Leono Pranulio priesaika

Gintaras Visockas

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės tautiškos muzikos ansamblio „Vilnija“ vadovas Leonas Pranulis Autoriaus nuotrauka

„Savo Tautai, Tėvynei Lietuvai prisiekiu:

Per visą savo gyvenimą būti tikros lietuviškos dvasios, būdo, charakterio ir papročių tautiečiu. Stengsiuos giliai pažinti savo Tautos didžiąją praeitį, Jos šviesią ateitį, Jos kultūrą, gyvenimą, visa tai, kas sieja mane su Ja. Vengsiu klaidinančių rusų arba kitų tautų savybių ir ideologijų, kurios naikina ir degraduoja lietuvišką sąmonę ir kūną. Kiekviename žingsnyje būsiu pastabus, savikritiškas ir visapusiškai pasiruošęs veikti Tautos labui. Stengsiuos kiek galima daugiau atgaivinti žmonėse tautiškumą ir nurodyti bendrus tikslus bei dabartinę padėtį.

Tėvynė šaukia mane. Prisiekiu Jai atiduoti visus savo sugebėjimus, visas jėgas, o jei prireiks, ir gyvybę. Kiekviena tauta iš prigimties – laisva. O Lietuva per amžius buvo mylinti ir turinti laisvę Tauta. Kiek yra padėtų aukų Jos laisvei išsaugoti, bet dar daugiau reikės jėgų ir aukų trokštamai laisvei atgauti. Nors dabar dar nėra pribrendęs momentas šią garbingą ir šventą pareigą atlikti, bet visada esu pasiruošęs ją įvykdyti.

Mano šeima – mūsų Tauta. Mes Jos vaikai. Gyvensim kaip broliai.

Jeigu sulaužysiu šią šventą priesaiką – tenebūsiu vertas savo Tėvynės sūnaus vardo. Tenubaudžia mane Dievas ir kritusių už Tėvynę karžygių dvasia.

Tepadeda ir stiprina mane didžiųjų Lietuvos didvyrių žygdarbiai. Telydi mane Dievas.“

Šiuos žodžius dar sovietinės okupacijos laikais – 1959-aisiais – ištarė grupė jaunuolių, tuo metu besimokusių Kauno, o vėliau – Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Priesaika nuskambėjo senojoje Zapyškio bažnyčioje. Iškilmingai tariant priesaikos žodžius, degė žvakė, šalia buvo kryžius ir paskubomis, savo pačių rankomis pasiūtos trispalvės. Priesaika buvo įkišta į butelį, o butelį užkasė žemėje. Vienas iš tų vaikinų, kurie 1959-aisiais prisiekė ištikimai tarnauti Lietuvos interesams, – buvo Leonas Pranulis.

Šiandien Leonas Pranulis – Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės tautiškos muzikos ansamblio „Vilnija“ vadovas. Per savo ilgą gyvavimo laikotarpį šis ansamblis surengė 1225 koncertus. Ji sėkmingai koncertavo Suomijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, buvusioje Jugoslavijoje, beveik visose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose. Lietuvoje kilus tautinio atgimimo bangai, L. Pranulis nė nedvejodamas tapo aktyviu Sąjūdžio nariu, buvo Vilniaus miesto pramonės įmonių Sąjūdžio grupių susivienijimo „Labora“ tarybos narys. Kiek vėliau tapo Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos nariu. 1991-aisiais buvo išrinktas Vilniaus miesto Sąjūdžio tarybos pirmininku. 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį, kai tuometinėje Maskvoje antidemokratai pabandė surengti karinį perversmą ir jėga susigrąžinti įtaką Rusijoje ir gretimose respublikose, L. Pranuliui buvo pavesta vadovauti Vilniaus Sąjūdžiui pogrindžio sąlygomis. Šis uždavinys buvo ypač sudėtingas bei pavojingas. „Jei Maskvoje būtų laimėję pučistai, vargu ar būtų apsieita be bausmių demokratijos ir nepriklausomybės idėjas skleidusiems politikams“, – teigė „Vilnijos“ vadovas L. Pranulis.

Šio žmogaus gyvenime būta daug svarbių, reikšmingų, ilgam į atmintį įsirėžusių įvykių, nutikimų, susitikimų. Štai kad ir susitikimai su popiežiumi Jonu Pauliumi II. L. Pranulis nuo 1991-ųjų vadovavo Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Didžiajam chorui, kuris net tris sykius giedojo Jonui Pauliui II. 1991-aisiais giedojo šv. Mišių metu Lenkijoje Lomžos katedroje Popiežiui susitinkant su Lenkijos ir Lietuvos lietuviais, 1993-aisiais Vilniuje, Vingio parke (diriguojant L. Pranuliui), aukojant šv. Mišias, bei Romoje, audiencijos pas Šventą Tėvą metu. 2000-aisiais metais kartu su profesoriumi Lionginu Abariumi Vilniaus Kalnų parke L. Pranulis suorganizavo giesmių šventę „Kristui gieda Lietuva“. Šioje šventėje L. Pranuliui teko svarbus vaidmuo – diriguoti Alvydo Remesos mišiose Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo garbei.

L. Pranulis taip pat buvo keturių įvykusių J. Naujalio konkursų bei naujų religinės muzikos kūrinių chorams organizatorius, komisijos narys ir pirmininkas. Trečiajame J. Naujalio konkurse L. Pranulio sukurta giesmė S. Račiūno žodžiais „Viešpatie, globoki Vilnių“ laimėjo garbingą 3-iąją premiją. Lietuvoje yra išleistas didelio populiarumo sulaukęs L. Pranulio sukurtų dainų ir kūrinių kaimo kapeloms rinkinys „Gegužinė“. 2000-aisiais metais jis sudarė ir išleido giesmių rinkinį „Kristui gieda Lietuva“.

Tačiau vienas iš svarbiausių jo gyvenimo darbų – tai toji 1959-aisiais senojoje Zapyškio bažnyčioje pasirašyta priesaika. Ji turėjo įtakos visam likusiam jo gyvenimui. Paliko ženklą jau vien dėl to, kad po tokio, pasak sovietinių aktyvistų, „įžūlaus pasireiškimo“ L. Pranulį beveik iki pat nepriklausomybės atkūrimo persekiojo KGB. KGB rūmuose Vilniuje netoli konservatorijos, kur mokėsi, L. Pranulis buvo tardomas net du sykius. Jo nemušė, nekankino – tiesiog tardė beveik dvi paras be jokio poilsio ir atokvėpio. KGB tardytojai keisdavosi kas dvi valandas, o tuometiniam konservatorijos studentui neleido nė akimirkai sudėti bluosto, pailsėti, apmąstyti, ką ir kaip kalbėti. Šiandien L. Pranulis nežino, ar kas išdavė jų grupę, ar KGB sekliai patys išsiaiškino, jog susikūrė pogrindžio grupė, „siekianti su sovietais kovoti ne ginklu, bet kultūra“. „Visa laimė, kad sovietiniams saugumiečiams nepavyko sužinoti, kas mums davė senosios Zapyškio bažnyčios raktus. O raktus mums parūpino mano brolis Vytautas Pranulis“, – pasakojo L. Pranulis, duodamas interviu „Slaptiesiems takams“.

Tiesa, L. Pranulis nebuvo pirmasis, kurį sučiupo ir tardė KGB. Pirmieji į KGB tardymo izoliatorius pateko 1959-aisiais susikūrusios pogrindžio organizacijos nariai Kazimieras Kalibatas ir Algis Mišeikis. Jų irgi nekankino – apsiribojo išbraukę iš konservatorijos studentų sąrašo. Išmetę iš konservatorijos K. Kalibatą ir A. Mišeikį sovietinės santvarkos gynėjai L. Pranuliui leido toliau studijuoti muziką – apsiribojo griežtais papeikimais ir dar griežtesniais įspėjimais. Tačiau tuometinis LTSR valstybinės konservatorijos rektorius profesorius P. Karnavičius vis dėlto L. Pranulį pašalino iš studentų sąrašo. Šiandien sunku pasakyti, kodėl jis taip pasieklgė: gal liepė vyrai iš KGB, o gal asmeniškai norėjo įsiteikti sovietų valdžiai. Štai tas prof. P. Karnavičiaus įsakymas Nr. 193, pasirašytas 1962 m. lapkričio 23 dieną. „1961 metų kovo mėnesį konservatorijoje buvo apsvarstytas studentų nacionalistinės – religinės grupės dalyvių elgesys. Konservatorijos kolektyvas principingai ir griežtai pasmerkė šios grupės veiklą. Du studentai buvo pašalinti iš konservatorijos, kitiems buvo pareikštos administracinės baudos ir jie buvo sąlyginai palikti Konservatorijoje, kad mokydamiesi padarytų atitinkamas išvadas, iš pagrindų persiorientuotų ir savo elgesiu pateisintų duotą jiems galimybę tęsti mokslą. Tarp šių studentų buvo chorinio dirigavimo katedros studentas Pranulis L. B. Faktai iš draugo Pranulio gyvenimo rodo, kad jis nerado reikalo nutraukti ryšių su aplinka, kuri jį pastūmė į nacionalistinį – religinį kelią.

Pasikalbėjimas su drg. Pranuliu parodė, kad jis nenori atvirai ir principingai vertinti savo veiksmų. Jo elgesys nesuderinamas su tarybinio studento vardu. Todėl įsakau studentą Pranulį Leoną iš konservatorijos pašalinti“.

Laimė, šis pašalinimas truko tik trejetą metų. 1965-aisiais L. Pranulis vėl buvo priimtas į valstybinės konservatorijos chorinio dirigavimo katedros neakivaizdinį skyrių, kurį, beje, su pagyrimu, baigė 1968-aisiais. 1970-aisiais jis tapo Vilniaus grąžtų gamyklos meno saviveiklos vadovu. Šis darbas L. Pranuliui labai patiko. Tačiau jis taip pat atsimena, kaip jam buvo pasakyta, kodėl jis buvo paskirtas tos gamyklos meno vadovu. „Esą jokių rimtesnių, atsakingesnių pareigų antisovietiniai elementai galį nė nesitikėti“, – toks buvo paaiškinta.

Ši istorija apie gūdžiais 1959-aisiais metais senojoje Zapyškio bažnyčioje pasirašytą priesaiką visuomenei mažai žinoma. Atgimimo metais muzikas L. Pranulis jos neslėpė nei nuo istorikų, nei nuo žurnalistų. 1959-aisiais pasirašytos priesaikos originalą buvo pasiūlęs net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Bet šio centro darbuotojai kažkodėl neparodė ypatingo susidomėjimo, o kuklusis L. Pranulis nerodė didelio aktyvumo. „Nenori – nereikia, nejaugi per prievartą bandysi įsiūlyti“, – svarstė tautiškos muzikos ansamblio „Vilnija“ meno vadovas L. Pranulis.

© 2008 „XXI amžius“