Apie įtartinas mirtis

„Labas, mane šiek tiek neramina, kad priverstas teismą ir kitus informuoti apie operaciją ir net nurodyti jos laiką ir vietą. Toks (...) gali informuoti kagėbistus. Tie nesunkiai gali prikišti nagus ir be pėdsakų susidoroti, kaip, įtariu, 1993-aisiais buvo susidorota su VR ministru P. Valiuku. Tuo labiau kad operacinėje dirba ir (...) anūkas. Reikalui esant, tai turėkite galvoje. Dar noriu pasakyti, kad šiandien sulaikytas mano išaiškintas KGB agentas (...), buvęs KAM žvalgybos viršininkas, neteisėtai laikęs ginklus. Sekite tai. Įdomu, kam jam tai, tikrai ne Lietuvos naudai.“ Tokio turinio laišką „XXI amžiaus“ redakcijos žurnalistui 2007 m. spalio 30 dieną atsiuntė buvęs Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkas Virginijus Česnulevičius. Kodėl tik dabar, prabėgus beveik šešeriems mėnesiams, V. Česnulevičiaus laiško turinį skelbiame viešai? Buvęs ilgametis mūsų slaptųjų tarnybų darbuotojas prašė jį paskelbti tik tuo atveju, jei pralaimės dvikovą su sunkia liga, pastaruoju metu jį kamavusia bei trukdžiusia intensyviai dirbti. Šiandien V. Česnulevičiaus jau nebėra. Mirė, neatlaikęs grumtynių su klastinga liga.

Kas šiandien atsakys į klausimą, ar tie, kuriuos velionis V. Česnulevičius laikė nelojaliais Lietuvai, nėra prikišę nagų prie jo mirties? Tokius dalykus kruopščiai ištirti – be galo sunku. Aiškus tik vienas dalykas: paskutinėmis savo gyvenimo dienomis V. Česnulevičius teismuose bylinėjosi su buvusiu sovietiniu karininku J. Užurka, tuo metu atstovavusiu savajai organizacijai, konfliktavusiai su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Teismai buvo sudėtingi, alinantys, taigi toji nervinga atmosfera tikrai nepridėjo jėgų su liga kovojančiam V. Česnulevičiui. Taip pat akivaizdu, kad V. Česnulevičius oficialiai, viešai, girdint ir J. Užurkai, ir jo advokatui, yra prašęs nukelti kai kuriuos teismo posėdžius vėlesniam laikui, mat „turįs rimtų problemų su sveikata“. „XXI amžius“ jokiu būdu neįtaria blogais kėslais nei J. Užurkos, nei jo advokato. Teismų posėdžiai dėl garbės ir orumo bei V. Česnulevičiaus liga – lemtingas nepalankių aplinkybių sutapimas. Tačiau redakcija būtų nepadoriai pasielgusi, visuomenės neinformuodama apie perspėjantį V. Česnulevičiaus laišką, kurį jis prašė paskelbti tik po mirties. Redakcija taip pat nenorėtų tvirtinti, jog velionis neturėjo nuodėmių, nedarė klaidų. Ilgai ir intensyviai dirbant bet kokioje slaptojoje tarnyboje sunku išvengti nesusipratimų. Tačiau akivaizdus ir dar vienas įtartinas sutapimas. Buvęs Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkas prieš mirtį „XXI amžiui“ žadėjo duoti atvirą, išsamų, konkretų interviu apie visus jam žinomus žvalgybų intrigų Lietuvoje užkulisius. Nespėjo. Kas buvo greitesnis: liga ar tie, kurie, V. Česnulevičiaus manymu, jį persekiojo? Akivaizdu, kad Lietuva prarado unikalią galimybę bent jau istorijai užfiksuoti mirštančio mūsų žvalgybininko parodymus. Šiandien belieka tik spėlioti, kam labiausiai galėjo būti itin nepalankūs mirštančio žvalgybininko parodymai?

Lietuvoje neseniai įtartina mirtis į kapus nusinešė dar vieną žvalgybų specialistą. Ši istorija Lietuvos visuomenei irgi mažai žinoma. Kalbame apie Anykščiuose gyvenusio Fatijaus Loginovo mirtį. Skirtingai nei V. Česnulevičius, F. Loginovas niekad nebuvo nei Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkas, nei didelis mūsų slaptųjų tarnybų gerbėjas. F. Loginovas buvo aukšto rango kadrinis KGB karininkas, sovietmečiu kuravęs Anykščius ir Anykščių rajoną. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis KGB karininkas, nenorėdamas prarasti solidžios rusiškos pensijos, kartas nuo karto išvažiuodavo padirbėti į Rusiją tai keliems mėnesiams, tai pusmečiui. Bent jau taip kalbėjo gerai informuoti anykštėnai. Paskui sugrįždavo į Lietuvą atostogų pas žmoną ir vaikus, tada vėl išvažiuodavo į Rusiją padirbėti kaip šios šalies slaptųjų tarnybų darbuotojas. Sulaukęs pensinio amžiaus F. Loginovas liovėsi važinėjęs į Rusiją ir Lietuvoje ėmėsi verslo. Verslo reikalai jam puikiai sekėsi. Beje, šis buvęs KGB karininkas buvo puikios sveikatos, todėl po jo mirties bent jau Anykščiuose sklido įvairiausių kalbų, gandų, versijų. Ar F. Loginovas niekam nėra davęs interviu, niekam nesigyrė savo nuopelnais sovietų valdžiai, neišdavė savo agentų? Kažkam, matyt, galėjo būti prasitaręs daugiau nei leistina.

Iš Anykščių yra kilęs puikią žvalgybinę karjerą Lietuvoje padaręs Gintaras Bagdonas – buvęs Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovas, nūnai tarnaujantis kariniuose NATO štabuose Europoje. Su F. Loginovu bendravę žmonės tvirtina, kad šis buvęs KGB karininkas, paklaustas, gal ką žinąs apie KAM Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui vadovavusį anykštėną, tvirtino tokią pavardę girdįs pirmą sykį. Su F. Loginovu kalbėjusiems pasirodė keista ir neįtikėtina, kad buvęs KGB karininkas, visąlaik gyvai domėjęsis Lietuvos politikų ir slaptųjų tarnybų kadrų politika, staiga sako nieko nežinąs apie stulbinančią žvalgybinę karjerą padariusį žemietį. Juolab kad puikią žvalgybinę karjerą padaręs anykštėnas kadaise mokėsi būtent tose mokyklose ir įstaigose, kurias asmeniškai kuravo F. Loginovas. Taigi tvirtinimas, jog pirmą kartą girdįs Bagdono pavardę su F. Loginovu kalbėjusiems žmonėms pasirodė neįtikinamas. Juk kitas, ne tokias reikšmingas pavardes F. Loginovas prisiminė ir apie daugelį anykštėnų jis kalbėjo gana atvirai, tarsi norėdamas pabrėžti, kiek daug buvusiųjų šiandien sėdi aukščiausiose Lietuvos valdžios sferose. O štai buvusio „antrukų“ vado pavardės teigė neprisimenąs. Būtent po to „užsimiršimo“ netrukus F. Loginovą ir užklupo ligos. Kas dabar pasakys, kas tai – atsitiktinumas ar speciali akcija?

Netrukus, gal net dar gegužės mėnesį, Lietuvos generalinė prokuratūra visuomenę informuos, kaip iš tiesų žuvo mūsų VSD aukšto rango darbuotojas Vytautas Pociūnas. Gali būti, jog mūsų prokurorai dar sykį pakartotos ankstesnįjį visiškai neįtikinamą verdiktą, girdi, dėl savo mirties kaltas pats karininkas, padauginęs alkoholio. Tačiau jau esama šiokios tokios vilties, kad pakartotinis Generalinės prokuratūros tyrimas paskelbs, jog V. Pociūno žūties aplinkybės vis dėlto iki galo nėra aiškios. Tokia formuluotė jau būtų didelė padorių, valstybės reikalais susirūpinusių jėgų pergalė. Tačiau iki tikros pergalės dar labai toli. Pergalę galima bus švęsti tik tuomet, kai tikrai žinosime, kodėl ir kaip mirė V. Česnulevičius, F. Loginovas, V. Pociūnas.

© 2008 „XXI amžius“