VSD ir toliau mulkina Seimo NSGK vadovybę

Gintaras VISOCKAS

Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko nuopelnai Lietuvos slaptosioms tarnyboms – minimalūs

Maždaug prieš dvejus metus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pareiškė norįs susipažinti su 12-a analitinių pažymų, saugomų Valstybės saugumo departamente. Toks Algimanto Matulevičiaus vadovaujamo Seimo NSGK reikalavimas buvo visiškai teisėtas bei logiškas. Lietuva – demokratinė šalis, o tokiose šalyse parlamentai kontroliuoja visas be išimties represines valstybės struktūras. Taigi ne Seimo NSGK pirmininkas turi būti atskaitingas VSD vadovybei, bet VSD generalinis direktorius privalo paklusti Seimo NSGK nurodymams. Tad jei Seimo NSGK pirmininkas pareiškė norįs susipažinti su Lietuvos saugumo darbuotojų parengtomis analitinėmis pažymomis, VSD vadovas Povilas Malakauskas, vadovaujantis sveiku protu, tas pažymas turėtų nedelsiant atvežti į Seimą. Bet neatvežė...

Nuo tos dienos, kai Seimo NSGK vadovai paprašė pažymų, spėjo pasikeisti Seimo NSGK vadovai – A. Matulevičių pakeitė Arvydas Anušauskas. Laimė, naujosios Seimo NSGK vadovybės noras susipažinti su pažymomis nė kiek nesumažėjo. Ši aplinkybė džiugina, nes teigiami rezultatai žvalgybiniuose – kontržvalgybiniuose reikaluose galimi tik tada, kai vadovaujamasi tęstinumo bei pastovumo principais. Žvalgybos stiprios tik tuomet, kai joms keliamos užduotys beveik nesikeičia pasikeitus politinei daugumai.

Kuo tos pažymos svarbios, galima spręsti vien iš jų pavadinimo: 2006 metų sausio 29 dienos „Dėl Rusijos interesų įsigyjant „Mažeikių naftos“ akcijas“, 2006-ųjų vasario 13-osios „Dėl Rusijos interesų įsigyjant „Mažeikių naftos“ akcijas“, 2006-ųjų kovo 16-osios „Dėl pretendentų įsigyti „Mažeikių naftos“ akcijas“, 2006-ųjų gegužės 11-osios „Dėl „Mažeikių naftos“ akcijų įsigijimo“, „2006-ųjų rugsėjo 11-osios „Dėl Vytauto Naudužo skyrimo ūkio viceministru aplinkybių“, 2006-ųjų birželio 21-osios „Dėl naujos koalicijos Seime formavimo“, 2006-ųjų liepos 27-osios „Dėl Seimo narės A. Staponkienės“, 2006-ųjų vasario 28-osios „Dėl „Lietuvos geležinkelių“ liberalizavimo“, 2006-ųjų liepos 28-osios „Dėl Seimo nario V. Orechovo“, 2006-ųjų rugsėjo 15-osios „Dėl Lietuvos Respublikos garbės konsulo Kipre skyrimo“, 2006-ųjų rugsėjo 15-osios „Dėl konflikto Kauno termofikacinėje elektrinėje“, 2006-ųjų spalio „Dėl verslo grupių įtakos žiniasklaidai“.

Dvejus metus VSD vadovas P. Malakauskas nepaisė teisėtų, konstitucinių parlamentinę kontrolę atliekančių institucijų reikalavimų ir už tai nebuvo nubaustas. Galų gale Seimo NSGK ir VSD priešprieša baigėsi tuo, kad saugumiečiai teikėsi supažindinti Seimo NSGK vadovą A. Anušauską su skandalingosiomis pažymomis. Prieš keletą savaičių Seimo NSGK vadovas pareiškė, kad „jau susipažino su garsiųjų pažymų informacija“, „kad dalis jos esanti labai įdomi ir aktuali, tačiau kita dalis spėjusi senstelėti“. Nieko nuostabaus, kad dalis informacijos senstelėjo. VSD vadovybė šito greičiausiai ir siekė.

Siekdama Seimui pateikti vien aktualumą prarandančią informaciją VSD vadovybė laimėjo ir dar vieną svarbią taktinę pergalę: Seimo NSGK vadovui pateikti ne slaptųjų pažymų originalai, o tik tų pažymų aprašymai. Tiksliau tariant, VSD ir vėl apgavo parlamentarus: pateikė jiems ne originalus, o originalų surogatus. Ši aplinkybė – iškalbinga. NSGK prieš keletą savaičių kreipėsi į saugumą ir prašė įvykdyti galiojantį praėjusios kadencijos Seimo nutarimą bei leisti komitetui susipažinti su slepiama informacija. Formaliai VSD įvykdė Seimo reikalavimą, tačiau mes puikiai žinome, kad slaptosios pažymos originalas nuo slaptosios pažymos aprašymo gali skirtis kaip diena nuo nakties. Ypač tai aktualu žvalgybiniams tyrimams. Kiekvienas nutylėtas ar šiek tiek kitaip pasuktas žodis gali iškreipti slaptosios pažymos esmę. Iš slaptųjų pažymų aprašymų vargu ar galima susidaryti tikrą vaizdą, ką VSD analitikai iš tikrųjų norėjo pasakyti, rašydami slaptąsias pažymas. Tad Seimo NSGK pirmininko A. Anušausko džiūgavimas, esą VSD pradeda paisyti parlamentinės kontrolės reikalavimų,  nesuprantamas. Komentuodamas šią situaciją buvęs Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius buvo kur kas konkretesnis: „ponui Anušauskui saugumiečiai kabina makaronus, o pirmininkas apsimeta, kad šito nemato“. Arba nenori matyti?

„Slaptųjų takų“ žiniomis, buvęs Seimo NSGK pirmininkas A. Matulevičius siūlė savo kolegai A. Anušauskui informacinę paramą (toks buvusiojo ir naujojo vadovų susitikimas neturėtų nieko stebinti ar gluminti. Juk buvusio vadovo pateiktos įžvalgos bei versijos neįpareigotų naujojo vadovo elgtis būtent taip, kaip pasiūlė pirmtakas). „Slaptųjų takų“ manymu, tokio susitikimo turėjo siekti pats istorikas A. Anušauskas. Deja, A. Anušauskas pasielgė priešingai. Mat Lietuva – neįmintų mįslių ir paradoksų kraštas.

Šiandien jau žinoma, kad P. Malakauskas į viešąją erdvę mestelėjo pareiškimų, esą jis labai rimtai svarsto galimybę trauktis iš VSD vadovo posto. O štai prezidentas Valdas Adamkus jį itin karštai atkalbinėja nuo tokio neva neracionalaus žingsnio. Pirma, vyriausiojo Lietuvos saugumiečio pasitraukimas – įmanomas. Mes juk nežinome, kokiais motyvais vadovaujantis VSD direktoriumi buvo pasirinktas būtent Malakauskas. Greičiausiai šiam ponui buvo keliamos labai specifinės užduotys. Pavyzdžiui, kad medžiaga, susijusi su VSD karininko Vytauto Pociūno kauptomis žiniomis ir jo paslaptinga mirtimi Baltarusijoje, nepakliūtų į Seimo NSGK vadovybės rankas, kad iš VSD nebūtų pašalinti dabašinskai ir jurgelevičiai, kad VSD ir toliau nuo pašalinių akių akylai saugotų sukauptą visą kalną kompromituojančios medžiagos apie kai kuriuos dabartinius aukšto rango valstybės pareigūnus... Jei tokios užduotys iš tiesų buvo keliamos  tai su jomis P. Malakauskas susidorojo kuo puikiausiai. O jei susidorojo, gal jau laikas savo postą užleisti kitam?

Šiuo atveju įtikinamesnė kita versija. Pareikšdamas visuomenei apie galimą pasitraukimą VSD direktorius bando išsiaiškinti, kokį palaikymą jis turi pagrindinėse valdžios struktūrose. Juk čia pat – nauji prezidento rinkimai. Be to, akivaizdu ir tai, kad VSD direktorius dėl mums mažai žinomų priežasčių rimtai susipyko su konservatorių-krikščionių demokratų partijos lyderiu premjeru Andriumi Kubiliumi, su kuriuo anksčiau palaikė draugiškus santykius. Sakykim, kartu važinėdavo dviračiais ar kartu plaukiodavo baidarėmis.

Analizuojant šiandieninę VSD veiklą susidaro slogus įspūdis, kad šiai valstybinei institucijai dabar keliamas tik vienas reikalavimas: kad į dienos šviesą nepatektų mūsų parlamentarus, diplomatus, prezidentus, ministrus kompromituojanti informacija. Kitaip tariant, P. Malakauskui griežtai įsakyta: „Neduok Dieve, jei į viešumą pasklis žinių, kas iš lietuvių pareigūnų dirba ne Lietuvos valstybės interesams“.

P. Malakausko nuopelnai Lietuvos slaptosioms tarnyboms – minimalūs. Dar dirbdamas Krašto apsaugos ministerijoje viceministru šis pareigūnas įsipainiojo į keistą tuometinio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio galimo sekimo skandalą. Liūdniausia, kad ši paini istorija iki šiol neišnarpliota. Vadovaudamas specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) šis pareigūnas kūrė įstatymų, neva turinčių sumažinti korupcijos lygį, projektus, popieriuje braižė įvairias kreives, schemas, kuriose pats tikriausiai nė velnio nesusigaudė, ir... greičiausiai nė neketino rimtai susigrumti su korumpuotais politikais bei valdininkais. P. Malakausko laikais korupcijos Lietuvoje nesumažėjo nė per nago juodymą. Nepaisant šių aplinkybių, nevykėlis STT vadovas kažkodėl buvo paskirtas vadovauti VSD. Čia jo nuopelnai – dar keistesni. Tikrosios VSD karininko V. Pociūno žūties aplinkybės neišaiškintos. Slaptosios pažymos ne tik kad nepateiktos Seimo NSGK, bet ir nesiimta šalinti jose išguldytų problemų. Kadrų politika, omenyje turint kai kurių susikompromitavusių saugumiečių nemirtingumą, išliko nepakeista.

Nenuveiktų darbų sąrašą galima pratęsti. P. Malakausko laikais nebuvo demaskuotas nė vienas Rusijai dirbantis Lietuvos politikas ar valdininkas, nors tokių „patriotų“ tikrai esama.

(nukelta į 2 p.)

(atkelta iš 1p.)

Saugumas net nesugebėjo išsiaiškinti, kad sausio 16-ąją prie Seimo organizuojamas protesto mitingas vis dėlto gali pavirsti riaušėmis, muštynėmis, langų daužymu. P. Malakausko vadovaujamas VSD taip pat nesugebėjo išsiaiškinti, kas ir kokiu būdu iš mūsiškių pasirūpino, kad Rusijos Federacija Vilniaus Turniškių rajone, kur gyvena mūsų prezidentai, premjerai, generolai bei politikai, ilgam galėtų įkurti savo žvalgybinę rezidenciją. Juokingiausia tai, kad mūsų valdžia bejėgiškai skėsčioja rankomis, esą Rusijos žvalgybinės rezidencijos iš Turniškių dabar jau niekaip neįmanoma iškrapštyti. Todėl Turniškėse gyvenantys pareigūnai skundžiasi, kad negali į namus pasikviesti rimtų svečių, nes Rusija bemat sužinos, kas su kuo susitinka. Pasitaiko net kuriozų: tuometinis kariuomenės vadas J. Kronkaitis skundėsi, esą su žmona Turniškėse apie rimtesnius reikalus priverstas šnekėtis pašnibždomis, nes bijo, kad jo pokalbio nepasiklausytų Rusijai priklausančio namuko Turniškėse gyventojai.

Galų gale prisiminkime buvusio disidento Algirdo Petrusevičiaus sekimo, sulaikymo bei uždarymo į kalėjimą istoriją.  „Slaptieji takai“ atidžiai sekė pirmojo lietuviškojo ginklo „Vytis“ kūrėjo A. Petrusevičiaus bylos užkulisius, dalyvavo daugelyje teismo posėdžių, kalbėjosi su pačiu A. Petrusevičiumi, apkaltintu neva nelegalia prekyba ginklais, jo advokatu Juozu Gaudučiu, nemokamai gynusiu įtariamąjį. Mums visiškai aišku, kad A. Petrusevičius, kaip ir visi mirtingieji, negali neturėti silpnybių. Tačiau mums taip pat aišku, kad šis sovietiniuose lageriuose už prolietuvišką veiklą daug metų kankintas lietuvis nėra susijęs su Rusijos slaptosiomis ar specialiosiomis tarnybomis. Mums visiškai aišku ir tai, kad A. Petrusevičius niekad neišdavė ir ateityje nežadėjo išduoti Lietuvos valstybės interesų. Nepaisant šios tiesos, lietuviškasis VSD šį žmogų persekiojo ne vieną mėnesį, kol galų gale rado silpnąją vietą ir, užuot persekiojęs tikrus Lietuvos interesų išdavikus, pasirūpino patraukti teisminėn atsakomybėn. Taip pat prisiminkime buvusio savanorių viršilos Mykolo Dūdonio istoriją. VSD pareigūnai jam piršo 250 tūkst. litų dydžio kyšį. Pinigai buvo siūlomi ne už tai, kad M. Dūdonis viešai pasakytų tai, ką savo akimis matė vadinamojo pakaunės maišto dienomis. Pinigai jam buvo siūlomi už melagingus parodymus painioje Juro Abromavičiaus žūties byloje. Buvusiam savanoriui buvo subtiliai siūloma dėl J. Abromavičiaus susprogdinimo apkaltinti asmenis, kurie, M. Dūdonio įsitikinimu, nėra dėl to nusikaltimo kalti.

VSD vadovas P. Malakauskas pasižymėjo, regis, tik vieną sykį – sulaikant Lietuvoje gyvenančius čečėnus Gatajevus. „Slaptieji takai“ neatmeta versijos, jog čečėnus Gatajevus tikrai reikėjo suimti, nes jie – Lietuvos nedraugai. Tačiau VSD labai jau atkakliai, įžūliai, kryptingai persekioja tuos, kurie bando apie Gatajevus pateikti kiek palankesnę nuomonę. Toks lietuviškųjų džeimsų bondų elgesys leidžia manyti, jog šioje istorijoje lietuviškasis VSD greičiausiai nėra absoliučiai teisus.

Taigi šiandien mes turime dar dvi neįmintas paslaptis: kodėl tiek metų P. Malakauskas buvo proteguojamas į strategiškai svarbius postus slaptosiose bei specialiosiose tarnybose ir kodėl taip ilgai konservatoriai – krikščionys demokratai jį laikė (o gal ir tebelaiko?) „savu žmogumi“.

© 2009 „XXI amžius“