo tarnyba puikiai žinojo, ką daro. Čečėnijos Respublikos mobiliojo ryšio sistema, veikianti kaip Maskvos valdomo mobiliojo ryšio struktūrinis padalinys, specialiai buvo perduota „islamiškosios tvarkos“ emyrui M. Udugovui. Udugovui Maskva padovanojo televizijos įrangą, kad jis galėtų propaguoti „islamiškąją tvarką“ ir diskredituoti teisėtai išrinktą čečėnų pasipriešinimo judėjimo lyderį – prezidentą Aslaną Maschadovą. Prieš pat Šamilio Basajevo surengtą provokaciją Dagestane (ir jos metu), kai viskas buvo blokuojama, laisvai funkcionavo Udugovo tinklalapis „Kavkazcenter“, kuris skelbė pasauliui apie „čečėnų kovotojų“ žygį. Prasidėjus Antrajam karui, Udugovas kartu su savo tinklalapiu persibazavo į saugesnę vietą ir iš jos nuolat antrino Maskvai, paskelbusiai Čečėniją „tarptautinio islamiškojo terorizmo centru“.

Būtent Udugovas ir jo komanda bando pateikti įvykius Kaukaze kaip islamo ir „judėjokrikščioniškojo pasaulio“ konfliktą. Tenka apgailestauti, kad religinės retorikos įtakai pasidavė ir daugelis čečėnų lyderių, nors visada buvo tokių, kurie demaskuodavo šią tik Kremliui naudingą Udugovo propagandą. Galima sakyti, kad Dokos Umarovo paskelbtas „Emyratas“ tam tikra prasme turėjo ir teigiamų pasekmių, nes tai leido Čečėnijos vadovybei galutinai atsiriboti nuo Udugovo ir jo įtakos. Savaime suprantama, kad dabartinė Čečėnijos vadovybė pagarbiai žiūri į IČR tautines bei religines mažumas, taip pat į bet kur esančius įvairių rasių ir religijų atstovus.

Neseniai viename Jūs pareiškėte, kad naujasis Rusijos Federacijos vadovas gal bus lankstesnis, ieškodamas būdų taikiam „Čečėnijos klausimo“ sprendimui. Ar Jus iš tikrųjų manote, kad Rusija per artimiausius dešimtmečius pajėgs tapti civilizuota valstybe, su kuria bus įmanoma palaikyti garbingus ir lygiateisiškus santykius, ar tai buvo tik Jūsų gerų ketinimų deklaravimas, skirtas ne tiek Kremliui, kiek pasaulio bendruomenei?

Pirmiausia, Putino epocha ir jo bandymai jėga išspręsti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą jau praeityje, nors konfliktas taip ir liko neišspręstas. Antra, pagal Rusijos tradiciją naujas vadovas vykdo naują kursą net tada, kai sūnus gauna caro sostą iš tėvo. „Naujumas“ Rusijos ir Čečėnijos konflikte gali reikšti tik politinio sprendimo paieškas. Kas dėl artimiausių dešimtmečių, tai aš iš tikrųjų esu tikras, kad Rusija keisis į gerąją pusę. Tiesa, prieš tai ji dar turės išsižadėti kolonijinių ambicijų, dėl kurių ji prievarta valdo daugiau kaip dešimtį musulmoniškų tautų. Tik tada Rusija iš tikrųjų taps civilizuota pasaulio bendruomenės nare.

Ačiū Jums už atsakymus.

Kalbėjosi „XXI amžiaus“ ir internetinio portalo
www.slaptai.lt korespondentas

Imantas MELIANAS

© 2008 „XXI amžius“