Ką rašė spauda prieš penkerius metus

Brangiai kainavęs vakaras striptizo bare

Gintaras VISOCKAS

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pasirašė dekretą, išplečiantį federalinės saugumo tarnybos (FST) funkcijas. Rusijos FST ir taip turėjo neribotas teises bei galimybes. Tačiau naujasis įsakymas įdomus tuo, kad nuo šiol ši slaptoji tarnyba galės dar laisviau, o svarbiausia – įstatymiškai, darbuotis anapus šalies sienų. Kremliaus vadovo dėka federalinė saugumo tarnyba dabar tapo „kompetentingu organu“, organizuojančiu bei vadovaujančiu antiteroristinėms operacijoms visoje Nepriklausomų valstybių sandraugos teritorijoje. Tai reiškia, kad nuo 2004 metų pradžios FST galės teisėtai siautėti kaimyninėse valstybėse. Ir ne tik gaudant teroristus. Naivu manyti, kad Rusija, prisidengdama kovos su terorizmu vėliava, Baltarusijoje, Ukrainoje ar Kirgizijoje nebandytų iniciatyvos paimti į savo rankas absoliučiai visais klausimais. Sunku patikėti ir tuo, kad Rusija tik dabar, gavusi V.Putino palaiminimą, imtų skverbtis pas kaimynus. Juolab kad Rusija ir demokratinis Vakarų pasaulis dažnai skirtingai supranta sąvoką „terorizmas“.

Štai kad ir Čečėnijos viceprezidento Zelimchano Jandarbijevo žmogžudystė Kataro sostinėje Dohoje. Rusijos advokatas Dmitrijus Afanasjevas iki užkimimo šaukia, kad jo ginamieji – du Rusijos specialiųjų tarnybų agentai, kaltinami prisidėję prie žmogžudystės politiniais motyvais – „iš principo“ negalėjo nusikalsti taip toli nuo tėvynės. O kodėl negalėjo? Maskva ne sykį tvirtino, kad Z. Jandarbijevas yra musulmonas fanatikas, susijęs su teroristine organizacija „Al Qaeda“. Taigi jis privalo būti atiduotas Rusijai. Kai Kataro valdžia atsisakė Kremliui atiduoti prieglobstį užsienyje gavusį Čečėnijos politiką, štai tada ir nugriaudėjo lemtingas sprogimas.

Rusai labai nervingai reaguoja į tai, kad Katare teisiami du jos piliečiai (apie Dohoje vykstantį neva nedemokratinį teismą informuoja visos be išimties Rusijos televizijos, neužmiršdamos pridurti, esą kaltinamieji ne sykį buvo kankinami). Nieko nuostabaus, kad Kremlius įsiutęs. Po SSRS subyrėjimo – tai pirmas atvejis, kai ant teisiamųjų suolo užsienyje sėdo Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, įkliuvę svetimoje šalyje padarę sunkų nusikaltimą. Maskvos susierzinimas ir išduoda, kad būtent Rusija kalta dėl Z. Jandarbijevo mirties.

Rusija negali nesinervinti dar ir todėl, kad jai ėmė nesisekti ir kituose „frontuose“. Štai jos šnipai vienas po kito vejami lauk iš Lietuvos ir Estijos. Iš Lietuvos išprašyti net trys agentai. O dabar ir Latvija, kurioje, beje, Rusijos specialiosios tarnybos iki šiol ypač lengvai susirinkdavo reikiamą informaciją, nusprendė išprašyti vieną Maskvos emisarą, neleistinomis priemonėmis bandžiusį išgauti žinias apie NATO ir kitus panašius dalykus.

Kad Maskva sutrikusi, byloja ir informacija, jog šiuo metu konfliktuoja trys pagrindinės Rusijos specialiosios tarnybos – Rusijos karinė žvalgyba, Rusijos federalinė saugumo tarnyba ir žvalgyba, užsiimanti operacijomis ne Rusijos teritorijoje (SVR). 2003 metais Kionige įvyko slaptas FST ir kitų specialiųjų tarnybų vadovų pasitarimas. Tarp generolų kilo itin rimti nesutarimai. Pretekstas –  žemiškas. Rusijos specialiosios tarnybos nepasidalijo įtakos sferomis Baltijos kraštuose. Mūsų žiniomis, šiandien iš Baltijos kraštų FST traukiasi, nes ją baigia išstumti Rusijos žvalgyba, atsakinga už operacijas užsienyje (SVR). SVR šiandien jau kuruoja Vilnių ir Kauną, karinė Rusijos žvalgyba GRU – Klaipėdą (ypač domina uosto reikalai). O FST agentams nebeliko nė vieno stambesnio lietuviško miesto.

Bet džiaugtis nėra dėl ko, kadangi ir mūsų specialiosios tarnybos... sutrikusios. Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojai daugiau nei pusę metų laukia, kas pakeis į Ispaniją ambasadoriauti susiruošusį Mečį Laurinkų. O prieš kiekvienus tokio masto kadrinius pasikeitimus saugumiečiai, tiek aukštesniojo, tiek žemesniojo rango, nėra labai geri darbininkai. Švelniai tariant, stengiamasi „kuo mažiau išsišokti“ – juk iniciatyvių naujasis bosas gali ir nepalaiminti.

Lietuvos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba – ne išimtis. Dauguma KAM Antrojo departamento darbuotojų šiandien kantriai laukia, kas taps naujuoju jų vadu. Laukia daugiau nei šešis mėnesius. Kam stengtis, plėšytis, naktimis nemiegoti, jeigu visai neaišku, kokių pažiūrų ir nusiteikimų bus naujasis tavo šefas? Juolab kad esama trinties tarp VSD ir „antrukų“. Jeigu Rusijos specialiosios tarnybos kovoja dėl įtakos sferų Lietuvoje, tai ir mūsų specialiosios tarnybos konkuruoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, VSD norėtų turėti išimtines teises renkant informaciją apie Klaipėdos uostą, Rusijos federacijos konsulatą uostamiestyje ir Rusijos specialiąsias tarnybas, veikiančias Lietuvos teritorijoje. „Antrukai“ šiomis kryptimis irgi norėtų darbuotis ( jiems neužtenka vien karinių dalykų). Kokį modelį pasirinkti – sunku pasakyti.

O kol tiek neapibrėžtų dalykų, „antrukai“ ima ir prisigalvoja įvairiausių niekų. Pavyzdžiui, nusprendžia aplankyti Klaipėdoje populiarų striptizo barą. Tokiose įstaigose lankytis specialiųjų tarnybų darbuotojams nepatartina jau vien dėl to, kad tai – padidinto pavojingumo zona. Atsimenate, kuo baigėsi už Vilniuje viešėjusio JAV prezidento Džordžo V. Bušo saugumą atsakingo agento ketinimas pasisvečiuoti Vilniaus striptizo bare? Ogi iš amerikiečio buvo pavogti dokumentai, bylojantys, jog jis yra oficialus Amerikos specialiųjų tarnybų agentas. „Antrukų“ darbuotojui V. G. uostamiestyje baigėsi labai panašiai, kaip ir mūsų svečiui amerikiečiui Vilniuje. Klaipėdos striptizo bare iš jo kišenės ilgapirščiai ištraukė kreditinę kortelę, kurioje buvo tarnybiniai pinigai. Taigi Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojas V. G., pretendavęs vadovauti visiems Klaipėdos apskrities „antrukams“, per vieną vakarą neteko keliolikos tūkstančių litų. Žinoma, kilo skandalas, prasidėjo tyrimas. O tokie tyrimai trunka ilgai. Jų metu iškeliama įvairiausių versijų. Sakykim, iš V. G. kortelę su tarnybiniais pinigais ištraukė moteris, dirbanti tuose pačiuose „antrukuose“. Ištraukė specialiai, mat kai kas iš Antrojo departamento vadovybės nusprendė žūtbūt sukompromituoti V. G., atsitiktinai sužinojusį apie Jankiškių gatvėje neva tebedirbantį Rusijos agentą „Iljič“. Egzistuoja ir dar viena versija, kodėl sumanyta „pakišti“ V. G. Ogi šis rusų tautybės Lietuvos pilietis „antrukų“ vadovybei nepanoro atskleisti savojo agentūrinio tinklo (jei tai tiesa, V. G. elgiasi principingai, padoriai, sąžiningai – V. G. savo agentų neturėtų atskleisti net mirties akivaizdoje).

Į šią painią istoriją norom nenorom buvo įpainiotas ne vienas aukštas pareigas užimantis mūsų specialiųjų tarnybų darbuotojas. Vos ne pagrindiniu jų darbu daugiau nei pusę metų tapo ne Rusijos veiklos Klaipėdos apskrityje analizė, o tarpusavio rietenos, kas ką nugalės, kas kokį postą užims. Liūdniausia, kad į šias intrigas įsivėlė „antrukai“, nebaigę aukštųjų mokslų, tobulai nemokantys anglų kalbos, dar nespėję kaip reikiant pasidžiaugti majoro antpečiais. Užuot visą dėmesį sukoncentravę į studijas, užuot ėmę naudotis Rusijos specialiųjų tarnybų silpnosiomis pusėmis, jie puola už atlapų vienas kitą.

Jeigu jau nebeištveriama be restoranų ir kavinių, verčiau lankytis kinų restoranuose. Ne vien dėl to, kad kinai – puikūs kulinarai ir virėjai. Kas domisi žvalgybiniais reikalais, puikiai žino, kad ten, kur kinų užeiga, netoliese turėtų būti ir rusų agentų. Nepaisant kai kurių Maskvos ir Pekino nesutarimų, visas Vakarų pasaulis žino, jog kinų ir rusų specialiosios tarnybos viena kitai dažniau padeda, nei kenkia. Ypač kai kalbama apie šnipinėjimo operacijas JAV, Europoje, Japonijoje, Taivanje. „Antrukų“ sėdėjimą kinų restoranuose būtų bent jau galima pateisinti.

© 2008 „XXI amžius“