Kas ir kada nugalabijo Beriją?

Petras KATINAS

Lavrentijus Berija su Stalino dukra Svetlana

Vienas italų žurnalistas, beje, Rusijos bičiulis ir mylėtojas, po Rusijos armijos agresijos prieš Gruziją išmąstė, kodėl Kremlius nusprendė atkeršyti gruzinams. Pasirodo, ne tik už gruzinų „skriaudžiamus“ Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojus, gavusius rusiškus pasus, bet ir už buvusį budelį, visagalio saugumo šefą, iš Gruzijos kilusį Lavrentijų Beriją. Ir ne už tai, kad jo įsakymu buvo sušaudyti ir sugrūsti į koncentracijos Gulagus milijonai, o už tai, kad po Stalino mirties L. Berija esą sumanė sugriauti Sovietų Sąjungą ir įsakė atšaukė iš visų „sąjunginių respublikų“ ir kitų pasviečių atsiųstus partinius kadrus ir pakeisti juos nacionaliniais. Pasak to italų rašeivos, pasirodo, tai buvo didžiausias smūgis, kurio iki šiol „tikrieji rusai“ negali atleisti, nes tie „kadrai“ daugiausia buvo iš rusų.

Kaip žinoma, 1953 metų birželio 26 dieną baigėsi L. Berijos, vadinto „žmogumi su pensnė“, karjera. Jo arešto ir tolesnio susidorojimo aplinkybės iki šiol gana neaiškios. Oficialiai teigiama, kad Lavrentijus Berija buvo areštuotas SSRS ministrų tarybos prezidiumo posėdyje 1953 metų birželio 26 dieną. Nikita Chruščiovas vėliau gyrėsi, kad tame posėdyje jis pats sugriebė Beriją už rankos ir užlaužė ją, kai tas bandė iš kišenės išsitraukti revolverį. „Karo genijus“ maršalas G. Žukovas tvirtino, kad tai jis įsakė Berijai pakelti rankas į viršų, o paskui, sugriebęs išsigandusį Beriją, „gerokai jį papurtė“. Generolas Kirilas Moskalenka, Maskvos karo apygardos kariuomenės vadas, gyrėsi, jog jis įrėmė pistoletą Berijai į krūtinę ir tada kitas Stalino satrapas G. Malenkovas, kurio sąžinę slėgė ne mažesnis nužudytų ir represuotų žmonių skaičius, paskelbė nutarimą areštuoti Beriją. Beje, vėliau, jau Gorbačiovo metais, buvo rašoma, kad generolas K. Moskalenka už tai, kad sugebėjo izoliuoti L. Berijos čekistų dalinius ir subūrė kitus maršalus bei generolus likviduoti Berijos, 1955 metais buvo pakeltas į maršalus, o vėliau paskirtas SSRS strateginės raketų kariuomenės vyriausiuoju vadu. Beje, buvo skelbiama, kad areštuojant L. Beriją dalyvavo ir generolas majoras Leonidas Brežnevas, nuo to laiko irgi sparčiai kilęs karjeros laiptais. Tačiau vėliau nei samdytų rašeivų parašytose liaupsėse L. Brežnevui, pavadintose memuarais, apie tai nė žodeliu neužsiminta.

Užrištomis akimis L. Beriją nuvežė į Maskvos įgulos centrinę daboklę, o iš jos perkėlė į Maskvos karinės apygardos giliai po žeme buvusį štabo bunkerį. Ten jis 1953 metų gruodžio 23 dieną ir buvo sušaudytas. Bent jau taip skelbiama oficialiai.

Kai B. Jelcino valdymo metais buvo atidaryta didelė dalis slaptųjų SSKP politbiuro ir KGB archyvų, jų tyrinėtojai atkreipė dėmesį į gana įdomų dalyką. Paaiškėjo, kad akte apie L. Berijos sušaudymą nėra jokio gydytojo, konstatavusio jo mirtį, parašo. Tai oficialiai buvo daroma netgi juodžiausiais Stalino-Berijos siautėjimo laikais. Be to, archyvuose nerasta jokio akto apie sušaudyto Berijos palaikų kremavimą. Todėl visiškai neatsitiktinai ne vienas naujųjų laikų istorikas ir archyvų tyrinėtojas iškėlė hipotezę, kad Berija buvo sušaudytas tuoj po arešto, o oficialiame teisme dalyvavo specialiai parengtas ir nugrimuotas antrininkas. Tokios versijos turi pagrindo. Pirmiausia todėl, kad archyvuose rasti paskutinieji L. Berijos tardymo protokolai pažymėti liepos mėnesio pabaigos ir net rugpjūčio pradžios datomis. Tai yra tada, kai oficialiai „žmogus pensnė“ jau buvo sušaudytas. Beje, L. Berijos sūnus Sergo ir dabar tvirtina, kad jo tėvas Lavrentijus nebuvo areštuotas 1953 m. birželio 26 dieną, o žuvo per susišaudymą tarp L. Berijos sargybinių ir šturmavusių aukštų sovietų kariškių. Taigi, klausimų dėl šio kruvino budelio arešto ir sušaudymo daugiau nei atsakymų. Kol kas tebegalioja 1953 metų liepos 10 dieną „Pravdoje“ ir kituose centriniuose laikraščiuose paskelbtas oficialus informacinis pranešimas „Apie nusikalstamą antipartinę ir antivalstybinę L. P. Berijos veiklą“.

© 2008 „XXI amžius“