Kodėl Vladimiras Putinas tapo kagėbistu

Gintaras VISOCKAS

Rusijos premjeras Vladimiras Putinas kadrinio KGB karininko karjerą pasirinko todėl, kad dar paauglys išvydo meninį filmą apie sovietų žvalgus

Į šį klausimą galima mėginti atsakyti rimtai, argumentuotai arba ne visai rimtai – pavyzdžiui, kad ir taip: buvęs Rusijos prezidentas, dabartinis Rusijos Federacijos premjeras V. Putinas kadrinio KGB karininko karjerą pasirinko todėl, kad, būdamas paauglys, išvydo įspūdingą meninį filmą apie sovietų žvalgus. Meninė juosta „Ne sezono metas“ 1968-aisiais sumušė visus populiarumo rekordus – ją žiūrėjo beveik 35 milijonai žiūrovų (rusiškai filmas vadinosi „Miortvyj sezon“, režisierius  Sava Kulišas). Šis filmas paliko itin gilų įspūdį, ir V. Putinas po 1968-ųjų jau tiksliai žinojo, kad užaugęs norėtų būti KGB karininku.

Filme vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko garsusis mūsų aktorius Donatas Banionis. Būtent jis vaidino aukšto rango sovietinį saugumietį, kuriuo vaikystėje žavėjosi šiandieninis Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas. Beje, Rusijos premjeras yra viešai prisipažinęs, jog žavėjosi ne tik meniniu filmu „Ne sezono metas“, bet ir aktoriaus D. Banionio sukurtu personažu. 2001 metais, kai Kremliuje kartu su mūsų šalies prezidentu Valdu Adamkumi viešėjo ir aktorius D. Banionis, tuometinis Rusijos vadovas V. Putinas viešai išreiškė susižavėjimą mūsų aktoriaus sukurtu 1955–1961-aisiais Didžiojoje Britanijoje šnipinėjusio Gordono Lonsdeilo paveikslu. Šią lyg ir nereikšmingą pokalbio detalę netrukus pasigriebė Rusijos spauda ir pagrindiniuose Rusijos leidiniuose pasirodė dešimtys publikacijų, tvirtinančių, jog tikrasis KGB karininko V. Putino krikštatėvis yra... žymus lietuvių aktorius D. Banionis.

Beje, 1968-aisiais, kai buvo kuriamas minėtas meninis filmas, „Lenfilmo“ vadovai buvo suabejoję, ar tokį svarbų vaidmenį galima patikėti būtent D. Banioniui, kurio išvaizda, pasak „Lenfilmo“ biurokratų, vargu ar atitinka drąsaus rusų žvalgo įvaizdį. Tąsyk D. Banionio kandidatūrą apgynė tikras KGB darbuotojas Konanas Molodyj, kurio istorija ir buvo vaizduojama filme ir kuris kuriant filmą buvo konsultantu. O ir pats D. Banionis, važiuodamas į Maskvą, net nesvajojo, jog būtent jam atiteks tas vaidmuo. Savo prisiminimuose aktorius tvirtina, jog važiuodamas į Maskvą nesitikėjo vaidmens, bet galvojo nusipirkti atsarginių detalių savo automobiliui „Moskvič“. Tačiau likimas nusišypsojo būtent D. Banioniui, kuris, beje, savo išvaizda buvo panašus į minėtą K. Molodyj. Taigi jis ir sugrąžino aktorių į filmavimo aikštelę.

Šiandien K. Molodyj jau miręs, tačiau išliko keletas rusų, lenkų, anglų kalbomis išleistų knygų, kurios pasakoja apie sovietų žvalgą, pravarde Gordonas Lonsdeilas. Vieną knygą apie savo tėvą yra išleidęs ir K. Molodyj sūnus Trofimas Molodyj. Maskvoje neseniai išleista ir Valerijaus Agranovskio knyga „Razvedčik “Miortvogo sezona“, kurioje galima rasti ir kadaise žurnale „Ogoniok“ išspausdintą interviu su aktoriumi D. Banioniu. V. Agranovskio knygoje yra ir K. Molodyj žodžiai apie filmą: „Viskas melas, išskyrus du momentus. Donatas Banionis iš tikrųjų panašus į mane. Ir aš, kaip filmo herojus, prekiavau žaidimų automatais“.

Tame filme esama ir kiekvienai juostai apie žvalgybininkus būtinos scenos, kai valstybės keičiasi į nelaisvę paimtais šnipais. Omenyje turiu Konano-Gordono apkeitimo į Sovietų Sąjungoje pagautą britų agentą Viną sceną. Ji buvo filmuojama netoli Maskvos. Iš tikrųjų tai įvyko 1964-aisiais metais balandžio 24-ąją tarp VDR ir Vakarų Berlyno. Kitą žvalgą, į kurį buvo keičiamas Konanas-Gordonas, vaidino žymusis lietuvių aktorius Laimonas Noreika.

Oficialiai teigiama, esą K. Molodyj yra vienas geriausių sovietų imperijos žvalgybininkų. Tačiau kai kurie kolegos yra prasitarę, kad K. Molodyj išties yra „visiškas bankrotas“, tik tiek kad populiarus, nes apie jo veiklą buvo sukurtas sėkmingas meninis filmas. Mat dirbdamas Didžiojoje Britanijoje K. Molodyj užverbavo karinių tyrimų centre dirbusį Harį Hautoną. Užverbuotam H. Hautonui buvo sakoma, esą jis slaptą informaciją teikia ne rusams, bet amerikiečiams. Britų žvalgyba 1961-ųjų sausio 7 dieną suėmė ir H. Hautoną, ir K. Molodyj, atvykusius į slaptą susitikimą. Vargšas Haris britų žvalgybai jau seniai buvo įtartinas, nes išleisdavo kur kas daugiau pinigų nei uždirba. Būtent dėl per didelio išlaidavimo Haris ir įkliuvo. Reikia tik įsivaizduoti, kaip jis jautėsi teisme sužinojęs, jog dirba Kremliui. O Kremlius gali guostis nebent tuo, kad britų teisėsaugai nepavyko iššifruoti tikrosios Konano pavardės ir įrodyti, jog jis yra KGB agentas.

Štai tokia filmo „Ne sezono metas“ sukūrimo istorija. Įspūdinga jau vien dėl to, kad mūsų aktoriaus D. Banionio nuotrauka puikuojasi KGB muziejuje Maskvoje. Pats aktorius neneigia šio fakto.

© 2009 „XXI amžius“