Teisėjas Almantas Lisauskas bijo

Gintaras VISOCKAS

Kauno miesto apylinkės teisėjas Almantas Lisauskas

Jau daugiau nei pusmetį „XXI amžius“ gilinasi į painią čečėnų Chadižat ir Maliko Gatajevų sulaikymo bylą. Mūsų laikraščiui pavyko susitikti su trimis Gatajevų įvaikintais čečėnų tautybės jaunuoliais, kurie tvirtino, jog Gatajevai jų neskriaudė nei fiziškai, nei morališkai, nei finansiškai. Tiek Ali Latajevas, tiek Magomedas Salach-Gabajevas, tiek Denis Volovskij mums tvirtino, jog jie savo tėvams neturi jokių pretenzijų, o yra dėkingi už suteiktą pastogę, išsilavinimą, už tai, kad išvežė iš Šiaurės Kaukazo. Šie čečėnai mums pateikė versiją, kodėl kai kurie kiti augintiniai galėjo duoti Gatajevams nepalankius parodymus (apie tai išsamiai rašyta ankstesniuose „Slaptųjų takų“ numeriuose).

Gatajevų augintinis D. Volovskij papasakojo itin šokiravusią istoriją. Pasirodo, Lietuvos VSD pareigūnai jį be jokių prokuroro leidimų buvo nusivežę į savo būstinę Kaune, Šilainiuose, ir ten maždaug septynias valandas įtikinėjo duoti Gatajevams nepalankius parodymus. Tiksliau tariant, reikalavo duoti melagingus parodymus. Dėl tokio moralinio spaudimo D. Volovskij patyrė psichologinį šoką ir atsidūrė ligoninėje. Beje, nei prieš tardymą, nei tardymo metu D. Volovskiui nebuvo leista skambinti nei savo netikriesiems broliams, nei advokatams, ginantiems Kaune įkalintus Gatajevus, nei įkalintų Gatajevų artimiesiems. Pasak D. Volovskij, duoti neteisingus parodymus jį vertė penki pareigūnai. Priešingu atvejuji grasino deportacija bei kitais nemalonumais.

Visus savo įspūdžius ir įžvalgas D. Volovskij nepabūgo atvirai papasakoti „XXI amžiui“. Po interviu šių eilučių autorius kartu su D. Volovskiu buvo pakviesti į Helsinkį. Apie D. Volovskio akistatą su Lietuvos VSD pareigūnais buvo išsamiai papasakota Suomijos žurnalistams, kurie, švelniai tariant, buvo šokiruoti. Suomiai negalėjo patikėti, jog NATO aljansui ir Europos Sąjungai priklausančioje šalyje saugumo pareigūnai gali nebaudžiami daryti moralinį spaudimą liudytojams.

Duodamas interviu Suomijos laikraščiams tvirtinau, jog šioje istorijoje įžvelgiu galimas Rusijos slaptųjų tarnybų intrigas. Kremlius nesuinteresuotas, jog Vakaruose sėkmingai gyvuotų stipri antirusiška čečėnų diaspora. Juk Kremlius labai panašiai elgėsi ir po Antrojo pasaulinio karo, persekiodamas į Vakarus pabėgusius lietuvius, latvius, estus, ukrainiečius. Negi pamiršome šiuos faktus? Todėl nieko nuostabaus, jei Kremlius ir dabar siekia, kad į Vakarus pabėgę antirusiškų pažiūrų čečėnai būtų sugrąžinti atgal į Rusiją arba nužudyti. Visi juk skaitėme tarptautinių agentūrų pranešimus, kaip Kremliaus ir R. Kadyrovo agentai persekioja Norvegijoje, Turkijoje ar Didžiojoje Britanijoje gyvenančius čečėnus, nesutinkančius grįžti atgal į Šiaurės Kaukazą.

„Slaptieji takai“ tada svarstė: jei antirusiškų pažiūrų čečėnai žudomi Norvegijoje, Turkijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kodėl Rusijos Federalinės saugumo tarnybos ranka negalėtų pasiekti jų Lietuvoje? Tik Lietuvoje, matyt, įgyvendinamas kur kas subtilesnis planas. Prieš Gatajevus nenaudojamas smurtas – su jais dorojamasi neva teisinėmis priemonėmis: jie kaltinami skriaudę vaikus ar klastoję  labdaros dokumentus (mūsų žiniomis, sumos čia tiesiog juokingos – vos keli tūkstančiai eurų). O kad ši byla būtų neprieinama visuomenei, jos ėmėsi Povilo Malakausko vadovaujamas lietuviškasis saugumas.

Šią versiją dar labiau sustiprino mirtina tyla iš oficialių Lietuvos institucijų. Iš Lietuvos VSD vadovo ir Lietuvos Seimo NSGK pirmininko iki šiol nesulaukiau net menkiausio paaiškinimo, kodėl šia buitine byla taip aktyviai domisi lietuviškasis saugumas. Šiuos mano įtarimus netiesiogiai sustiprino ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Almantas Lisauskas.

Šį mėnesį „Slaptieji takai“ norėjo tęsti žurnalistinį tyrimą dėl Gatajevų sulaikymo aplinkybių. Ketinau išklausyti pačių Gatajevų nuomonės, kodėl jie buvo sulaikyti ir įkalinti, todėl oficialiai kreipiausi į Kauno miesto apylinkės teismo teisėją A. Lisauską, nagrinėjantį šią bylą,  prašydamas leidimo pasimatyti su Chadižat ir Maliku Gatajevais, nes „mes atliekame žurnalistinį tyrimą dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų (…)“.

Buvau tikras, kad leidimą susitikti su Gatajevais gausiu, nes prieš keletą mėnesių, mano žiniomis, leidimas buvo duotas Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertei Jolantai Samuolytei. Tačiau gegužės 7-ąją sulaukiau Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo A.Lisausko laiško: „Atsakydami į 2009-05-01 raštą pranešame, kad LR BPK 341 str. nenumato Jūsų prašyme išdėstytų pagrindų, be to, byla nagrinėjama neviešame teisiamajame posėdyje, todėl leidimas pasimatyti negali būti išduotas. Almantas Lisauskas“.

Kodėl teisėjas A. Lisauskas uždraudė pasimatyti su įkalintais Gatajevais? Toks jo sprendimas dar labiau sustiprina įtarimus, jog šioje byloje ne viskas skaidru ir švaru. Beje, „Slaptieji takai“ šį mėnesį taip pat norėjo susitikti su tais čečėnų jaunuoliais, kurie teisme davė Gatajevams nepalankius parodymus. Tačiau Gatajevus kritikuojantys čečėnai, skirtingai nei tie, kurie duoda Gatajevams palankius sprendimus, akylai saugomi VSD agentų, todėl su jais susitikti taip pat neįmanoma. Nebent reikia prašyti VSD vadovo P. Malakausko leidimo. O tokio leidimo VSD vadovas juk neduos...

© 2009 „XXI amžius“