Draudimais nieko nelaimėsi

Lietuvos Respublikos Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Dalia Kuodytė ir Vytautas Grubliauskas prieš keletą dienų kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Povilą Malakauską, prašydami išsiaiškinti, ar keturi interneto tinklalapiai (omenyje pirmiausiai turimi tie portalai, kurie liaupsina komunistinę santvarką, o mūsų partizanus vadina banditais), nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų. Buvusi ilgametė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė štai kaip argumentuoja savo sprendimą kreiptis į VSD vadovą: „Pastaruoju metu vis dažniau pastebima gana pavojinga tendencija ir fiksuojami atvejai, kada interneto erdvėje atsiranda portalų, kuriuose skleidžiamas šmeižtas, neapykanta, sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, juose niekinama Lietuvos valstybė. Apie tai liudija ir vis dažnėjantys į mus besikreipiančių Lietuvos piliečių skundai“.

Nustebino toks parlamentarų D. Kuodytės ir V. Grubliausko pareiškimas. Mums taip pat nepatinka internetiniai tinklapiai, kurie pasipuošę sovietinėmis žvaigždėmis, liaupsina stribus ar žavisi KGB. Labai džiaugtumėmės, jei tokių leidinių iš viso nebūtų – nei internete, nei knygynuose, nei bibliotekose. Sunku patikėti, jog vis dar esama lietuvių, kuriems apsiverčia liežuvis didžiuotis ne mūsų miško brolių žygdarbiais, bet vadinamųjų „liaudies gynėjų“ nusikaltimais. Ko gero, per kai kuriuos tokio pobūdžio leidinius Lietuvoje bando veikti Rusijos slaptosios tarnybos. Tegul ir netiesiogiai, per tarpininkus ar panaudodamos metodą „v tiomnuju“ (kai pilietis net neįtaria, kad jo mintimis, protu ir elgesiu manipuliuoja svetimos šalies agentai).

Kai Rusijoje užregistruotuose tinklapiuose iškraipoma Lietuvos istorija – pusė bėdos. Rusija turi savąją istorijos versiją ir mes čia ne daug ką galime pakeisti. Tačiau kraupiausia, kai patys stojame okupantų, išdavikų, istorijos klastotojų pusėn. Šiam reiškiniui būtina priešintis. Bet tik ne tokiomis priemonėmis, kokias siūlo liberalai. Beje, čia dar vienas keistas neatitikimas. Koks išskirtinis klasikinių liberalų bruožas? Jie ragina valdžią piliečiams suteikti kuo daugiau laisvių ir teisių. Šiuo atveju matome priešingą rezultatą. Liberalai teiraujasi, ar nevertėtų kai kurių internetinių žiniasklaidos priemonių visai uždaryti. Dar sykį pabrėžiame, jog tik džiūgautume, jei tokių internetinių svetainių iš viso nebūtų. Bet jos yra, egzistuoja, turi savąjį gerbėjų ratą. Jeigu mes jas bandysime uždaryti policinėmis, represinėmis priemonėmis, jos gali įgauti dar didesnio populiarumo. Draudžiamas vaisius visuomet saldesnis, skanesnis, labiau trokštamas. O vis dėlto jei ir pavyktų teisinėmis priemonėmis tas svetaines uždaryti, sakykim, niekas valdžios sprendimų neužprotestuotų teismuose, nesikreiptų pagalbos į Strasbūrą dėl persekiojimo už pažiūras – nėra jokių garantijų, kad jos nebus užregistruotos kitoje šalyje. Nejaugi liberalai D. Kuodytė ir V. Grubliauskas nesupranta elementariausių dalykų: uždrausime tas keturias svetaines, tai Rusija pasirūpins, kad būtų įkurta naujų Lietuvos praeitį menkinančių svetainių. Tik dabar jos jau bus įkurtos ten, kur jų nepasieks net Lietuvos VSD vadovo P. Malakausko ranka...

Regis, šiuo atveju galimas tik vienas logiškas ir racionalus sprendimas. Įkurkime tokią internetinę svetainę, kuri apie Lietuvos praeitį kalbėtų ne tik tiesą, bet dar būtų ir populiari, įdomi, įtikinama. Štai čia matyti daug nenuveiktų darbų. D. Kuodytė vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC) ne vienerius metus. Jos vadovavimo laikais buvo išleista labai daug gerų, svarbių, analitinių knygų tiek apie partizaninį judėjimą, tiek apie sovietinius lagerius, kalėjimus, trėmimus. O štai internetinės svetainės, kuri ne tik analizuotų Lietuvos praeitį, bet ir būtų jaunimo mėgiama, LGGRTC nesugebėjo įkurti. Anoji pusė pasirūpino antilietuviška propaganda inerneto platybėse, o mes apsiribojome leidiniais, kurie svarbūs pirmiausia specialistams, o ne plačiosioms masėms.

Beje, jei jau prakalbome apie tuos leidinius, kurie menkina Lietuvos istoriją, siūlytume atkreipti dėmesį į kai kurias istoriko Alfredo Bumblausko laidas per Lietuvos televiziją. Ten taip pat rasime momentų, kai kvestionuojami, regis, neginčytini dalykai, sakykim, Vilniaus priklausymas Lietuvai, kai nepelnytai pašiepiama Adolfo Šapokos istorija, kai akivaizdžiai pataikaujama svetimiems ir per daug uoliai menkinami savi kunigaikščiai, prezidentai, karaliai. Skirtumas tik toks, kad istorikas A. Bumblauskas, priešingai nei liberalams užkliuvusių svetainių rengėjai, tai daro rafinuotai, gudriai, manipuliuodamas faktais, remdamasis gausiais rašytiniais šaltiniais. Prisimindami keletą A. Bumblausko laidų ir jas lygindami su tais uždaryti norimais internetiniais portalais, turime paklausti ponų liberalų, ar tik tos istorinės A. Bumblausko laidos nėra pavojingesnės už tiesmukiškai antilietuviškas tiesas teigiančius komunizmo ir anarchijos gerbėjus? Be abejo, galbūt sutirštiname spalvas, šaržuojame, vis dėlto kai kurių panašumų galima įžvelgti.

Bet ar tai reiškia, kad neturi teisės egzistuoti ir bumblauskiška Lietuvos istorijos versija? Pagrindinis bumblauskiškos versijos žavesys tas, kad ji skatina ginčytis, prieštarauti, nesutikti. Ji neleidžia pasitraukti nuo televizoriaus ekrano, kol nesibaigė laida.

© 2009 „XXI amžius“