Mafijos skerdynės „Vilijoje“: ir po 15 metų dar liko nemažai mįslių

Viename iš gaujos posėdžių: Rimantas Ganusauskas (Mongolas) (kairėje), norėjęs užvaldyti „Vilijos“ verslą, ir Henrikas Daktaras (dešinėje), tik atsitiktinai likęs gyvas po prieš 15 metų vykusių žudynių

Spalio 7 dieną sukako penkiolika metų, kai buvo įvykdytas vienas šiurpiausių nusikaltimų Lietuvoje – praeityje garsioje Kauno kavinėje „Vilija“ buvo nužudyti penki laikinosios sostinės kriminalinės „Daktarų“ gaujos nariai.

Žudikai neįvardijami iki šiol

Tai pirmasis atvejis Lietuvos kriminalistikos istorijoje, kai buvo sušaudyti net penki vyriškiai. Tądien ne tik mafijos pasaulio atstovus, bet ir paprastus kauniečius šokiravo ginkluoto užpuolimas. Jį tiriantys pareigūnai tikėjosi greitai rasti šio nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus. Nors pasiekti šio tikslo teisėsaugai kol kas nepavyko, kalbinti pareigūnai teigė, kad ši neatskleistos žmogžudystės byla per metus į jų rankas pakliūna ne kartą – kaskart pasiekia įvairūs liudijimai, naujos versijos ir gandai. Buvo apklausti kone visi didžiausi lietuviškos mafijos autoritetai – 2000 metais nuo samdomo žudiko kulkų kritęs Ramūnas Kuzminas, sunkiais nusikaltimais apkaltintas, tačiau parodymus prieš savo bendrininkus duodantis Jonas Bielskis ir ilgiems metams už grotų pasiųstas klaipėdietis Sigitas Gaidjurgis.

Ar nužudytų kauniečių byla bus ištirta, ar ne, panašu, jau nelabai kam ir svarbu. Keista, tačiau apie šiuos įvykius nebuvo linkę kalbėti ir kai kurie aukšti pareigūnai, kadaise bandę išnarplioti šį visuomenę šokiravusį nusikaltimą. „1993-aisiais besiformuojant valstybei, kai visus buvo apėmusi didžioji privatizavimo manija, Lietuvoje buvo nušauta nemažai įvairaus plauko asmenų. Dauguma nusikaltimų ligi šiol neatskleisti. Pagrindinės dvi tokių neatskleistų bylų priežastys – tuometinės policijos silpnas darbas, ir kiti šalį sudrebinę nusikaltimai, kurie tiesiog užgožė „Vilijos“ įvykius“, – senus laikus prisiminė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Gediminas Bučiūnas.

Keistas ruduo – istoriniuose metraščiuose

Skerdynės „Vilijos“ kavinėje galėjo turėti tam tikrų sąsajų su 1993-iųjų rudens įvykiais. Keli jų vėliau pateko į istorinių šalies įvykių sąrašą.

1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją Kauno geležinkelio stotyje triukšmingai išlydimas paskutinis sovietų kariuomenės dalinys. Netrukus Lietuvoje viešint popiežiui Jonui Pauliui II į pakaunėje esančius Lekėčių miškus su ginklais patraukia nemažas būrys savanorių, vadovaujamų prieštaringai vertinamo Jono Maskvyčio.

„Mafijos mes visiškai nebijome, nebent tik valdžios struktūrų“, – tomis dienomis šaukė J. Maskvytis.

1993 metų spalio 12 dieną ankstų rytą Vilniuje, prie savo namų, trimis šūviais buvo nužudytas žurnalistas Vitas Lingys. Jam ir jo kolegoms nuolat buvo grasinama. Jau po kelių valandų apklausti nužudytojo žurnalisto bendradarbiai vienbalsiai tvirtino, kad jis buvo nušautas tik dėl nuolat spaudoje publikuojamų skandalingų rašinių, demaskuojančių šešėlinio pasaulio veiklą.

Tą patį 1993-iųjų spalį Kaune buvo pirmą kartą surengtas muai-tai (Tailando bokso) kovų sporto turnyras. Vėliau šios varžybos ilgainiui tapo „Titano“ sporto klubo „vizitine kortele“. Keli buvę šio klubo kovotojai vėliau įsiliejo į įvairias Kauno nusikaltėlių grupuotes.

Restorano užkulisiuose – „sborkės“

1992 metais Kauno Vilijampolėje, Varnių gatvėje veikiantis 4 tūkstančių kvadratinių metrų ploto „Vilijos“ restoranas ir kiti su juo sujungti objektai buvo privatizuoti. Iš kelių objektų susidedančio pastato, kuriame buvo įkurtas restoranas ir bene pirmasis Kaune naktinis baras, tarnybinėse patalpose „Daktarų“ gaujos klestėjimo laikais kone kiekvieną rytą būdavo rengiamos sueigos („sborkės“) – gaujos viršūnių posėdžiai. Jų metu buvo aptariami svarbiausi grupuotės reikalai: svarstoma veiklos taktika, strategija. Iki paryčių čia vykdavo ir pašėlusios puotos, į kurias nesidrovėdami atvykdavo ir kitų miesto nusikaltėlių gaujų atstovai, aukšti Kauno valdininkai, teisėsaugininkai ir verslininkai.

„Bent sykį per savaitę į „Viliją“ įsiverždavo ir būrys ginkluotų pareigūnų. Nekviesti atvykėliai aiškindavo, kad čia ieško didžiausių Lietuvos banditų“, – prisiminė vienas praeityje garsus Kauno šešėlinio pasaulio veikėjas.

„Vilijos“ publiką nuolat kaitino žinomi estrados muzikantai, striptizo šokėjos, humoro aktoriai ir programų vedėjai. Gastroliuodamos po Lietuvą į „Viliją“ buvo užklydusios ir legendinės vokiečių popgrupės „Boney M“ juodaodės atlikėjos. Čia vieną pirmųjų praeityje populiarios televizijos laidos „Taip. Ne“ filmavimų suorganizavo jos autorius Arūnas Valinskas.

Plačiai „Vilijoje“ nuskambėjo ir Naujametinis 1995-ųjų vakarėlis, kai čia dainavusią Džordaną Butkutę apkūlė pats Kauno „daktarų“ lyderiu tituluojamas Henrikas Daktaras.

Pasikėsinimas – į save?

Pasikėsinimo į aukščiausio rango Kauno kriminalinio pasaulio autoritetus istorija praėjus 15 metų darosi vis mįslingesnė. Ankstų 1993 m. spalio 7-osios, vėliau Kauno Vilijampolės gyventojų praminto Kruvinojo ketvirtadienio rytą, į „Vilijos“ restorano administracines patalpas į iš anksto sutartą pasitarimą atvyko pagrindiniai „daktarų“ bosai. Jų vardus iki šiol žino ne tik paprastas nedidelį stažą turintis operatyvininkas, bet ir kiekvienas bent minimaliai kriminalinėmis suvestinėmis besidomintis kaunietis: Henrikas Daktaras, Vidmantas Gudzinskas (Guzas), Vidmantas Siaurusevičius (Siauras) (prieš dešimtmetį jis sumaišęs alkoholį su raminamaisiais mirė Nidoje) ir Algirdas Viktoras Laurinavičius (Luras) (pernai gruodį po pernelyg ilgai užsitęsusio išgertuvių  netikėtai sustojo jo širdis).

Netrukus restorane pasirodė ir tuometis H. Daktaro asmens sargybinis Romas Lukoševičius, praeityje žinomas boksininkas, Romualdas Varanavičius (Kikilis), Remigijus Visgirdas, Andrius Janulevičius, taip pat „Vilijos“ administratorius Petras Bulvydas ir H. Daktaro žmonos Ramutės giminaitis Vytautas Kazakevičius.

Maždaug po minutės į „Viliją“ įbėgo du ginkluoti vyrai. „Kikilį“ iškart pakirto galingo automato serija. Peržengę lavoną, šaltakraujiškai žudikai įsiveržė į nedidelę salę ir pradėjo šaudyti į tenai buvusius – A. Janulevičių, V. Kazakevičių, R.Visgirdą ir P. Bulvydą. Pastarasis vėliau buvo nuvežtas į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę ir mirė ant operacinio stalo.

Kaip vėliau pasakojo tragediją išgyvenę „daktarų“ veteranai, jie išėjo pratęsti pokalbio į greta esančią baltąją restorano salę ir netrukus nugirdo garsą, primenantį kalamo metalo skardą. Išgirdęs šūvius, H. Daktaras truputį pravėrė kabineto duris ir apstulbo išvydęs pietietiškų veido bruožų vyrą su „Kalašnikovo“ automatu rankose. H. Daktaras atsargiai uždarė duris – žudikai jo nepastebėjo.

Ne mažiau pasisekė ir A. Laurinavičiui, V. Gudzinskui, V. Siaurusevičiui bei R. Lukoševičiui. Lemtingą akimirką bokso treniruotėse įgytą žaibišką reakciją turintis vyras spėjo nuvirsti ir apsimesti mirusiu.

Netrukus Kauno teisėsaugininkų kabinetuose pasklido versija, neva „daktarų“ lyderiai inscenizavo pasikėsinimą į save. Tačiau buvo ir tokių, kurie netikėjo šia versija ir aiškino, kad įtakingus mafijos vyrus samdomi žudikai bandė nužudyti iš asmeninės neapykantos.

Vaikams – tarytum scena iš kovinio filmo

Atlikę savo darbą, žudikai išbėgo į gatvę ir įsėdo į savo automobilį. Šimtai greta esančios tuometinės Kauno 24-osios vidurinės mokyklos stadione sportavusių vaikų pasijuto lyg pakliuvę į nuotykių filmo sceną – vienintelis skirtumas buvo tas, jog tikras juodas automobilis BMW išties milžinišku greičiu skriejo per mokyklos stadioną. Netrukus paaiškėjo, jog šiuo, kaip vėliau paaiškėjo vogtus numerius turėjusiu automobiliu, pasitraukė į „daktarus“ šūvius paleidę „kileriai“.

Maždaug po pusvalandžio prie „Vilijos“ komplekso atbėgo netoliese gyvenantys žmonės, suvažiavo po juodomis kaukėmis veidus paslėpę „Aro“ kovotojai, kriminalinės policijos pareigūnai, ekspertai, prokuratūros darbuotojai ir žurnalistai.

Praėjus kelioms valandoms iš „Vilijos“ restorano buvo išnešti žuvusiųjų kūnai: vienas – be galvos, kitas – su nutraukta koja, trečias granatos sumaitotas. Ir visą kraupų išpuolį išgyvenusią „daktarų“ šutvę Kauno kriminalinės policijos darbuotojai paėmė, kaip sakoma, į nelaisvę. Bet po keleto valandų dauguma sulaikytųjų buvo paleisti, nes nepaaiškėjo jokių kriminalinių aplinkybių.

Gangsteriai pradėjo savo tyrimą

„Vilijoje“ niekuo dėtų vyrų nužudymas sukėlė didžiulį atgarsį Lietuvos kriminaliniame pasaulyje. H. Daktaras, visą šį laiką praleidęs savo užmiesčio viloje Užliedžių kaime, pasiuntė vaikinus rinkti informacijos. Sėbrai privalėjo išsiaiškinti, kas kalbama apie šias žudynes. Greitai paaiškėjo, kad įtarimas krinta ant 1994 metais paslaptingai dingusio mafijos autoriteto Rimanto Ganusausko (Mongolo) pusbrolio Ričardo Ganusausko, pravarde „Ganusia“, ir mašinvagių autoritetu tituluojamo Rimanto Zalagaičio (Zalagos). Prieš keletą metų R. Zalagaičiui buvo uždėti antrankiai. Jis iki šiol atlieka bausmę užsienyje už tai, kad į Italiją bandė parplukdyti 17 kilogramų kokaino. R. Ganusauskas slapstosi Lenkijoje. Yra duomenų, kad kaunietis vis dar bijo „daktarų“ keršto, todėl jį ištisą parą saugo ginkluoti apsaugininkai.

Tirti žudynių nenorima?

Net ir praėjus penkiolikai metų „Vilijos“ žudynes dengia nežinomybė, o dabartinės teisėsaugos viršūnėse vyrauja keistas požiūris į šios bylos tyrimą. Tirdami senas Kauno nusikaltėlių bylas, Policijos departamento pareigūnai aptinka vis daugiau duomenų, kad mirtinus šūvius į „daktarų“ gaujos aplinkai priskiriamus, tačiau į nusikaltimus nesivėlusius vilijampoliečius galėjo paleisti ne tik Ričardo Ganusausko (Ganusios) ir Rimanto Zalagaičio (Zalagos), bet ir kitų anuomet ant kriminalinio pasaulio pažibos Henriko Daktaro smarkiai įpykusių asmenų sėbrai.

„Balsui.lt“ vienas Lietuvos teisėsaugos pareigūnas sakė, kad tyrimas nevyksta labai sparčiai, nes nesulaukiama pagalbos iš aukštas pareigas užimančių kolegų: „Kartais net susidaro įspūdis, kad kai kurie įtakingi pareigūnai nelabai nori, jog šitas nusikaltimas būtų atskleistas“.

Atskleidė kruviną schemą?

Savą įvykių versiją H. Daktaras pateikė prieš keletą metų pogrindyje išleistoje knygoje „Išlikti žmogumi“. Jis teigia, kad policija į „Vilijos“ žudynių tyrimą iš viso nesikišo ir nesiėmė jokių priemonių, kad išaiškintų žudikus bei užsakovų vardus. „Mentai“ paprasčiausiai užmerkė akis, o per žiniasklaidą paskelbė, kad „Vilijos“ restorane įvyko gaujų karas, kurio metu žuvo penki žmonės, priklausantys Daktarų grupuotei. Po kiek laiko, mūsų pačių pastangomis, ėmė aiškėti šių žudynių scenarijus, nes kai kurie žmonės ėmė keistai elgtis ir patys išsidavė, kad būtent jie susitepė rankas nekaltų žmonių krauju. Žudynes užsakė „Zalaga“ ir „Ganusia“. Jiems talkino greičiausiai „Mongolas“ (praėjus metams paslaptingai dingęs Rimantas Ganusauskas), nes labai norėjo užvaldyti visą „Vilijos“ verslą. Be to, lyg pasidarydamas tvirtą alibi, žudynių dieną „Mongolas“ ramiai ilsėjosi Bulgarijos kurorte. Pats „Mongoliukas“ (Deividas Ganusauskas) greičiausiai irgi žinojo žudynių organizatorius. Dieną prieš žudynes, jis visiems pasiguodė, kad susirgo ir sėdėjo užsidaręs namuose“, – savo knygoje rašo H. Daktaras.

Niekas neužmiršta, niekas nepamiršta

„Tą dieną, kai grįžau iš kapinių, kur palaidojome draugus ir restorano darbuotojus, atsiguliau su Ramute į mūsų plačią lovą, o per visą kūną perbėgo šaltas drebulys. Į galvą lindo įkyri mintis, kad dabar turėčiau gulėti karste, šaltoje žemėje, bet tik atsitiktinumo dėka likęs gyvas, vartausi šiltoje lovoje kartu su mylima žmona, – autobiografinėje knygoje „Išlikti žmogumi“ teigia Kauno kriminalinio pasaulio veteranas H. Daktaras. – Pasirodo, kad „Zalagos“ tėvas paruošė žudikams ginklus, o iš karto po šio išpuolio prieš mus, paslėpė žudikų mašiną. Pats „Zalaga“, tebūnie jis prakeiktas per amžių amžius, tuo metu, kai „Vilijoje“ šaudė žmones, sėdėjo automobilyje ir laukė žudikų. Praėjus tiek metų po šių žudynių, dabar, rašant šiuos gyvenimo epizodus, sužinojau, kad „Zalaga“ ilgai slapstęsis gyvena Ispanijoje, o „Ganusia“ neseniai grąžintas iš užsienio, uždarytas į Lukiškių kalėjimą, kur laukia teismo. Niekas neužmiršta ir niekas nepamiršta!“

Nesitiki H. Daktaro pagalbos

Kai kurie žinomi teisėsaugininkai, kurie su „Vilijos“ skerdynių byla buvo susiję nuo pirmųjų dienų, kažkodėl nenori apie ją šnekėti. Su „Balsas.lt“ korespondentu sutiko bendrauti tik Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Gediminas Bučiūnas. Jis trečiasis ir paskutinis pareigūnas, kurio seife šiuo metu saugoma nuo ilgų klajonių po kabinetus apibrizgusi „Vilijos“ žudynių byla. „Policijoje H. Daktaras sakė nežinąs, kas yra žudikai. Tuo metu jis aiškino: pasakoti ir paaiškinti negaliu. Jokių priešų neturėjau ir neturiu. Bet jei jis žurnalistams ir savo memuaruose tvirtina atlikęs savąjį tyrimą, tuomet galėtų ir mums pateikti dar nežinomų faktų“, – tvirtina prokuroras.

Tačiau G. Bučiūnas leido suprasti, jog nesitiki, kad kada nors Kauno kriminalinio elito garsenybė pareigūnams prabils apie šios bylos užkulisius. Be to, Vilijampolės senosios kartos gangsterių vadinamasis „garbės kodeksas“ jiems kategoriškai draudžia kontaktus su teisėsaugos pareigūnais.

„Tuo metu Kaunas priminė tarytum italų gangsterių kovos lauką – Neapolį, kuriame mafijos veikėjų šaudynės vietos gyventojų ramybę drebina kone kasdien. Yra nemažai žmonių, kurie suteiktų itin vertingų faktų, bet daugelis jų šiandien yra mirę. Tačiau nuolat atliekami procesiniai veiksmai, vyksta apklausos. Bylos tyrimą apsunkina tai, kad tais laikais Kauno gatvėse nebuvo vaizdo stebėjimo kamerų. Negaliu pasakyti, ar tie vyrai, kurie šaudė, šiandien yra gyvi. Skirtingai nei daugelis patyrusių samdomų žudikų, atlikę savo darbą šie smogikai atsitraukdami ginklų neatsikratė. Pripažinsiu, jog tai viena sunkiausių bylų mano praktikoje, nes čia itin specifinė publika. Čia galioja savi papročiai, vidinės taisyklės. Daugelis apklaustųjų nelinkę prisiminti šio įvykio. Sunku apklausti net ir jų sutuoktines, meilužes bei drauges. Dabar, kai  Europos Sąjungos sienos plačiai atvertos, sudėtinga aptikti reikiamus žmones. Nelengva nustatyti ir tai, ar jie kada su padirbtais dokumentais buvo kirtę sieną ir iškeliavę į Vakarus“, – teigė sudėtingą bylą narpliojantis prokuroras G. Bučiūnas.

Tiesa, G. Bučiūnas patvirtino, kad tai nėra beviltiška byla ir įsitikinęs, jog kada nors (galbūt ir prabėgus daugiau kaip 20 metų) bus atskleisti tikrieji „Vilijos“ žudynių užsakovai ir vykdytojai: „Viliuosi įvardinti tuos, kurie tai padarė“. Bet „Vilijos“ žudynių bylos tyrėjas kol kas visų savo kortų neatskleidžia.

Restoranas virto griuvėsiais

Kadaise „Vilijos“ restorane lankėsi ypatinga publika, naktinis gyvenimas virte virė. Ši pasilinksminimo vieta anuomet buvo tokia patraukli kaip šiandien lankomiausių Vilniaus „Pramogų banko“, „L‘Amour“ ar Kauno „Zepelinus“ ir „Papa Jazz“ klubai. Paskutiniu metu legendinio Kauno „Vilijos“ restorano pastate, kur praeityje  mafijos krikštatėviai aptarinėdavo savo nelengvo ir pavojingo gyvenimo įvykius, bendravo su kitų grupuočių nariais, glaudžiasi benamiai ir valkataujančios katės. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje šiose patalpose buvo įkurtas mėsos cechas, tačiau jis nepajėgė konkuruoti su daugybe kitų šiuo verslu užsiimančių įmonių. 2002-ųjų vasarą teismui iškėlus „Vilijos“ bankroto bylą, skolos „Sodrai“, darbuotojams ir privačioms firmoms sudarė per 500 tūkst. litų.

Kaune buvo metas, kai plačiai kalbėta, kad šioje vietoje viena stambi bendrovė, užsiimanti prekybos centrų statyba ir patalpų nuoma, statys prekybos centrą, tačiau tikėtina, kad šie apleisti statiniai gali būti išvis nugriauti.

„Balsas.lt savaitė“

© 2008 „XXI amžius“