|
Sąjūdis ir KGB (Tęsinys. Pradžia Nr. 4)
Dar labiau sustiprėjusio KGB dėmesio išeivijos veiklai pavyzdys užsienyje dirbusio KGB agento Sekretorius pranešimas apie iš Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) vadovų gautą informaciją. Matyt, įgijęs K. Čeginsko, V. Bartusevičiaus ir J. Lukošiaus pasitikėjimą, agentas (beje, jis jau seniai dirbo VLB) išsiaiškino jį dominčius klausimus. Sekretoriui susidarė įspūdis, kad VLB vadovai laikosi vieningos nuomonės, jog dėl SSRS ir Lietuvoje vykstančios perestrojkos susidariusios sąlygos (tarp jų galimybė atvykti į Lietuvą beveik visiems emigracijos atstovams, kaip atvira opozicija veikianti Lietuvos Laisvės Lyga ir kitos srovės, spausdintų emigracinių leidinių siuntimas į Lietuvą, laisvesnis Respublikos piliečių išvykimas į užsienį ir kita) leis jiems tinkamai realizuoti jų sugalvotas programines nuostatas. Emigracijos vadai aktyviai ieško efektyvesnių būdų toliau kovoti dėl visiško, kaip jie kalba, Lietuvos išlaisvinimo. Šiuo požiūriu charakteringais galima laikyti K. Čeginsko (radijo Svoboda lietuviškos redakcijos vadovo, VLB tarybos nario) svarstymus, kuriuos jis išsakė pasitikėjimo pilname pokalbyje 1988 metų liepą rugpjūtį surengtoje lietuvių studijų savaitėje, vykusioje Hiutenfelde (Vasario 16-osios gimnazijoje). Čeginskas pasakė maždaug taip: ...Dabar mums būtina veikti dar ryžtingiau, išradingiau ir netgi rizikingiau dėl švento tikslo tėvynės laisvės... Kadangi Čeginskas sakė, jog reikia kalbėtis su iš Lietuvos atvykstančiais tautiečiais, kad jie grįžtų į Lietuvą norėdami dalyvauti išsivadavimo kovoje, agentas tai pavadino sustiprintu tarybinių piliečių apdorojimu. Čeginskas susitikti su lietuviais prašė ir patį agentą, konkrečiai, su į Vakarų Vokietiją atvykstančia koncertine grupe ir jos vadovu R. Valatka, kurį Čeginskas apibūdino kaip tikrą patriotą. Kaip raportavo agentas, Čeginskas skundėsi, kad dėl Lietuvoje greitai vykstančių įvykių sunku persiorientuoti Laisvosios Europos darbuotojams ir duoti patarimus lietuviams tėvynėje. K. Čeginskas, V. Bartusevičius ir kiti viltis deda, anot ilgamečio KGB agento Vakarų Vokietijoje Sekretoriaus, į LLL, kuri atvirai deklaruoja savo tikslus (visiška Lietuvos laisvė, išėjimas iš SSRS sudėties), kuriai jie kviečia suteikti visokeriopą, ir finansinę, paramą, bet dėl taktinių požiūrių, slapta, kad nebūtų parodomas ryšys su Vakarais, atviriau palaikyti esą galima kitus Lietuvoje su perestrojka susijusius judėjimus, bet ir čia reikia elgtis diferencijuotai. Agentas toliau pasakoja apie iš Čeginsko sužinotą požiūrį apie JAV valdžios atstovų paramą Lietuvos laisvės kovai. Sekretorius taip pat dėsto toje studijų savaitėje išgirstas Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko V. Bieliausko pastabas apie išeivijos veiksmus dėl įvykių Lietuvoje (atvirai, nesibijant remti LLL, į Lietuvą siųsti kuo daugiau išeivijos spaudinių). Čeginskas savo ruožtu spėja, kad būsimieji, 1989-ieji, metai bus lemiami, nes tautiečius nepriklausomybės link dar labiau pastūmės Stalino ir Hitlerio suokalbio dėl įtakos sferų pasidalijimo 50-ųjų metinių minėjimas. Pagal Sekretoriaus stebėjimus, dėmesį reikia atkreipti į V. Bartusevičiaus vadovaujamą Lietuvių kultūros institutą, kuris kultūros tyrimų pretekstu, matyt, renka žinias apie sovietų Lietuvą. Institutas palaiko glaudžius kontaktus su JAV (Niujorke) esančiu informaciniu centru (vadovauja G. Damušis), informaciniu centru Strasbūre (vadovas A. Klimaitis) ir praktiškai visų emigracinių organizacijų vadovais. Tokios išvados sekretorius priėjo po pokalbio su seniausiu ideologiniu VLB įkvėpėju J. Lukošiumi (nors ši pavardė šioje vietoje nenurodyta, bet iš tolesnio agentūrinio pranešimo galima suprasti, kad kalbama apie šį asmenį), glaudžiai susijusiu su V. Bartusevičiumi. Sekretorius galvoja, kad išeivijos organizacijų, o ypač jų vadovų, aktyvumas auga ir priklausys nuo tolesnių įvykių Lietuvos SSR, nuo demokratizacijos proceso ir viešumo (glasnostj), t.y. perestrojkos. Toks aktyvus KGB dėmesys Vokietijoje gyvenusiai lietuviškai išeivijai nekelia nuostabos. Juk tada, prieš 20 metų, ten buvo veikli išeivijos dalis, atidžiai stebėjusi įvykius Lietuvoje, išgyvenusi dėl jos tolesnės ateities, dėl nepriklausomybės siekio ir pan. Aišku, tokio dėmesio iš KGB pusės sulaukdavo ir kitose šalyse gyvenusi lietuvių išeivija. Tą liudija seniai jau įsitvirtinusių ir pasitikėjimą tarp tautiečių įgavusių agentų aktyvus darbas, taip pat toliau nenutrūkstamai siunčiami nauji KGB agentai. Pavyzdžiui, Eismuntas praneša Centrui, kad 1989 metais su individualiomis žvalgybinėmis ir kontržvalgybinėmis užduotimis į Vakarų šalis išvyko 170 agentų. Pasitikėjimo pagrindu bendradarbiavimui pritraukti penki užsieniečiai (Olegas, Maksimas, Studentas, Edgaras, Simonas), užverbuotas vienas užsienietis agentas Justas ir kartu su Centru įvykdytas agento Kimo išvedimas į vieną kapitalistinę šalį. Iš užverbuotų ir į užsienį išsiųstų agentų gauta operatyvinė informacija apie JAV ir atskirų Vakarų Europos šalių ardomųjų centrų, Vatikano ir lietuvių klerikalinės nacionalistinės emigracijos rengiamas akcijas. Agentų išvykos taip pat buvo naudojamos propagandinėms priemonėms vykdyti (daugiausia, kaip jau buvo minėta, per spaudą paveikiant viešąją nuomonę). Nors Sąjūdžio augimo metais (ypač 1989-aisiais) KGB daug dėmesio kreipė į informacijos apie Sąjūdžio ryšius su išeivija ir užsienio ardomaisiais centrais gavimą, didžiausias dėmesys vis dėlto buvo skiriamas jo ir kitų vadinamųjų ekstremistinių organizacijų bei susikūrusių (ir atsikūrusių) partijų tramdymui bei kiršinimui ir skaldymui. Savo ataskaitoje centrui Lietuvos SSR KGB vadas E. Eismuntas džiūgaudamas raportavo, kad jam pavyko įgyvendinti priemones, sutrukdžiusias konsoliduoti socializmui priešiškas jėgas respublikoje, sukurti jų pogrindžio struktūras, ginkluotas formuotes (tas, aišku, susilpnino būsimą pasirengimą ateityje būtinam pasipriešinimui sovietinėms struktūroms). Eismuntas taip pat džiaugėsi, kad į svarbiausias grandis infiltruota agentūra ir kitos operatyvinės galimybės leido išaiškinti radikaliojo Sąjūdžio sparno veiklos planus, taktiką ir metodus, nukreiptus į Lietuvos išėjimą iš SSRS sudėties, ir visa ši informacija tuoj pat būdavo perduodama Lietuvos kompartijos centro komitetui. Eismuntas raportuoja, kad buvo stebimi Sąjūdžio vadovų kontaktai ir su išeivija, ir su Vakarų korespondentais bei diplomatais, politikais, visuomenės veikėjais, ir su Latvijos, Estijos bei kitų sąjunginių respublikų ekstremistinėmis neformaliomis grupuotėmis. Dokumentuoti (t.y. užrašyti) šių lyderių pasisakymai, turėję aiškiai išreikštą antitarybinį turinį, legalizuota dalis juos kompromituojančios medžiagos, t.y. pateikta spaudai ar paskleista tarp bendraminčių ir visuomenėje kokia nors paskala, šmeižtas, kaip tariama teisybė, t.y. asmuo sukompromituojamas visuomenės akyse. Tokiu būdu KGB operatyvininkai į spaudą ir kitus informacijos kanalus pateikė suklastotą (tariamai teisingą) informaciją apie sąjūdiečių tariamas pinigines machinacijas, kelionių į užsienį panaudojimą savanaudiškiems tikslams, netinkamą elgesį užsienyje ir pan. Visa tai padėjo, kaip Centrui pagyrūniškai raportuoja E. Eismuntas, sustiprinti tarpusavio nepasitikėjimą ir nesutarimus Sąjūdžio vadovybėje, taip pat nušalinti nuo darbo vadovaujančiose grandyse antitarybiškai nusiteikusius aktyvistus A. Skučą, P. Vaitiekūną, A. Medalinską ir kitus. Tarpusavio kiršinimas tiek anksčiau, tiek ir dabar liko viena pagrindinių KGB veiklos priemonių. 1989 metais buvo sukurta kelias dešiniąsias organizacijas vienijanti Lietuvos nepriklausomybės sąjunga. Į ją įėjo LLL, Lietuvos demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Politinių kalinių gelbėjimo komitetas, Lietuvos Helsinkio grupė ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga. Į Nepriklausomybės sąjungą ir kitas į ją įeinančias organizacijas infiltravus KGB agentus, sovietiniam saugumui tapo žinomi organizacijų planai, užfiksuoti jų vadovų ekstremistiniai pasisakymai ir veiksmai, o po to taikant agentūrinių operatyvinių priemonių kompleksą buvo sukiršinti sąjungos ir Sąjūdžio veikėjai, pagilinti prieštaravimai sąjungos vadovybėje ir į ją įeinančių organizacijų vadovybėje, taip pat sukompromituoti kai kurie jų aktyvistai. Dėl tų priemonių iš LLL išėjo DOR objektas Bajoras (beje, pastarasis dar ir dabar savo politinėje veikloje vadovaujasi abejotinomis nuostatomis aut.), Lietuvos demokratų partijos taryboje ir prezidiume susidarė dvi besivaržančios grupuotės, jo lyderiai Maliar (Dažytojas) ir Krivas pašalinti iš partijos, o aktyvistai Zabarskas ir Degutis pašalinti iš tarybos. (Beje, Dažytojui buvo rezgama byla kaip tėvynės išdavikui ir šnipui.) Panašiomis priemonėmis įvykdytas ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos suskaldymas, esminiai prieštaravimai kilo Jaunosios Lietuvos vadovybėje. Panašia kryptimi buvo vykdomas darbas Tremtinių sąjungoje (klubas Tremtinys). Ypač atidžiai buvo stebima didelę reikšmę įgaunančios Lietuvos darbininkų sąjungos veikla. Mat KGB pastebėjo, kad šioje besiplečiančioje organizacijoje vadovaujantį vaidmenį ima užgrobti antisocialistiniai elementai. Pagal KGB parengtas priemones į sąjungą buvo infiltruoti 33 agentai ir daugybė vadinamųjų patikimų asmenų, kurie suskaldė Darbininkų sąjungą ir ji neteko buvusios reikšmės. Taip pat buvo organizuotas sekimas (ir vidinis kiršinimas) tokių organizacijų, kaip R. Kalantos lyga, Tautininkų sąjunga, Šaulių sąjunga, Partizanų sąjunga. Net ir Atgimimo sąlygomis KGB drįso atvirai šantažuoti disidentus ir kitus aktyvistus: Eismuntas giriasi, kad pareikštas oficialus perspėjimas bylos objektui Krot (Kurmis), o medžiaga sekamų objektų Volk (Vilkas) ir Boltūn (Plepys) byloms perduota prokuratūrai. (Iš viso prokuratūrai perduota 10 dokumentuotų medžiagų, sukurptų neteisėtų grupuočių aktyvistams.) Dezinformaciją ir įvairias paskalas, kompromituojančias atskirus Sąjūdžio ir kitų organizacijų aktyvistus, pagal jau įgytą patirtį kompromituojant išeivijos veikėjus, KGB vykdė ir Lietuvoje. 1989 metais per agentą Grikštą buvo vykdoma operacija Alternatyva. Jos esmė į spaudą, taip pat radiją ir televiziją pateikti kompromituojančios medžiagos prieš ekstremistiškai nusiteikusius neformalių grupuočių lyderius ir kitus antisocialistinius elementus, siekiant juos sukompromituoti. Tokiu būdu respublikinėje ir vietinėje spaudoje buvo paskelbta daugiau kaip 240 straipsnių, parengtų pagal KGB sukurptą medžiagą, per radiją ir televiziją perduota aštuonios laidos. Panaši medžiaga buvo perduota užsienio leidiniams, taip pat sąjunginei spaudai. Vadinasi, net ir esant stipriam tautiniam išsivadavimo judėjimui savo bjauriais metodais KGB siekė kiršinti ir kenkti patriotinėms jėgoms nė kiek ne mažiau nei anksčiau, brandaus socializmo metais. Ir jo pasiekimai buvo tikrai nemaži, nors tautos vedliai ir pati tauta ne visada tai pastebėdavo. Tačiau KGB vadovybė irgi buvo priversta konstatuoti, kad čekistinės priemonės nesugeba daryti esminio poveikio operatyvinei padėčiai. Eismuntas raportavo Maskvai, kad 1989 metais dėl susiklosčiusios politinės padėties Lietuvos KGB negalėjo daryti įtakos daugybei kontaktų, kuriuos vykdė Sąjūdžio ir kitų neformalių susivienijimų lyderiai šalyje ir užsienyje, susitikinėdami su kuo nori lietuvių išeivijos veikėjais ar Vakarų šalių valdžios ir visuomenės atstovais. Perspėjamasis profilaktinis darbas esą neturėjo sėkmės dėl partinių ir teisėtvarkos organų pasyvumo, masinės informacijos priemonių išėjimo iš partinės ir tarybinės kontrolės. Taip apibūdino savo pastangas sovietinis KGB 1989 metais, kai visur visu garsu sklido ir kunkuliavo Lietuvos Sąjūdžio idėjos. Parengė E. Š. (Pabaiga kitame Slaptųjų takų numeryje.)
© 2008 XXI amžius |
||||
|