Žmonių grobimas – pelningas verslas?

Žmonių grobimas siekiant išpirkos – anaiptol ne XX amžiaus išradimas. Pavyzdžiui, biblijinį įsakymą „nevok“ talmudas aiškina kaip draudimą „vogti“ žydą ir reikalauti išpirkos už jo išlaisvinimą (išeitų, kad pagonis grobti buvo leidžiama). Tiesa, dažniausiai istorija byloja apie tai, kad pinigai buvo imami už žymių karo belaisvių arba įkaitų išpirkimą.

Vis dėlto šis verslas labiausiai suklestėjo praėjusiame šimtmetyje. Pirmasis „kidneipingo“ (vaikų grobimo) plykstelėjimas įvyko prieškarinėje Amerikoje. Didžiosios depresijos metais kaip grybų po lietaus pridygo gangsterių grupuočių, kurios be atodairos grobė turtingų ir žymių žmonių vaikus ir giminaičius, reikalaudamos didelių pinigų. Šie nusikaltimai dažniausiai likdavo nenubausti, artimieji ne visada net į policiją kreipdavosi, todėl gangsteriai darėsi vis įžūlesni, „kolegų“ sėkmė skatino naujus nusikaltimus.

1932 metais buvo pagrobtas Amerikos nacionalinio didvyrio pulkininko Čarlzo Lindbergo sūnus. Už pusantrų metų Čarlzo Lindbergo jaunesniojo gyvybę gangsteriai reikalavo pradžioje 50, o paskui 70 tūkst. dolerių. Per mėnesį po pagrobimo reikalaujamoji suma buvo išmokėta (visų kupiūrų numerius užsirašė policija), tačiau nurodytoje vietoje vaiko nerado. Dar po mėnesio kūdikio kūną aptikto miške netoli nuo Lindbergų namų. Paaiškėjo, kad Čarlzas Lindbergas jaunesnysis buvo nužudytas netrukus po pagrobimo, kad niekas neketino jo atiduoti tėvams.

Tačiau sužymėti banknotai pasirodė apyvartoje. Policiją jie atvedė iki Bruno Richardo Hauptmano. 1935 m. vasario 13 dieną jis buvo pripažintas kaltu ir 1936 m. kovo 3 dieną pasodintas į elektros kėdę. Po šio įvykio mažai kas susigundydavo griebtis tokio nusikaltimo. Jeigu anksčiau visuomenė atlaidžiai žiūrėjo į tokį verslą – daugelis laikė tai dar vienu „mokesčiu turtingiesiems“ – tai po Lindbergo bylos padėtis pasikeitė: žmonių grobimai liovėsi.

„Antrą gimimą“ žmonių grobimo verslas patyrė XX amžiaus 6–7 dešimtmečiuose, kai visame pasaulyje ėmė formuotis ekstremistinės grupuotės. Jiems žmonių grobimai buvo dalis „revoliucinės kovos“ šalia ginkluotų išpuolių. Plačiai pasinaudota rusų patirtimi – kovingiesiems revoliucionieriams „ekspropriacijos“ ir „eksploatatorių“ grobimai irgi buvo įprastas dalykas. Nors, pavyzdžiui, „Raudonosios brigados“ žmonių grobimais dėl išpirkos nesivertė, kitiems, pavyzdžiui, ETA, šis verslas tapo vienu svarbiausių pajamų šaltinių.

Beje, eiliniai nusikaltėliai, teroristų įkvėpti, taip pat nesibodėjo šio verslo. Štai tik keletas „nepolitinių“ žmonių grobimų. 1960 metais Paryžiuje buvo pagrobtas Erikas Pežo,  automobilių kompanijos savininko Reimondo Pežo sūnus. Nusikaltėliai pareikalavo 35 000 dolerių ir nedelsiant juos gavo. Teo Albrechtas, vienas iš vokiečių prekybos tinklo „Aldi“ savininkų, buvo pagrobtas 1971 metais. Nusikaltėliai auką slėpė 17 dienų, gavo 2,1 mln. dolerių išpirką ir pasislėpė. 1973 metais Romoje buvo pagrobtas Džonas Polas Getti, naftos magnato Džejaus Polo Getti sūnus. Nusikaltėliai reikalavo 17 mln. dolerių, bet milijardierius atsisakė patenkinti jų reikalavimą iš principo. Po to, kai į vieno laikraščio redakciją buvo atsiųstas laiškas su jaunojo žmogaus ausimi, Getti pradėjo derybas ir sumažino reikalaujamą sumą iki 2 milijonų. 1983 metais Amsterdame buvo pagrobtas Alfredas Hainekenas, Hainekeno direktorių tarybos pirmininkas. Tris savaites jis praleido apleistame sandėlyje ir buvo išpirktas už sumą nuo 12 iki 17 milijonų dolerių. 1996 metais buvo pagrobtas Janas Filipas Reemstmas, tabako kompanijos Reemstma įkūrėjo įpėdinis. Nusikaltėliai reikalavo 20 mln. dolerių. Kol vyko derybos, Reemstma kalėjo 33 dienas. Išpirką sudarė 13,5 mln. dolerių, nusikaltėliai vėliau buvo suimti, o Reemstma parašė knygą apie savo išgyvenimus.

Deja, šiandien vieną iš pirmųjų vietų žmonių grobime užima Rusija, ypač Kaukazas. Kaip žinoma, ypatingu užmoju prekyboje žmonėmis išsiskiria Čečėnija, kur pagrobtųjų šimtai, jeigu ne tūkstančiai. Kartais išpirkos siekia milijonus dolerių. Tačiau ir kituose regionuose nieko nestebina pranešimai apie pagrobtus žmones. Rusijos teisėsaugos organai dar neišrado efektyvaus kovos su šia blogybe metodo.

Parengė Dmitrijus KOPTEVAS

© 2008 „XXI amžius“