Kaip atskirti žvalgybininką profesionalą nuo žvalgybininko savamokslio

Tikriausiai neseniai teko matyti televizijos laidą, kurioje ginčijosi du Lietuvos pareigūnai, turėję darbinių reikalų su pagrindine Lietuvos slaptąja tarnyba VSD, t. y. buvusio VSD direktoriaus Jurgio Jurgelio ir buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (Seimo NSGK) pirmininko Algimanto Matulevičiaus polemiką, kuriai vadovavo žurnalistas Aurimas Perednis. Ginčas nebuvo itin nuožmus, tačiau jis dar sykį akivaizdžiai pademonstravo, kokius argumentus savo reikmėms naudoja antilietuviški, antivalstybiniai gaivalai.

Kokioms jėgoms iš tiesų atstovauja J. Jurgelis, – akivaizdu jau seniai. Nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo dienų, vos tik mūsų jauna valstybė pabandė išsiaiškinti, kiek  Rusija pasitraukdama paliko KGB agentų, KGB „stukačių“, KGB patikėtinių ir rezervistų, J. Jurgelis rėmė būtent tuos, kurie šį teisėtą, racionalų, sveiku protu paremtą valstybės norą išsiaiškinti, kas yra kas, vadino „raganų medžiokle“. Šiandien akivaizdu, kad „raganų medžioklės“ jėgos, anuomet nuoširdžiai norėjusios išsiaiškinti, kas kuo kvėpuoja, nesurengė, nes tikroji medžioklė buvo organizuota prieš juos pačius, siekusius į strategiškai svarbius valstybės postus nesodinti buvusių kagėbistų.

Praėjusios savaitės polemikoje dar labiau atsiskleidė tikrosios J. Jurgelio pažiūros. Tik pamanyk, Seimo NSGK organizuotas išsamus VSD veiklos tyrimas pablogino, apsunkino, komplikavo Lietuvos slaptųjų tarnybų padėtį. Tik pamanyk, Seimo NSGK vadovybė neturėjo teisės gilintis į VSD veiklos užkulisius. Bet juk VSD veiklos tyrimas surengtas turint itin rimtą pagrindą. Baltarusijoje mįslingomis aplinkybėmis žuvo mūsų aukšto rango VSD karininkas – pulkininkas Vytautas Pociūnas. Visose demokratinėse valstybėse po tokio tragiško įvykio būtų pradėtas išsamus parlamentinis tyrimas. Ir šiuo tyrimu užsiimtų ne VSD vadovybė, kad ir kokia protinga, padori ar sąžininga ji būtų, o institucija, visiškai nepriklausoma nuo VSD vadovybės įtakų ir užgaidų. Tokiose valstybėse kaip Lietuva slaptąsias tarnybas, remiantis šalies įstatymais ir Konstitucija, kontroliuoja parlamentai. Todėl sunku suprasti J. Jurgelio susierzinimo priežastis. Seimo NSGK vadovybę būtų galima kritikuoti tik tuo atveju, jeigu A. Matulevičiaus vadovaujami seimūnai nebūtų rimtai gilinęsi į VSD užkulisius bei intrigas, jei nebūtų visuomenės supažindinę su pastebėtomis lemtingomis klaidomis.

Toje televizijos laidoje į paviršių ne sykį prasiveržė nuomonė, esą žvalgybininkų profesionalų neturėtų kontroliuoti parlamentarai, kurie, suprask, deramo supratimo neturi apie žvalgybas ir kontržvalgybas. Be abejo, parlamentaras, vertinantis VSD veiklą, privalo išmanyti dalykus, į kuriuos gilinasi. Tačiau nereikėtų sureikšminti ir sąvokos „profesionalas“. Žvalgyba – tai tokia veikla, kurioje puikių rezultatų pasiekti gali ne tik aukštąsias žvalgybų mokyklas baigę pareigūnai. „Slaptieji takai“ jau ne sykį sakė, kad žvalgyba – per daug sudėtingas žaidimas, kad būtų galima be išlygų atsakyti: čia – balta, o čia – juoda. Žvalgybų istorija rodo, kad slaptosioms tarnyboms dažnai puikiai vadovauja būtent tie, kurių, pasak generolo J. Jurgelio, liežuvis neapsiverčia vadinti profesionalais.

Jeigu jau taikytume itin aukštus vertinimo kriterijus tiek žvalgybininkams, tiek slaptąsias tarnybas kontroliuojančioms institucijoms, J. Jurgelio taip pat nepavadinsi profesionalu (žvalgybininkų-savamokslių sąrašą galima pratęsti – Mečys Laurinkus, Povilas Malakauskas ...). Kokias žvalgybų mokyklas jis baigė, kokiose šalyse stažavosi? O jei ir mokėsi, jei ir stažavosi, tai norėtųsi paklausti – kur, kiek,  kaip? Juk mokslas mokslui nelygu.

Beje, J. Jurgelio nuopelnai Lietuvos žvalgybai – minimalūs. Į akis labiausiai krenta Tuskulėnų dvaro, kur sovietmečiu buvo nužudyta daug iškilių Lietuvos asmenybių, tyrinėjimai. Vadovaudamas VSD J. Jurgelis tikrai buvo įnikęs domėtis Tuskulėnų dvaro teritorijoje nužudytųjų tragedijomis. Bet juk tai – istorikų, archeologų prerogatyva. Kodėl J. Jurgelis taip atkakliai, intensyviai užsiėmė istorikams, archeologams būdinga veikla? Kad nerastų laiko kur kas rimtesniems tyrinėjimams? Šiandien akivaizdi mažų mažiausiai viena grubi J. Jurgelio klaida. „Šatrijos“ prisipažinimą bendradarbiavus su KGB į dienos šviesą išvilko ne save išdidžiai generolu tituluojantis J. Jurgelis, bet žurnalistai. Kad ši klaida greičiausiai sąmoninga, byloja buvusio VSD vadovo J. Jurgelio ir buvusios „Šatrijos“ draugystė rinkimų į parlamentą išvakarėse.

Demagogiją primena ir generolo J. Jurgelio samprotavimai, esą Seimo NSGK inicijuotas VSD veiklos tyrimas atnešė daugiau žalos nei naudos. Mat po to tyrimo VSD dar labiau susilpnėjo, be to, prarado autoritetą NATO ir Europos Sąjungos akyse. Taip, VSD po parlamentinio tyrimo dar labiau susilpnėjo. Tačiau kas kaltas dėl šito susilpnėjimo? Kaltininkai – akivaizdūs. Kaltas ne tuometinis principingasis Seimo NSGK pirmininkas, o šalies prezidentas, pasirinkęs „tūpčiojimo vietoje“ taktiką, lemiamu momentu neparodęs deramo kietumo bei principingumo. Kaltas ir naujasis VSD vadovas P. Malakauskas, iki šiol iš pareigų neatleidęs susikompromitavusių VSD pareigūnų. Kaltas ir premjeras Gediminas Kirkilas, savo patarėju pasirinkęs į įtartinus ryšius įsipainiojusį Albiną Janušką...

O gal buvęs VSD vadovas J. Jurgelis nuoširdžiai mano, kad Lietuvoje nėra akivaizdžių Rusijos slaptųjų tarnybų ardomosios veiklos požymių, kad Rusija neturi (ir nesiekia turėti!) savo žmonių pagrindinėse Lietuvos struktūrose?

© 2008 „XXI amžius“