Tikrieji Imanto Meliano atleidimo iš VSD motyvai

Gintaras VISOCKAS

2008 m. balandžio 18 dieną Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius ir Vaida Urmonaitė priėmė sprendimą, nepalankų buvusiam VSD pareigūnui Imantui Melianui. Minėtasis teismas nusprendė, kad VSD vadovybė I. Melianą atleido teisėtai, nepažeisdama teisinių normų. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nutarė: „Nustatyta, kad pareiškėjo Imanto Meliano atleidimo iš VSD 9-osios valdybos Pirmojo skyriaus viršininko pareigų data yra 2007 metų vasario 12 diena, pareiškėjo I. Meliano reikalavimą nustatyti, kad jis iš VSD 9-osios valdybos Pirmojo skyriaus viršininko pareigų atleistas kaip negalintis tęsti tarnybos pagal Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2007 m. vasario 7 dienos pažymą, atmesti, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą“.

Abejotini teismo sprendimai

Visuose I. Meliano teismo posėdžiuose esu dalyvavęs, todėl negaliu neatkreipti dėmesio į keletą nuostabą keliančių aplinkybių. Bylinėdamasis su VSD vadovybe dėl atleidimo iš tarnybos motyvų, I. Melianas neneigė savo padarytų klaidų. Jis nuoširdžiai gailisi, kad 2006 m. spalio 2 dieną sėdo už automobilio „Toyota Corolla“ vairo būdamas neblaivus. Be abejo, jis neturėjo jokios teisės vairuoti automobilį išgėręs. Ši aplinkybė – gėdinga, smerktina, netoleruotina. Bet juk šių motyvų niekas net nebandė teisinti: nei pats I. Melianas, nei jo advokatas Kęstutis Lipeika. Lietuvos administraciniuose teismuose bylinėtasi dėl visai kitų dalykų. Padedamas advokato K. Lipeikos buvęs VSD pareigūnas bandė ginčyti tik tendencingus, o neretai ir akivaizdžiai neteisėtus VSD vadovybės sprendimus. Tokių momentų šioje byloje – net keletas.

Labai skubėjo atleisti iš darbo

Negražiai pasielgė I. Melianas, vairuodamas automobilį neblaivus. Bet tuometinė VSD vadovybė pasielgė dar amoraliau, atleisdama iš tarnybos ... sergantį I. Melianą. Šiandien akivaizdu, kad tuometinis VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius itin skubėjo, atleisdamas iš tarnybos I. Melianą kaip pažeminusį VSD pareigūno vardą. Oficialiame tuometinio VSD vadovo įsakyme skelbiama, kad I. Melianas iš tarnybos atleidžiamas 2007 m. vasario 9-ąją. Bet juk tą dieną VSD pareigūnas I. Melianas dar turėjo galiojantį nedarbingumo pažymėjimą. Oficialiai iš tarnybos jis galėjo būti atleistas tik 2007 m. vasario 12-ąją. Čia nieko nepaprasto: tiesiog visi Lietuvoje galiojantys įstatymai bei poįstatyminiai aktai byloja, jog sergantis, nedarbingumo lapelį turintis žmogus iš darbo negali būti išmestas. Tokiais atvejais darbdavys privalo sulaukti, kada prasižengęs pavaldinys pasveiks, grįš į tarnybą, ir tik pasveikusį žmogų galima atleisti iš tarnybos. Tuometinis VSD vadovas A. Pocius nelaukė, kada jo pavaldinys pasveiks ir grįš į darbą. Žodžiu, labai skubėjo.

Tuometinio VSD vadovo Arvydo Pociaus klasta

Beje, pasakymas „labai skubėjo“ čia net nelabai ir tinka. Stengdamasis kuo greičiau I. Melianą atleisti iš tarnybos A. Pocius norėjo... jam kuo labiau pakenkti. Visais įmanomais būdais stengėsi atleisti taip, kad šis negautų jokių išeitinių pašalpų, pensijų bei kitų tokiais atvejais privalomų išmokų. Štai kaip teisme šią klastą apibūdino pats I. Melianas. „Prieš tai VRM Centrinė medicinos ekspertizės komisija pripažino, kad aš negaliu dirbti VSD operatyvinio darbo, tačiau galiu dirbti kabinetinį darbą. O tai reiškia, kad pasibaigus nedarbingumo lapelio galiojimo laikui, man turėjo būti pasiūlytos kitos – kabinetinės – užduotys. Jeigu aš su tuo būčiau sutikęs, VSD vadovas mane iš karto galėjo atleisti taip, kaip atleido dabar – už VSD darbuotojo vardo pažeminimą. Jei aš būčiau atsisakęs kabinetinės tarnybos, tokiu atveju privalėjau būti atleistas iš VSD dėl sveikatos būklės“.

Oficialus, bet nelogiškas teismo verdiktas

Tačiau nei Vilniaus apygardos administracinis, nei Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismai į šias „smulkmenas“ neatkreipė dėmesio. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai A. Ablingis, L. Alechnavičius ir V. Urmonaitė nusprendė štai kaip: jei VSD vadovas A. Pocius atleido pavaldinį pažeisdamas galiojančias teisines normas – keliomis dienomis per anksti, nei tai leidžiama įstatymų nustatyta tvarka, tai tikroji I. Meliano atleidimo data tegul bus laikytina kita po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo einanti darbo diena – 2007 m. vasario 12 diena. Kaip viskas paprasta, gražu ir tvarkinga! Jei negalima atleisti vasario 9-ąją, parašysime, jog saugumo pareigūnas atleidžiamas trimis paromis vėliau. O neteisėtą įsakymą surašiusio VSD vadovo nei pasmerksime, nei nubausime. Štai oficialus teismo paaiškinimas: „Teismas nustatė, kad nuobaudos skyrimo terminai, numatyti Valstybės saugumo departamento statute, nepraleisti. Pareiškėjas nuo 2006 metų spalio 3 dienos iki 2007 metų vasario 9 dienos (įskaitytinai) sirgo ir dėl šios priežasties negalėjo atvykti į darbą. Iš tarnybos VSD jis buvo atleistas 2007 metų vasario 9-ąją. Pareiškėjas atleistas pažeidžiant VSD departamento statuto 24 straipsnio 1-ąją dalį, t.y. nedarbingumo laikotarpiu, todėl jo atleidimo diena laikytina kita po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo einanti darbo diena – 2007 metų vasario 12 diena, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo įsakymo. Tai, kad 2007 m. vasario 7 d. Centrinė medicinos ekspertizės komisija pripažino, jog pareiškėjas negali dirbti VSD operatyvinio darbo, negali būti besąlyginiu pagrindu atleisti jį iš tarnybos pagal VSD departamento statuto 22 str. 1 dalies kitą punktą“. Viena vertus, teisėjai tvirtina, kad VSD pareigūnas iš darbo atleistas pažeidžiant galiojančius VSD statuto straipsnius, antra vertus, teisėjai tvirtina, jog šis pažeidimas „nesudaro besąlyginio pagrindo naikinti skundžiamo įsakymo“. Kaip, vadovaujantis sveiku protu, suvokti tokias dviprasmybes?

Teisybės ieškos Strasbūro teismuose

Komentuodamas šį saliamonišką Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą I. Melianas pateikė kiek neįprastą pavyzdį apie smurtautojo išprievartautą moterį. Šio palyginimo esmė štai tokia. Moteris išprievartaujama vasario 9-ąją dieną. Apie tai byloja medikų pažymos. Tačiau teismas tik dėl jam vienam žinomų aplinkybių pakoreguoja medicinos specialistų išvadas: moteris išprievartauta trimis paromis vėliau – vasario 12-ąją. Tarsi čia nebūtų didelio skirtumo. Bet juk skirtumo esama. Ir didelio. Pavyzdžiui, smurtautojas vasario 12-ąją turi neginčijamą alibi. Pasak buvusio VSD pareigūno I. Meliano, toks neskundžiamas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų verdiktas jam neleidžia tikėtis jokių finansinių išmokų, tačiau atriša rankas kreiptis į Žmogaus teisių teismą Strasbūre. Su VSD vadovybe dėl neteisėto atleidimo besibylinėjančio I. Meliano advokatas neatmetė galimybės, jog jo ginamasis teisybės ieškos Strasbūre.

Avarijos metu niekas nenukentėjo

Abejonių kelia ir kai kurie kiti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje surašyti teiginiai. Štai keletas citatų: „Be to, tai nebuvo pirmas atvejis, kuomet pareiškėjas vairavo automobilį neblaivus. 2006 m. sausio 31 dieną VSD generalinio direktoriaus įsakymu pareiškėjui jau taikyta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas už tai, jog 2005 metų rugsėjo 30 dieną jis vairavo VSD priklausančią transporto priemonę būdamas neblaivus (vidutinis girtumo laipsnis) bei sukėlė autoįvykį, ko pasekmėje buvo sužaloti kiti asmenys“. Čia vėl būtina pabrėžti: I. Melianas nusipelno pasmerkimo, kad automobilį vairavo išgėręs. Tačiau nei to, nei kito incidento metu niekas iš žmonių juk nenukentėjo. Nenukentėjo nei stipriai, nei lengvai. 2005 m. rugsėjo 30-ąją I. Meliano automobilis atsitrenkė į prieš jį važiavusį ir staigiai stabdžiusį automobilį. Nedidelio susidūrimo metu tebuvo įlenktos kai kurios priešais važiavusio automobilio užpakalinės dalies detalės. Nei pats I. Melianas, nei priekyje važiavusio automobilio vairuotojas nenukentėjo. Dėl 2005 m. rugsėjo 30-osios incidento VSD pareigūnai atliko išsamų, net keletą mėnesių trukusį tarnybinį patikrinimą ir puikiai žinojo, kad nedidelės avarijos metu niekas iš eismo dalyvių nenukentėjo. Tad iš kur oficialiame Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutarime atsirado sąvoka „sužaloti kiti asmenys“? Pasak buvusio VSD darbuotojo I. Meliano, šis faktas byloja, jog tiek buvusi, tiek dabartinė VSD vadovybė visuomenės akyse jį bando paversti „didžiausiu girtuokliu, bet kokiomis priemonėmis slėpdama tikruosius atleidimo motyvus“. Juk I. Melianas buvo iš tų VSD pareigūnų, kuriems buvo priskirta operatyvinė veikla. Vadinasi, I. Melianui teko daug dirbti su „informacijos šaltiniais“. O bendraujant su skirtingų pažiūrų, nusiteikimų žmonėmis, besidalijančiais informacija, įtarimais, išvadomis, vargu ar visuomet įmanoma išvengti alkoholio vartojimo.

Sužinojo apie A. Pociaus priklausymą KGB rezervo struktūroms

Komentuodamas daugiau kaip metus trunkančio bylinėjimosi su VSD vadovybe esmę, buvęs VSD pareigūnas I. Melianas mano, kad jam tiesiog keršijama už principingą laikyseną vadinamojo VSD skandalo metu. Kadaise į jo rankas pakliuvo dokumentai, kuriuos peržiūrėjus tapo aišku, kad tuometinis VSD vadovas A. Pocius ilgokai buvo KGB patikėtinis, o nuo 1989-ųjų tapo ir KGB rezervo karininku. Savo nuogąstavimais bei abejonėmis, ar toks žmogus gali būti lojalus Lietuvos valstybei ir deramai vadovauti VSD, I. Melianas pasidalijo su kai kuriais savo kolegomis, be kita ko, intensyviai svarstydamas, ką ir kaip derėtų nuveikti, sužinojus tokius faktus. Informacija, jog I. Melianas žino kai kuriuos ne itin malonius faktus apie VSD vadovo praeitį, netrukus pasiekė patį A. Pocių. Štai nuo tada tuometinis VSD vadovas A. Pocius ir VSD operatyvininkas I. Melianas greičiausiai ir tapo mirtinais priešais. Paskutinis lašas, perpildęs A. Pociaus kantrybės taurę, buvo tvirta I. Meliano laikysena, duodant parodymus specialiai sudarytai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto komisijai, vadovaujamai parlamentaro Algimanto Matulevičiaus. Pasak buvusio VSD pareigūno I. Meliano, „jis komisijai liudijo atvirai, išsamiai, už niekieno nugarų nesislapstydamas, nevengdamas aštrių palyginimų“. Ši aplinkybė taip pat negalėjo patikti tuometiniam VSD vadovui A. Pociui. Todėl visiškai nenuostabu, kad verčiamas iš savo posto dėl nuslėptų skandalingų biografijos faktų A. Pocius stengėsi atkeršyti jam nelojaliems bendradarbiams, taip pat ir I. Melianui.

Gali pranešti Januškai...

Prisimindamas visas 2006 m. spalio 2-osios incidento smulkmenas, I. Melianas tvirtina, kad Narkologijos centre, kur jį po sulaikymo iš karto nuvežė policininkai, jis išvydo VSD pareigūną, pravarde Pipkus. Tuometinio VSD vadovo A. Pociaus sprendimu Pipkus vadovavo padaliniui, kuriam prieš tai vadovavo I. Melianas. Nesusilaikydamas I. Melianas metė maždaug tokią frazę: „Dabar gali pranešti Januškai, kad užduotis įvykdyta“. Šitaip tvirtindamas I. Melianas tikrai negrasino policijos pareigūnams dabartinio premjero Gedimino Kirkilo patarėjo Albino Januškos vardu. Šitaip šūkteldamas jis tenorėjo pasakyti, jog puikiai suvokia bei supranta, kas yra tikrieji tokio operatyvaus sulaikymo užsakovai. I. Meliano teigimu, juo atsikratyti sumanę VSD vadovai būtų suradę bet kokią priežastį atleidimui. Jei tą vakarą būtų išsikvietęs taksi, nedraugai iš VSD būtų sugalvoję arba, blogiausiu atveju, sukūrę kokią nors kitą itin I. Melianui nemalonią situaciją. Juk tokiose tarnybose kaip VSD nėra lengva apsisaugoti nuo įvairiausio pobūdžio provokacijų.

Įtartinas dienraščio informuotumas

Beje, netrukus viename dienraštyje pasirodė beveik puslapio dydžio publikacija, kurioje išgėrusio I. Meliano sulaikymo aplinkybės buvo aprašytos labai smulkiai, su visomis detalėmis. Tokias žinias laikraščiui galėjo pamėtėti tik VSD pareigūnai. Sakykim, „Respublikoje“ buvo atskleistos ne tik I. Meliano pareigos, laipsnis, bet net nurodytas vardas, užfiksuotas vairuotojo pažymėjime. Vairuotojo pažymėjime buvo parašyta „Igoris Melianas“, nors kituose oficialiuose dokumentuose buvo teigiama „Imantas Melianas“. Ši detalė buvo žinoma tik labai siauram VSD darbuotojų ratui. Kaip, kokiais būdais šis faktas tapo žinomas žurnalistams, pasak I. Meliano, tėra... vieša paslaptis. Šią žinią žurnalistams atskleidė jo veikla nepatenkinti VSD pareigūnai. Jei tuometinė VSD vadovybė nebūtų norėjusi žlugdyti I. Meliano karjeros, žurnalistai vargu ar būtų sužinoję, jog kelių policijos patrulis sulaikė išgėrusį VSD pareigūną.

© 2008 „XXI amžius“