|
Aleksijus II buvo gestapo agentas?
Internetinis leidinys www.compromat.ru yra paskelbęs įdomią medžiagą apie Rusijos stačiatikių lyderį. Įtariama, kad Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II buvo ne tik KGB agentas Drozdov, bet ir fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų tarnas. Aleksiejus Ridigeris, dabartinis Aleksijus II, gimė 1929 metais Estijoje. Jau 1958-aisiais jis ėmė vadovauti visiems Estijos SSR teritorijoje gyvenantiems stačiatikiams, nors tuo metu jam tebuvo tik 32 metai. 1961-1968 metais jis lankėsi Izraelyje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijos federatyvinėje respublikoje, kitose vadinamosiose kapitalistinėse šalyse. Taigi Aleksijui II daug kas pavydėjo: šis Dievo tarnas per dešimt metų padarė svaiginančią karjerą nuo eilinio dvasininko tapo visos Estijos stačiatikių lyderiu. Todėl nenuostabu, kad buvo ir tokių, kurie ėmė domėtis, ar A. Ridigeriui karjeros laiptais kopti nepadėjo visagalė KGB įstaiga. Ir, žinoma, tarp KGB dokumentų aptiko labai įdomią pažymą. Pažymoje rašoma, kad KGB Estijoje turėjo vertingų agentų ir tarp liuteronų, ir tarp katalikų, ir tarp stačiatikių. Pažymoje taip pat teigiama, kad stačiatikis Drozdov, gimęs 1929 metais Estijoje, pažadėjo sovietų saugumiečiams teikti informaciją apie visus vadinamuosius antisovietinius elementus, lankančius cerkvę. O mainais už šias paslaugas paprašė aukšto posto. Kadangi Drozdov buvo pareigingas, iniciatyvus, gudrus, KGB sutiko leisti jam užimti pačius aukščiausius postus Estijos SSR, dažnai keliauti po kapitalistines valstybes. Žodžiu, didžiausias įtarimas, remiantis rastąja pažyma, krenta ant Aleksijaus II. Tiesa, šią informaciją pateikę žurnalistai Borisas Sobolevas ir Sergejus Sokolovas neatmeta galimybės, jog KGB pažyma spaudai buvo specialiai pamesta norint nuversti Aleksijų II ir vietoj jo pasodinti savą žmogų (už pagalbą renkant informaciją rusų žurnalistai dėkoja Estijos žurnalistui Tomasui Matsonui). Beje, apie šiuos įtarimus jau esame ne kartą girdėję. Bet 2002 metų gruodžio 24-ąją Rusijos spaudoje pasirodo straipsnių, kurių autoriai mano, kad Antrojo pasaulinio karo metais A. Ridigeris galėjo tarnauti fašistinės Vokietijos specialiosioms tarnyboms gestapui. Kad šie gandai pasklido, kaltas pirmiausia pats Aleksijus II. 2002-aisiais jis Izvestijoms ir Sobesednikui prasitarė, kad vokiečių okupacijos metais Estijoje lankė rusų karių belaisvius, uždarytus koncentracijos stovyklose. Ne tik lankė, bet ir padėdavo juos krikštyti, atnešdavo jiems maisto. Tiesa, tuo metu jis buvo dar paauglys, todėl patarnaudavo už save vyresniam popui Aleksandrui Kiseliovui. Ar įmanoma, kad vokiečiai galėjo būti tokie humaniški sovietų kariams? Pasirodo, Aleksijus II tikrai kartu su už save vyresniu A. Kiseliovu lankė rusų karo belaisvius vokiečių koncentracijos stovyklose Estijoje. Bet krikštydavo, maitindavo suimtuosius turėdami ne itin gražių tikslų. Tiksliau tariant, ir A. Kiseliovas, ir A. Ridigeris gal ir turėjo tik gražių tikslų. Gal paauglys A. Ridigeris net nesuvokė, kad vokiečių gestapas manipuliuoja jo jausmais. Bet vokiečiai, leidę jiems lankytis koncentracijos stovyklose, turėjo savų interesų. Vokiečiai siekė, kad rusų stačiatikiai padėtų jiems verbuoti belaisvius generolo A. A. Vlasovo armijai (šis rusų generolas pakliuvo į vokiečių nelaisvę 1942 metais ir sutiko kovoti prieš SSRS, 1945 metais atsidūrė saviškių nelaisvėje ir už tėvynės išdavimą buvo pakartas). Kad bent jau A. Kiseliovas buvo užverbuotas vokiečių specialiųjų tarnybų, byloja jo vėlesnis elgesys. 1945-aisiais, kai tapo aišku, jog Berlynas kris, A. Kiseliovas netikėtai išvyksta gyventi į Vakarus ir įsikuria Jungtinėse Amerikos Valstijose. A. Ridigeris pasilieka Estijoje. Ir, kas keisčiausia, neatsiduria Sibiro lageriuose. Kodėl? Vienintelis paaiškinimas jis buvo reikalingas sovietų saugumui. Galima įtarti, kad jis reikalingas ir dabartinei Rusijos federalinei saugumo tarnybai, jeigu jo vis dar niekas neišstumia iš Maskvos ir visos Rusijos patriarcho posto. Čia vėl galima rasti paaiškinimų. Visai neseniai Rusijos stačiatikiai ėmė piktintis didėjančia katalikybės įtaka Rusijos tikintiesiems. Dešimtys katalikų misionierių po šių pareiškimų, beje, palaimintų paties Aleksijaus II, nebuvo įsileisti į Rusiją. Kai kurie katalikų misionieriai net buvo apšaukti JAV specialiųjų tarnybų agentais. Žodžiu, Aleksijus II, nei iš šio, nei iš to prabilęs apie neigiamą katalikybės įtaką (įdomu, kodėl stačiatikiai nekalba apie stiprėjančią musulmonų tikėjimo įtaką), pasitarnavo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir Rusijos komunistams bei nacionalistams, skambinantiems pavojaus varpais dėl didėjančios Vakarų įtakos. Pagal užsienio spaudą parengė Gintaras AUKŠTUOLIS
© 2008 XXI amžius |
||||
|