„Rusijos slaptosioms tarnyboms  dirbti Lietuvoje – vienas malonumas“

Buvęs VSD pareigūnas Kastytis Braziulis, tvirtina, kad Lietuvai priešiškų valstybių žvalgybos Lietuvoje veikia nesutikdamos jokio rimtesnio pasipriešinimo Autoriaus nuotrauka

Kodėl Kastytis Braziulis kadaise studijavo aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje? Kodėl buvęs VSD pareigūnas K. Braziulis mano, kad šiandien Rusijos slaptosioms tarnyboms Lietuvoje veikti sudarytos kuo palankiausios sąlygos? Kokius žvalgybinius – kontržvalgybinius metodus prieš Lietuvą nūnai naudoja mums priešiškos valstybės? Kodėl K. Braziulis įsitikinęs, jog Arvydą Pocių pakeitus Povilu Malakausku pagrindinėje Lietuvos saugumo tarnyboje padėtis nė kiek nepagerėjo? Kodėl K. Braziulis nesutinka su jam primesta „kurmio“ etikete? Į žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako buvęs Lietuvos VSD pareigūnas Kastytis BRAZIULIS.  

Kaip atsitiko, kad išvažiavote mokytis į aukštąją KGB mokyklą Maskvoje? Kas pastūmėjo šiam žingsniui? Juk toks sprendimas lietuviams nėra būdingas.

1985 metais išvažiavau mokytis į Maskvos aukštąją KGB mokyklą. Savo vaikystę ir jaunystę praleidau Varėnos mieste. Beveik visas vasaras ir mokyklines atostogas gyvendavau pas močiutę Mardasavo kaime, labai gražioje vietoje, Merkio ir Ūlos santakoje. Mano mama buvo pradinių klasių mokytoja, o tėvukas – milicininkas.  Buvome didelė darni šeima. Nei vienas mano šeimos narys, nei vienas žmogus iš mano mažytės tuometinės aplinkos neužsiėmė politika. Visi buvo paprasti žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – išauginti ir išleisti į gyvenimą vaikus.

Mano tėvas dirbo milicijoje. Tais laikais milicijos patalpose būdavo KGB poskyrio darbuotojai. Aišku, kad jie visi bendravo. Pasiūlymas stoti mokytis į KGB mokyklą atėjo iš mano tėvelio. Grįžęs iš armijos ruošiausi studijuoti teisę. Mane pasikvietęs pokalbiui KGB poskyrio darbuotojas pasakė, kad yra galimybė stoti mokytis KGB mokykloje, kad gausiu dvi aukštojo mokslo specialybes (teisininko ir kalbos), kad darbas greičiausiai bus užsienyje. O kas tuo metu nesvajojo apie užsienį? Amerika, Didžioji Britanija ir kitos Vakarų šalys jaunam žmogui buvo nepasiekiamas rojus. Kita priežastis, nulėmusi mano pasirinkimą, buvo ta, kad, KGB darbuotojo aiškinimu, ši mokykla buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje ir itin prestižinė.  Po pokalbio grįžau namo ir ilgai kalbėjausi su mama ir tėčiu. Mes visi kartu nusprendėme, kad reikia pabandyti – juk tada paslaptingi ir nežinomi žodžiai „kontržvalgyba, žvalgyba, darbas užsienyje“ darė įspūdį ir poveikį.

Aš savo tėvelius be galo gerbiu ir myliu. Jie buvo ir yra gerbiami miestelio žmonių, nors mama jau seniai atgulė amžinam poilsiui. Jie visada stengėsi atlikti darbą gerai, padoriai auklėti vaikus, būti sąžiningais bendruomenės nariais. Kas drįstų juos kaltinti? Dėl to sprendimo aš jų nė trupučiuko nekaltinu. Aš jais didžiuojuosi kaip paprastais, gerais ir sąžiningais žmonėmis.

Dabar, žiūrint į praeitį, galima mane kritikuoti: žiūrėk, jis nelojalus, nepatikimas. Siūlyčiau kritikams pažiūrėti geriau į save ir į savo praeitį ir tik tada kalbėti. Yra nedidelė saujelė žmonių, tikrų kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę, kurie turi teisę išsakyti kritiką ir nepasitenkinimą. O daugumos kritikų, tarp kurių yra gana nemažai bendradarbiavusių su KGB ar aktyviai dirbusių komunistų partijos gretose, kritikos nesiruošiu priimti, nes ji turi politinį atspalvį.

Gal galite plačiau papasakoti, kokia atmosfera buvo toje KGB mokykloje? Kokias disciplinas, temas ten studijavote, kaip elgėsi dėstytojai, ar buvo sunku mokytis, kas buvo Jūsų kurso draugai? Ypač įdomu būtų išgirsti, kokios nuotaikos vyravo KGB mokykloje prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai.

Mokytis KGB mokykloje buvo įdomu. Man patiko pats mokymo metodas – nė vienas dėstytojas nereikalavo mechaniškai iškalti kodeksą, įsiminti užsienio kalbos žodžius. Mokymo tikslas – priversti mąstyti savarankiškai, surinkti pagal temą visą reikalingą informaciją, ją išanalizuoti ir padaryti savas išvadas. Prisimenu, kiek daug mes ginčydavomės per seminarus. Vėliau ginčai persikeldavo už mokyklos ribų.

Pirmuosius du kursus intensyviai studijavome teisę ir užsienio kalbas. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas savarankiškam darbui. Pamenu, per baudžiamosios teisės paskaitas parodydavo filmuotą (tikrą) medžiagą ir jos pagrindu mes privalėdavome per kelias dienas priimti konkretų sprendimą – kelti ar nekelti baudžiamąją bylą.

Mes privalėdavome ne tik priimti sprendimą, bet ir jį argumentuoti. Rinkdami argumentus privalėdavome, aišku, sava iniciatyva, perskaityti baudžiamojo kodekso komentarus, susipažinti su analogiškomis bylomis, permąstyti subjektyviąją ir objektyviąją pusę ir t. t. Labai įdomu. Praktika ir teorija ėjo šalia viena kitos. Pirmas ir antras kursas, greičiausiai taip buvo ir kitose aukštosiose mokyklose, buvo tiesiog košmaras. Nespėdavome atlikti visų darbų, o ką jau ten norėti viską perskaityti. Vėliau dėstytojai likusiems ir išgyvenusiems šturmą pasakojo, kad taip yra specialiai numatyta. Vyko natūrali atranka. Jei gali atlaikyti didelį darbo krūvį, įsisavinti medžiagą, lieki studijuoti toliau. Jei negali – važiuoji į namus. Apie keturiasdešimt procentų studentų neatlaikė šturmo ir pasidavė.

 Nuo trečio kurso kartu su jau minėtomis disciplinomis prasidėjo specialios paskaitos. Tai paskaitos apie operatyvinį  darbą, psichologiniai dalykai, reikalingi operatyviniam darbuotojui. Šių paskaitų metu taip pat daug laiko praleisdavome gatvėje, t.y. praktikuodamiesi, bandydami teoriją įgyvendinti praktiškai. Vėliau patys turėdavome išanalizuoti savo klaidas, jas argumentuoti ir pateikti galutiniam vertinimui.

O kai prasidėjo vadinamoji „perestroika“... Vis dažniau pasirodydavo įdomūs straipsniai apie istorinius įvykius, kurie anksčiau buvo traktuojami kitaip. Vis labiau buvo atskleidžiama tikroji komunistinės santvarkos istorija. Maskvoje mes nuo ryto blaškydavomės, bandydami gauti laikraščius „Literaturnaja gazeta“, „Komsomolskaja pravda“, „Ogoniok“... Juos išpirkdavo per kelias minutes. Tada darydavome straipsnių kopijas, skaitydavome ir diskutuodavome. Taip, KGB aukštojoje mokykloje mes diskutuodavome apie neteisingą santvarką, apie komunistų partijos nusikaltimus. Dar daugiau galiu pasakyti: studijuodamas tarptautinę teisę parašiau kursinį darbą apie Lietuvos aneksiją ir jį pristačiau dėstytojui. Jis ilgai skaitė, paskui žiūrėjo nustebęs, tačiau parašė aukščiausią balą. Ne dėl to, kad palaikė mane, o dėl darbe išdėstytų argumentų. Jis pasakė, kad jeigu tokį darbą kas nors būtų parašęs anksčiau, tai jo seniai čia, KGB mokykloje, nebūtų.

Tada keitėsi mūsų visų sąmonė. Vieni buvo griežtai nusiteikę nacionaliniu klausimu. Sakydavo, kad nacionalinės respublikos privalo likti Rusijos priklausomybėje. Kiti, ir jų buvo dauguma, mąstė plačiau. Ukrainietis – apie Ukrainos nepriklausomybę, estas – apie savo valstybės laisvę ir t. t. Mokslas buvo įdomus. Gauta didelė ir reikalinga patirtis. Mokykla išmokė pažinti žmogų, analizuoti jį, atrasti ir išskirti jo gerąsias ir blogąsias savybes. Mokykla išmokė dirbti su pačiu sunkiausiu organizmu žemėje – žmogumi. Mokykla išmokė neskraidyti debesyse, o realiai mąstyti. Aš aukštosios KGB mokyklos neidealizuoju, o paprasčiausiai atsakau į užduotą klausimą.

Aukštosios KGB mokyklos Jūs neužbaigėte. Tuo metu, kai mokslai artėjo į pabaigą, prasidėjo vadinamoji gorbačioviška „perestroika“, o Lietuvoje – Atgimimas. Jūs, nebaigęs KGB aukštosios mokyklos (trūko vos kelių mėnesių ir būtumėte gavęs diplomą), grįžote į Lietuvą. Grįžote į Lietuvą tam, kad dirbtumėte kaip nepriklausomos Lietuvos saugumo specialistas?

Visiškai teisingai. Aš nebaigiau mokyklos, nors būčiau baigęs aukščiausiais pažymiais ir  gavęs, kaip tada vadino, raudoną diplomą. Perestroika pakeitė sąmonę. Negalėjau daugiau nė dienos likti ten, kur buvau. Atgimimas Lietuvoje, nauja informacija apie Lietuvos okupaciją, trėmimus privertė priimti galutinį, konkretų ir aiškų sprendimą. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie nepriklausomybės atstatymo. Parašiau prašymą – negaliu, nenoriu tęsti mokslų. Prasidėjo. Bandė smegenis plauti. Spaudė, aiškinosi. Tada jų akyse tikrai buvau išdavikas. Nieko, iškentėjau ir grįžau į tėvynę.

Grįžęs įsidarbinau Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamente. Ką tik buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos teritorijoje dislokuota sovietinė armija. KGB struktūra dirbo visu pajėgumu. O mūsų lietuviškų saugumiečių saujelė dirbo Lietuvos labui. Nežinau, kas būtų buvę, jei pučas Rusijoje būtų pasiekęs savo tikslus. Tikriausiai manęs, kaip išdaviko, nebūtų šioje žemelėje, o šeima gyventų kažkur Rusijos platybėse. Rizikavau, tačiau tuo metu apie tai negalvojau. Svarbiausia buvo darbas ir tėvynės laisvė.

Kai kurie mano kritikai dabar galėtų pasakyti: „negalima tikėti šio kagėbisto žodžiais“. Juk jis savo noru TEN stojo. Galiu atsakyti, kad aš atvirai, konkrečiai ir aiškiai pasakiau savo vadovams Maskvoje, kad važiuoju į tėvynę, kad išeinu, nes man su jumis nepakeliui. Tada elgiausi ne taip, kaip kai kurie kiti lietuviai – viešai smerkė demonstracijas Lietuvoje ir slaptai, tyliai tapdavo KGB rezervistais. Aš taip negaliu. Jeigu man nepatinka, tai aš sakau, kad man nepatinka. Melas nėra mano draugas. Pataikavimas, prisitaikėliškumas – ne mano savybės.

Jūsų sugrįžimas į Lietuvą vėliau buvo interpretuotas Jums nepalankia kryptimi. Atėję į valdžią dešinieji Jūsų paslaugų atsisakė. Atvirai kalbant, Jums buvo pareikštas nepasitikėjimas. Į VSD sugrįžote tik Jurgio Jurgelio laikais. Kaip apibūdintumėte šią savo gyvenimo atkarpą?

Pučas žlugo. Visiems tapo aišku, kad istorijos rato neatsuksi atgal. Lietuva tampa laisva ir nepriklausoma. Vis daugiau šalių oficialiai pripažįsta mūsų laisvę. Prasideda naujas valstybės vystymosi etapas. Rinkimus laimi dešinieji. Saugumo departamentui pradeda vadovauti taip pat dešinieji. Prasidėjo didysis valymas. Man paprasčiausiai buvo pasakyta: rašyk pareiškimą ir eik sau. Jei nerašysi, vis tiek išmesime. Pamaniau, kad ginčytis neverta, nes sprendimas jau priimtas. Parašiau. Išėjau. Šis laikotarpis buvo sunkus. Sakyčiau, labai sunkus. Jokių lėšų neturėjau, pradėti verslo negalėjau. Stengėmės gyventi ir išgyventi. Bandžiau užsiimti verslu. Kadangi gyvenau Marijampolėje, tai populiariausias verslas buvo prekyba automobiliais. Prie šio verslo prisidėjau ir aš. 1995 metais laikraštyje radau skelbimą, kad LR VSD ieško darbuotojų. Parašiau laišką J. Jurgeliui. Išdėsčiau gyvenimo istoriją. Gavau kvietimą atvykti į Vilnių. Vėliau apie metus tikrino mano kandidatūrą. Pasirodžiau, kad esu švarus. Priėmė. Pradėjau dirbti VSD inspektoriumi.

Kokias temas Jūs kuravote M.Laurinkaus, A.Pociaus vadovavimo metais? Kokia atmosfera egzistavo M.Laurinkaus ir A.Pociaus vadovavimo metu? Gal galite pasakyti, kokias klaidas, Jūsų supratimu, darė tuometinė VSD vadovybė? Kokias pagrindines negeroves pavyko pastebėti?

M. Laurinkaus vadovavimo metu buvau paskirtas VSD Trečiosios valdybos viršininko pavaduotoju. Atsakiau už valdybos operatyvinį darbą. Pagrindinės darbo kryptys – energetikos, transporto ir finansų-kredito sektoriai. Vadovaujant M. Laurinkui darbas vyko sklandžiai. Galiu drąsiai teigti, kad jokių trukdžių ar kokių nederamų nurodymų iš vadovybės pusės nebuvo. Bent man. O remtis užuominomis arba girdėtais gandais nesiruošiu. Mano nuomone, M. Laurinkus buvo gana savarankiškas. Ne kiekvienas galėjo jam daryti įtaką. Jis beveik visais klausimais turėjo savo nuomonę. Aišku, toks buvusio vadovo charakterizavimas daugeliui nepatiks, tačiau aš nesiruošiu meluoti, gražinti arba juodinti. Aš remiuosiu faktais, kuriuos pats mačiau ir žinau.

M. Laurinkaus vadovavimo metu A. Pocius ėjo generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas ir kuravo mūsų valdybą. To meto A. Pociaus vadovavimą galiu įvertinti tik teigiamai. Visi operatyviniai darbuotojai džiaugėsi, kad  pavaduotojas  niekada nevilkindavo problemų, jas spręsdavo operatyviai. Visada galėdavai kreiptis patarimo, konsultacijos, ir visada gaudavai išsamius atsakymus. Tokiu vadovybės vadovavimu valdybos darbuotojai buvo patenkinti. Sakyčiau, tuo metu VSD atrado tikrąsias (saugumietiškas) darbo kryptis ir jas pradėjo tirti. A. Pociui tapus VSD  generaliniu direktoriumi įvyko daug pasikeitimų, turėjusių įtakos ir mano veiklai. Aš dėl tam tikrų aplinkybių perėjau dirbti į kitą valdybą ir pradėjau vadovauti skyriui, atsakingam už valstybės paslapčių apsaugą. Pagrindiniai mūsų objektai buvo valstybinės institucijos. Kaip žinote, ten, kur valdžia, ten ir problemos. Visi klausimai, kuriuos nagrinėjo mano skyrius, buvo itin jautrūs.  Pati darbo kryptis sakė, kad vėliau ar anksčiau susidursime su labai rimtomis problemomis, nes į mūsų tyrimo akiratį pateko svarbios politinės ir valstybinės figūros. Ir šių figūrų sulig kiekviena diena daugėjo. Mes supratome, kad norint užbaigti tyrimus reikalinga stipri, ryžtinga VSD vadovybės valia. Tačiau, kaip pasirodė, VSD vadovybei neužteko ryžtingumo. Atvirkščiai, ji atsistojo kitoje barikadų pusėje – pradėjo ginti korupcines sistemas ir įsivėlusius į besaikią korupciją valstybės pareigūnus.

Kodėl taip atsitiko? Manau, kad visiems, kurie skaitė VSD pareigūnų liudijimus, kurie bent kiek domisi politiniais procesais, – akivaizdu. Pagrindines valstybės institucijas, taip pat ir VSD, užvaldė nekontroliuojama grupuotė. Ji – kaip valstybė valstybėje, ji nepriklausoma nuo politinių vėjų, nuo rinkimų. Ji diktuoja sąlygas ir formuoja uždavinius. Po visų įvykių, kuriuos mes stebėjome VSD tyrimo metu, galima drąsiai teigti, kad valstybės aparatas yra užvaldytas finansiškai pajėgios ir protingos asmenų grupės. Kuriuo metu VSD vadovybė tapo priklausoma nuo šios grupės, – neaišku. Tai turi atsakyti tolimesnis Seimo tyrimas. Aišku, jeigu jis turės pakankamai valios ir drąsos.

Esu giliai įsitikinęs, kad tokia situacija valstybės saugumo departamente buvo užprogramuota iš anksto. Dėl šios situacijos yra kalti politikai, kurie priėmė nepakankamai gerus VSD veiklą reglamentuojančius įstatymus. Reikia kuo skubiau keisti situaciją ir aiškiai apibrėžti VSD vietą valstybės aparate. Kas yra atsakingas už valstybės saugumo departamento darbą? Šiuo metu nė vienas valstybės vadovas neprisiima šios atsakomybės. VSD yra pakibusi neatsakingumo erdvėje. O kaip liaudies išmintis byloja, geras daiktas nesimėto, jį būtinai kažkas pakels, pasiims, pasisavins. Vėliau ar anksčiau atsiranda šeimininkas.

Taigi reikia sukurti VSD kontrolės mechanizmą. Negalima visko slėpti po slaptumo skraiste. Ten, kur slaptumas, ten dažnai vyksta labai negeri dalykai. Seimas privalo turėti teisę kontroliuoti saugumą. Be abejo, nereikia pulti į kraštutinumus ir nereikia sudaryti galimybės bet kuriam Seimo nariui susipažinti su visa VSD turima informacija. Tačiau nereikia kristi į kitą kraštutinumą, esą Seimo nariams išvis negalima susipažinti su VSD surinkta informacija. Dabartiniu metu susiklostė keista situacija. Dėl vienų skandalų (R. Pakso, V. Uspaskich ir kitų) visa informacija yra pateikiama, transliuojama per radiją, televizorių, smulkiai aprašoma spaudoje. O kitu atveju informacija yra nepasiekiama. Nepaaiškinamas dalykas. Tai kas pasikeitė? Juk įstatymai yra tie patys.

Reikia nustatyti aiškų ir griežtą informacijos valstybės vadovams pateikimo mechanizmą. VSD vadovas privalo pateikti informaciją valstybės vadovams, kurie priima svarbius mūsų šaliai sprendimus. Priešingu atveju VSD kaip institucija tampa visuomenei nereikalinga. Ji neatlieka savo funkcijų. O galėdama rinkti informaciją apie bet kurį asmenį, tampa pavojinga. Jos sukaupta informacine baze pradeda naudotis blogiečiai, kurių pagrindinis tikslas – pasipelnyti. Reikia nustatyti VSD darbo tikslų ir uždavinių formavimo bei atsiskaitymo tvarką. Dabar neaišku, kas formuoja uždavinius VSD vadovybei. Greičiausiai vadinamasis „valstybininkų“ klanas. Atsiskaitymas kontroliuojančioms institucijoms vyksta formaliai. Pats ne kartą prisidėjau prie ataskaitų rašymo. Paklausi, kam skirta ataskaita, ir rašai tokią, kokios reikia konkrečiam pareigūnui. Visa jautri, tikrai įdomi ir reikalinga informacija, skirta valstybės vadovams, iš tikrųjų paliekama VSD darbuotojų stalčiuose, o „pasakėlės“ pateikiamos valstybės vadovams.

Ar Vakarai žino, supranta, kas pas mus dedasi? Ar jie mums padeda, ar tik stebi susiklosčiusią padėtį? Ar jie gali mums padėti, ar laukia, kol mes patys apsivalysime?

Ir Vakarai, ir Rytai žino ir supranta, kas pas mus dedasi. Jie už mus pačius geriau suvokia situaciją. Lietuva – tranzitinė šalis. Jeigu vyksta karas, tai Lietuvos teritorijoje visi vaikšto, žudo ir griauna. O taikos metu... Šiuo metu tiesioginio konflikto nėra, tačiau vyksta stiprus nematomas ir neapčiuopiamas karas. Lietuvos teritorijoje susiduria Vakarų ir Rytų žvalgybos. Lietuva tapo placdarmu, paruošiamąja baze kitų šalių žvalgybų veiklai.

Nežinau, ar Vakarai mums padeda. Kiekviena šalis turi savo aiškiai apibrėžtus strateginius tikslus ir stengiasi juos įgyvendinti. Politikoje, o ypač didžiųjų valstybių politikoje, jokios moralės ar vertybių NĖRA, yra interesai. Reikia galų gale suprasti šiuos dalykus ir mums. Pasmerkta ta valstybė, kuri neturi savo matymo, savo tikslų, nežino, kaip ir kokiu keliu eiti. Pasmerkta ta valstybė, kuri, aukodama savo šalies interesus, stengiasi patenkinti kitų šalių poreikius. Vakarų valstybės padės tuomet, kada mūsų interesai atitiks jų interesus.

Ar pasitraukus VSD vadovui A. Pociui ir jo vietą užėmus P. Malakauskui matote pasikeitimų į gerąją pusę?

Ne, nematau. Atvirkščiai. Matau, kad vadinamieji „valstybininkai“ sustiprino savo pozicijas departamente. Sutinku su buvusio kolegos R. Burkovskio teigimu, kad šiuo metu saugumo departamentas užvaldytas iki poskyrio viršininkų. Susidorojimas su mumis parodė kitiems VSD darbuotojams, kas jų laukia, jeigu jie bus neištikimi klanui, jeigu jie kels problemas. Kiek žinau, per ir po VSD tyrimo iš saugumo departamento pasitraukė per dešimt rimtų, turinčių patirtį, gerai parengtų saugumo darbuotojų. Jų pasitraukimo motyvas – nenoriu tarnauti svetimiems, noriu tarnauti tik tėvynei. Labai įdomi R. Burkovskio istorija. Jam buvo pasiūlytas darbas Lietuvos geležinkeliuose. Jį spaudė, įkalbinėjo. Žmogus, spaudimo neatlaikęs, išėjo iš saugumo departamento. Nors jo įdarbinimo klausimas buvo suderintas aukščiausiame saugumo departamento, Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos geležinkelio vadovų lygmenyje, jis į naują darbą nebuvo priimtas. Pasirodo, kad saugumo vadovai tik R. Burkovskiui išėjus iš pastato paskambino Lietuvos geležinkelių vadovams ir pasakė, kad nepriimtų į darbą, nes saugumas jam neišduos leidimo dirbti su įslaptinta informacija. Tai tik vienas pavyzdys. O kiek tokių yra? Sužlugdyti, palenkti drąsų ir jiems nepalankų žmogų – štai koks jų tikslas. Tad galima drąsiai teigti, kad saugumo departamente situacija ne pagerėjo, o pablogėjo.

Kokius metodus, priemones prieš mūsų valstybę naudoja Rusijos slaptosios tarnybos? Ar šiandien jos sutinka Lietuvoje deramą pasipriešinimą, ar joms čia dirbti – vienas malonumas?

Manau, kad Rusijos slaptosioms tarnyboms Lietuvoje dirbti yra vienas malonumas. Kai buvo šaltasis karas, kai buvo geležinė siena, skyrusi Vakarus nuo Rytų, vieną ideologiją nuo kitos, tada buvo naudojami klasikiniai žvalgybiniai metodai. Žvalgai dirbdavo ambasadose, laikraščių atstovybėse, priedangos įmonėse ir juos buvo lengva atrasti ir sugaudyti. Tikriausiai prisimenate žvalgybininkų kovas. Amerikiečiai išsiunčia kelis rusų žvalgus iš Amerikos, rusai reaguodami į situaciją išsiunčia amerikiečių darbuotojus. Visiems buvo gerai. Buvo kalbama, kad net išsiunčiamųjų pavardes viena pusė su kita derindavo. Šitą palik, o tą gali siųsti.

Dabar situacija yra kitokia. Žvalgybos prisitaikė prie naujų rinkos sąlygų. Sunku atpažinti, kur yra vykdoma žvalgybinė veikla, o kur – tik paprasčiausia korupcija. Reikia vertinti pagal priešišką veiklą valstybės interesams ir daromą žalą. Koks skirtumas, kas padarė žalą: ar užsienio žvalgas, ar svetimos valstybės užverbuotas agentas agentas, ar šiaip „apsukrus“ verslininkas. Žala juk konkreti.

Dabar yra naudojami tokie metodai: informacijos rinkimas, ypač tos, kuri sudaro valstybės paslaptį, o jeigu tai ir NATO paslaptis, dar geriau; visuomenės nuomonės formavimas (kvailinimas), politinių partijų, visuomeninių organizacijų finansavimas, lojalių grupių formavimas ir finansavimas, įtakos valdžios institucijoms darymas, priedangos įmonių kūrimas.

Rusijos žvalgyba pasiekė aukščiausią savo veiklos lygį Lietuvoje. Jie ne tik partijas finansuoja – jie jas kuria. Sugeba suburti žmones, apkvailinti rinkėjus ir net laimėti daug vietų Seime. Dar truputis – ir jie formuos mūsų vyriausybę, jų bus dauguma Seime. Juokinga, kai matai, kokia isterija kilo dėl Gruzijos, kokie visi griežti. Kas pasako kitą nuomonę, tas priešas. Juk būkime biedni, bet teisingi: Rusija jau diriguoja mūsų valdžiai. Noriu pabrėžti, kad niekada nereikia iš anksto nusistatyti prieš vieną ar kitą tautą, valstybę. Niekada nereikia skubėti daryti griežtų, kitą tautą smerkiančių pareiškimų. Visada reikia žiūrėti savo tautos interesų, žinoti juos, matyti juos. Ir tada puikiai žinosi, ką sakyti, ką daryti, kaip kalbėti. Dabartinė isterinė užsienio politika Gruzijos klausimu, mano giliu įsitikinimu, atneš Lietuvai daugiau žalos, nei naudos.

Kodėl Jūs buvote pašalintas iš VSD vadovaujant A. Pociui? Ar sutinkate su Jums inkriminuojamais kaltinimais?

Iš VSD buvau pašalintas dėl to, kad liudijau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams. Atskleidžiau, kas ir kaip daro įtaką Lietuvos aukščiausiajai valdžiai, kokia korupcija įsigalėjo aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Apie tai galima paskaityti mūsų liudijimuose ir naujoje Algimanto Matulevičiaus knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Man inkriminuojami kaltinimai yra nepagrįsti ir niekiniai. Dar vyksta teismai. Po teismų ieškosiu galimybės paviešinti ir pakomentuoti vadinamuosius kaltinimus. Vienokiu ar kitokiu būdu visuomenė viską sužinos.

Iš pradžių Jūs norėjote balotiruotis šį rudenį į Seimą nuo konservatorių partijos. Tačiau šiandien balotiruojatės nuo Pilietinės demokratijos partijos, kuriai vadovauja buvęs Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius. Kodėl įvyko šie pasikeitimai?

Reikia kalbėti labai aiškiai. Aš nenorėjau ir neprašiau, kad konservatorių partija mane įrašytų į rinkimų sąrašus. Konservatorių partijos vadovybė per žiniasklaidą paskelbė, kad buvusiems kontržvalgybininkams pasiūlys eiti kartu į rinkimus. Tai buvo pirmas kartas, kada išgirdau kalbas apie pasiūlymus dalyvauti politikoje. Tik praėjus keliems mėnesiams Rasa Juknevičienė oficialiai pasiūlė kartu dirbti vardan Lietuvos ateities. Taigi po oficialaus pasiūlymo mudu su kolega Vytautu Damuliu pradėjome aktyviau dirbti partijos viduje, dalyvavome partijos nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžiuose, rengėme įstatymų, reglamentuojančių VSD veiklą, pataisas. Pradėjome po truputį įsitraukti į politinę veiklą. Prieš mus atsirado nauji ir aiškūs iššūkiai, gyvenimas tapo įdomesnis, atsirado aiškesnė gyvenimo prasmė. Pasirodė, kad dar kažkuo galime būti naudingi valstybei.

Tačiau konservatorių partijos prezidiumas priėmė sprendimą neįtraukti manęs ir V. Damulio į sąrašą, nes, kai kurių įtakingų konservatorių partijos narių nuomone, mes esame nepatikimi, mes galime sukompromituoti partiją ir jos vertybes. Ši nuomonė buvo dominuojanti. Aš ir V. Damulis likome už „borto“.

Skaudžiausia šioje istorijoje yra tai, kad mes ne vieną kartą partijos vadovams teigėme, kad jeigu jiems dėl mūsų buvimo kyla problemų, kad jeigu dauguma partijos narių nenori mūsų matyti savo gretose, tai mes pasiruošę savo noru tyliai pasitraukti. Juk tuo metu, mano supratimu, svarbiausia buvo tai, kad partija laimėtų rinkimus, kad partija galėtų įgyvendinti savo programą, kuri atitiko ir mūsų nuostatas.

Deja, prieš partijos prezidiumo susirinkimą viešoje erdvėje pasirodė mane ir V. Damulį šmeižiantys straipsniai. Kai kurie partijos nariai operatyviai reagavo į spaudos pranešimus. Beje, spauda buvo ta pati, kuri beveik dvejus metus  šmeižė pačią partiją ir jos vadovybę. Šiuo atveju ji dirbo išvien su kai kuriais partijos vadovais. Įdomu ar ne? Operatyvus reagavimas sukėlė audringas diskusijas, kurios baigėsi viešu manęs ir V. Damulio pasmerkimu bei neįtraukimu į sąrašus. Šmeižtas buvo priimtas partijos prezidiumo daugumos nežiūrint net į tai, kad V. Damulis niekada gyvenime nieko bendro neturėjo su KGB. Tačiau ir jį, kaip ir mane, moraliai ir viešai pažemino. Aš nebandžiau aiškintis šio įvykio priežasčių. Ir kam to reikia? Viskas pernelyg buvo skaudu. Esi įtraukiamas į veiklą, o vėliau tau yra parodomos durys kaip nepatikimam.

Konservatorių partija yra didelė organizacija. Ją suvaldyti nėra paprasta. Partijoje aktyviai veikia suinteresuotų grupių atstovai. Jie stengiasi įvairiais būdais keisti partijos nuostatas, pozicijas jautriais valstybei reikalais. Kalbėti gali visi, visur ir visada. Tačiau kalbos lieka kalbomis. Kai ateina laikas priimti svarbius valstybei sprendimus, tada pasirodo, kad yra daug įvairių kliūčių tai padaryti. Prasideda begalinės diskusijos, kurios baigiasi niekuo. O suinteresuota grupė, kuri bando užvaldyti valstybės aparatą, lieka nepajudinta ir patenkinta. Jai tokio pobūdžio situacija yra tinkama. Manau, kad nereikia leistis į aiškinimąsi, kas yra kaltas, kas ką padarė ir t.t. Partija pati privalo išsiaiškinti, identifikuoti problemas, jas įvertinti ir priimti sprendimus. Priešingu atveju jos laukia sunkūs laikai. Itin svarbios valstybės problemos sprendimas gali šią didelę organizaciją suskaldyti.

© 2008 „XXI amžius“