Azerbaidžanietis Ibrahimas Gulijevas – Lietuvos policijos informatorius?

Gintaras VISOCKAS

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas

Tikriausiai dar prisimename Ibrahimo Gulijevo pavardę. Tai tas pats azerbaidžanietis, kurį Lietuvos valstybės saugumo departamentas kadaise nusprendė deportuoti iš Lietuvos kaip asmenį, „keliantį grėsmę šalies saugumui ir viešajai tvarkai“. Ši istorija prasidėjo 2002 metais ir tęsiasi iki šių dienų. „Slaptųjų takų“ žiniomis, I. Gulijevas – vis dar Lietuvoje ir jo įtaka Lietuvoje nuolat stiprėja. Kas pasikeitė per pastaruosius kelerius metus? Kodėl grėsmę šaliai kėlęs asmuo staiga tampa dideliu šalies draugu? Kodėl azerbaidžanietišką renginį, kuriame vos ne pirmuoju smuiku groja I. Gulijevas, pagerbia Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas? Netikėtas P. Malakausko vizitas – tarsi viešas ženklas, į ką privalo lygiuotis Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai. „Slaptųjų takų“ manymu, šitaip pasielgdamas P.Malakauskas padarė didelę klaidą. I. Gulijevas – ne tas žmogus, kuriuo derėtų aklai pasitikėti.

Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių bendrija nėra labai gausi, tačiau, kaip ir visos kitos tautinės bendrijos, ne vieninga. Vieningumo šiais laikais ir negali būti: kai kurie azerbaidžaniečiai simpatizuoja Rusijai, šią šalį laikydami galinga, perspektyvia valstybe, su kuria jau vien iš pragmatiškų sumetimų pravartu palaikyti tik draugiškus santykius. Kiti azerbaidžaniečiai mano, jog pirmiausiai turi rūpintis Lietuvos, kurioje gyvena, interesais. Treti azerbaidžaniečiai širdies gilumoje save tebelaiko Azerbaidžano piliečiais, kuriems, suprask, nė akimirkai negalima užmiršti oficialiojo Baku interesų. Net tais atvejais, kai Vilniaus ir Baku interesai – priešingi. Dar kitiems azerbaidžaniečiams politika iš viso neįdomi – jiems svarbu tik jų verslas. Taigi azerbaidžaniečių esama visokių, kaip, beje, ir lietuvių, žydų, armėnų ar totorių. O kokiems azerbaidžaniečiams reikėtų priskirti patį I. Gulijevą?

„Slaptieji takai“ žino tik vieną pagarbos ir pasitikėjimo vertą azerbaidžaniečių organizaciją Lietuvoje. Omenyje turime Mahiro Gamzajevo vadovaujamą Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją. Ši organizacija susikūrė seniai, dar Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Jos lojalumas Lietuvos interesams patikrintas ir per tragiškus Sausio 13-osios, ir per rugpjūčio pučo Maskvoje įvykius. Asmeninė bendrijos pirmininko M. Gamzajevo laikysena Lietuvai sunkiomis valandomis taip pat verta didžiulės pagarbos. Visomis sunkiomis valandomis M. Gamzajevas buvo kartu su Lietuva ir savo prolietuviškos pozicijos niekad nuo nieko neslėpė. O tai, kad Azerbaidžanas žino, gerbia ir žavisi mūsų rašytojo Vinco Krėvės kūryba bei asmenybe, – tai išskirtinis M. Gamzajevo nuopelnas. Būtent M. Gamzajevas Azerbaidžane išpopuliarino V. Krėvės vardą bei kūrinius.

O kokie I. Gulijevo nuopelnai Lietuvos valstybei? Štai nedidelė ištrauka iš I. Gulijevo skundo, rašyto 2002 m. liepos 4-ąją Lietuvos migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Trakų rajono policijos komisariato komisarui A. Tamašauskui: „Lietuvoje gyvenu nuo 1989 metų ir kelis kartus gaudavau leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje. Savo teisėta veikla aš tik padedu Lietuvos Respublikai, kadangi turiu savo verslą, reguliariai moku mokesčius, padedu mokykloms. Sukūriau visuomeninę organizaciją „Ibrahim ir draugai“, vykdome kultūrinį ir auklėjamąjį darbą tarp tautinių mažumų atstovų ir bendradarbiauju su policija, prisidėdamas prie vykdomų nusikalstamumo prevencijos programų“.

Ši nedidelė ištrauka – itin iškalbinga. Pirmiausiai norėtųsi paklausti, kam I. Gulijevas sukūrė tą visuomeninę organizaciją? Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra tiek daug, kad jie visi negalėtų sutilpti M. Gamzajevo vadovaujamoje bendrijoje. Todėl visiškai logiškas įtarimas, jog „Ibrahim ir draugai“ įkurti visai ne tam, kad „vykdytų kultūrinį ir auklėjamąjį darbą tarp tautinių mažumų atstovų“, o tam, kad skaldytų prolietuvišką M. Gamzajevo bendriją. Šiuos įtarimus sustiprina ir šių metų kovo 31-osios renginys. Tądien Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai prisiminė tragiškus savo tautos istorijos puslapius. Azerbaidžaniečių tautos genocido paminėjimą organizavo M. Gamzajevo vadovaujama bendrija. Surengė oficialiai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausančiame Genocido muziejuje Vilniuje. Minėjime dalyvavo ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų atstovai – žydai, totoriai, rusai... Azerbaidžaniečio I. Gulijevo tądien nebuvo. Gal buvo susirgęs, išvykęs? Kalbinti azerbaidžaniečiai tik nusijuokė: „I. Gulijevo čia tikrai nėra ir tikrai nebus“. Man buvo paaiškinta, jog „I. Gulijevas čia bijotų pasirodyti“. Kodėl bijotų? „Dėl visų savo nuodėmių, dėl tų bandymų mus suskaldyti, dėl užkulisinių intrigų...“, – pasakojo azerbaidžaniečiai.

Žinoma, įsiminė ir toji I. Gulijevo laiško vieta, kurioje kalbama apie „bendradarbiavimą su policija“. Nematau nieko blogo, jei žmogus talkina policijai. Tačiau šis prisipažinimas vis dėlto keistas. Iš pradžių Lietuvos saugumas siekia I. Gulijevą deportuoti iš šalies kaip nepatikimą asmenį, paskui ima aiškėti, jog I. Gulijevas užmezgęs ryšius su Lietuvos policija... Ar tikrai užmezgė ryšius? Gal tik blefuoja? O jei užmezgė, tai vis dėlto kam reikalingos I. Gulijevo paslaugos mūsų policijai? I. Gulijevas turįs žinių apie nusikalstamo pasaulio atstovus? Jei žino, tai iš kur žino? Gal pats įsivėlęs į abejotinos reputacijos sandorius?

Galų gale jei I. Gulijevas giriasi palaikąs ryšius su Lietuvos policija, kodėl jis negalėtų palaikyti ryšių ir su Lietuvos saugumu? Juk VSD direktoriaus P. Malakausko vizitas pas I. Gulijevo šalininkus, be abejo, surengtas specialiai. Saugumo viršininkai į bet kokius vakarėlius nevaikšto. Čia vėlgi nematau didelio skandalo. Saugumui reikia viską žinoti. Tačiau nerimą kelia aplinkybė, jog šiandien itin atkakliai, kryptingai  griaunama M. Gamzajevo vadovaujama prolietuviška Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė. Didžiausias tokio ardymo kurstytojas – būtent tas azerbaidžanietis, besigiriantis draugiškais ryšiais su Lietuvos policija, kurio šalininkus savo vizitu pagerbė pats Lietuvos VSD direktorius.

Gintaro VISOCKO nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“