Kodėl Maskvoje deginama  latvių režisieriaus iškamša

Čekija ir Ukraina šiandien viešai kaltina Rusijos Federaciją grubiai kišantis į jų vidaus reikalus. Tiek oficialioji Praha, tiek oficialusis Kijevas piktinasi, kad Rusija kryptingai ir kartu subtiliai, beje, negailėdama milžiniškų resursų, formuoja teigiamą čekų ir ukrainiečių požiūrį į dabartinę Kremliaus užsienio politiką. Bet tai – tik viena medalio pusė. Pasak Čekijos ir Ukrainos vadovybių, Rusija per visas masinės informacijos priemones čekams bei ukrainiečiams kursto nepasitikėjimą savo valstybe. Iš oficialių Čekijos ir Ukrainos Vyriausybių pareiškimų galima suprasti, kad pastarosiomis dienomis propagandos reikalais keliose Rytų Europos valstybėse Kremlius užsiėmė itin rimtai ir, turint omenyje rusišką specifiką, peržengė visas padorumo ribas. Andrejaus Soldatovo internetinis portalas agentura.ru, beje, kai kurių Lietuvos politikos analitikų traktuojamas kaip Rusijos slaptųjų tarnybų ruporas, nedelsiant pasišaipė iš čekų ir ukrainiečių susirūpinimo. Girdi, Maskva neužsiima jokia dirbtina, neleistina propaganda. Tiesiog ji stengiasi, kad tose šalyse nepaliaujamai būtų domimasi rusų kultūra – kinu, teatru, baletu. Taigi Maskva nesielgia nei antiįstatymiškai, nei antidemokratiškai.

Apie Rusijos slaptąsias tarnybas rašantis A. Soldatovas, analizuodamas pastaruosius pareiškimus, šaiposi, neva čekai ir ukrainiečiai, kaltindami Kremlių, pamiršo pateikti konkrečių įrodymų. Internetinio portalo apie slaptąsias tarnybas vadovas čia akivaizdžiai blefuoja. Jis puikiai suvokia, kad ten, kur siautėja propagandinis, informacinis karas, – konkrečių įrodymų nėra ir negali būti. Bent jau tokius įrodymus surinkti labai sunku. Neseniai „Slaptieji takai“ oficialiai kreipėsi į    agentura ru, prašydami atsakyti į keletą Lietuvai aktualių klausimų. Iš pradžių šio portalo vadovas mielai sutiko duoti interviu, o kai klausimai buvo nusiųsti, netrukus pareiškė, jog negalės į juos atsakyti, nes šie itin politizuoti.

Kad greičiausiai taip ir atsitiks, „Slaptieji takai“ numanė iš anksto. Mat Maskvoje gyvenančiam ir dirbančiam žurnalistui nusiuntėme klausimą ir dėl liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho personos. Mes prašėme paaiškinti: ar Lietuvoje, kur, pasak oficialios Kremliaus pozicijos, itin stiprios antirusiškos nuotaikos, galėjo natūraliai susiklostyti aplinkybės, leidusios mažai žinomam suvirintojui iš Šiaurės Rusijos užtikrintai įsitvirtinti šalies politiniame elite? Mes domėjomės, ar toks karjeros šuolis įmanomas be pastangų „iš šalies“. Tiksliau tariant, ar čia negalima įžvelgti panašių „juodųjų technologijų“, dėl kurių šiandien susirūpinusios Čekija ir Ukraina. Beje, prieš keletą metų šių eilučių autorius A. Soldatovui yra nusiuntęs keletą klausimų ir dėl į Vakarus pabėgusio Aleksandro Litvinenkos. Tąsyk agentura.ru įtikinėjo, jog A. Litvinenka – vos ne eilinis milicininkas, visą gyvenimą narpliojęs vien kriminalines bylas. Todėl agentura.ru vadovas mandagiai stebėjosi, kodėl Vakarai, tarp jų ir kai kurie politikai iš Lietuvos, sureikšmina A. Litvinenkos pabėgimo iš Rusijos aplinkybes. Slaptųjų tarnybų eksperto iš Maskvos nuomone, bėglys A. Litvinenka nekelia jokio pavojaus Rusijos valdžiai, nes jis nežinąs ir net negalįs žinoti jokių rimtų Rusijos žvalgybinių-kontržvalgybinių paslapčių. Šiandien akivaizdu, kad agentura.ru portalo vadovas stipriai suklydo, nuvertindamas A. Litvinenkos reikšmę ir svarbą.

Beje, panašius protesto pareiškimus dėl slapto, subtilaus ir kryptingo Rusijos kišimosi formuojant Vakarų pasaulio visuomenę, o tiksliau tariant – ją mulkinant, galėtų paskelbti ne tik Čekija ir Ukraina. Kaimyninėje Baltarusijoje – dar sudėtingesnė padėtis. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nėra nei demokratas, nei puikus ūkvedys, šalį vedantis tikro modernizavimo, tikros konkurencingos ekonomikos link. Tačiau ir opozicija, siekianti jį nuversti, nėra šventa ir vienalytė. Tikrosios antilukašenkiškos jėgos, kurioms nuoširdžiai rūpi baltarusiški reikalai, – tėra silpnutė, susiskaldžiusi, bedantė opozicija. Kur kas stipresnė vadinamoji rusiška opozicija, kuri tik apsimeta, kad jai rūpi baltarusių dvasinė ir ekonominė gerovė, baltarusių kalbos, savimonės, tradicijų išsaugojimas. Šiai opozicijai iš tiesų terūpi, kad pagrindinės, stambiausios ir perspektyviausios Baltarusijos įmonės bei fabrikai kuo greičiau taptų Rusijos nuosavybe. Už milžiniškus įsiskolinimus prorusiškoji opozicija padeda Kremliui iš Baltarusijos atimti pačius saldžiausius kąsnelius. Svarbiausia šio sudėtingo politinio, ekonominio, žvalgybinio žaidimo esmė ta, kad prorusiškoji opozicija apsimeta nuoširdžiai besirūpinanti baltarusiškais reikalais. Ji tik vaidina baltarusišką, o iš tikrųjų ji sukurta ne kur nors Minske ar Gardine, o būtent Maskvoje. Ir iki galo nesusivokiantys Vakarai vieną gražią dieną ekonominius procesus gali pastūmėti taip, kad vietoj Maskvos įtakai bent kiek besipriešinančio A. Lukašenkos į Baltarusijos prezidento krėslą atsisės visiškai baltarusiškais reikalais nesirūpinantis „demokratas“, priklausantis nuo Kremliaus užgaidų.

Šiomis dienomis atkeliauja nerimą keliančių žinių ir iš Serbijos. Tarp Serbijos ir Rusijos neseniai įsigaliojo bevizis režimas, ir, Belgrade gyvenančių lietuvių žodžiais tariant, į šią Balkanų šalį plūste plūstelėjo rusiškas kapitalas. Ne milijonai, o šimtai milijonų, tūkstančiai milijonų. Serbija viso pasaulio verslininkams šiandien – itin perspektyvi šalis. Tačiau nereikia būti dideliu politikos žinovu, kad suvoktum, kam serbai ir sėkmingai Serbijoje įsitvirtinę verslininkai bus dėkingi už milžiniškas investicijas bei ekonomines perspektyvas. Tikrai ne amerikiečiams.

Šių metų balandžio mėnesį latvių režisierius Edvinsas Šnorė pasauliui pradėjo demonstruoti beveik dvi valandas trunkantį dokumentinį filmą apie buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos tikrąjį veidą. Scenarijaus autoriaus ir režisieriaus E. Šnorės žodžiais tariant, filmas Vakaruose sutiktas palankiai. Kai kurie Europos Parlamento nariai prisipažino, jog filmas apie komunizmo nusikaltimus jiems palikęs milžinišką įspūdį, nes apie daugelį kankinimų, žudynių, lagerių jie nieko nežinoję. Duodamas interviu „Slaptiesiems takams“ latvis E. Šnorė pabrėžė, kad filmu susidomėjęs ne tik senimas, bet ir jaunimas, kadangi filme daug vietos skiriama ir dabartinei padėčiai Rusijoje nušviesti. Ypač visus sukrečia vaizdas, kuriame rodoma, kaip Rusijos fašistai nužudo Rusijoje gyventį kitatautį, brutaliai nupjaudami jam galvą. Tuo tarpu Rusijos požiūris į latvio sukurtą dokumentį filmą – itin negatyvus. Oficiali Rusijos valdžia susilaiko nuo komentarų, o Rusijos fašistai prie Latvijos Respublikos ambasados Maskvoje ne vieną sykį sudegino režisieriaus iškamšą, paskelbdami E. Šnorei „mirties nuosprendį“. Tarp pačių latvių irgi būta nevienareikšmių pareiškimų, girdi, tokiais savo filmais Latvija tik blogina prekybinius ryšius su Rusija. O štai beveik visi Latvijos rusakalbiai E. Šnorės filmą vadina melagingu, šmeižikišku, dezinformuojančiu. Dėl tokios jų pozicijos galima nesistebėti, jei turėsime omenyje, kad Latvijos rusakalbiai skaito tik rusiškus laikraščius ir žiūri tik rusiškas TV.

Latvių režisierių E. Šnorę reikia laikyti labai drąsiu žmogumi, išdrįsusiu mesti iššūkį pasaulyje formuojamai rusiškai propagandai. Bet ar susilauks šis latvio žingsnis pasekėjų?

© 2008 „XXI amžius“