Samurajų kelias

Petras KATINAS

Bet kokiame kare kartais įvyksta gana keistų dalykų. Nežiūrint į vienos kariaujančios šalies pralaimėjimą, kai kurie kariai dėl įvairių priežasčių taip ir nesužino, kad karas baigėsi, ir toliau bando kariauti. Pasaulyje iki šiol daug rašoma apie japonų karius, kurie šventai tikėjo, kad karas tęsėsi ištisus dešimtmečius.

Kaip žinoma, Japonijos pajėgos 1941 m. gruodžio 7 dieną atakavo amerikiečių bazę Perl Harborą ir prasidėjo, kaip vadinama Japonijoje, Didysis Rytų Azijos karas. 1945 m. rugsėjo 2 dieną Japonija besąlygiškai kapituliavo – buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Tačiau kai kurie japonų kariai apie karo pabaigą taip nieko ir nesužinoję, toliau kariavo Ramiojo vandenyno salų džiunglėse. Štai kelios istorijos.

1944 metų spalio 14 dieną Japonijos armijos eilinis Ito Masaši ir kapralas Iroki Manakava netyčia nuklydo nuo savo kuopos. Po kelių minučių išgirdę šaudymą suprato, kad jų draugai pakliuvo į pasalą. Paskubomis jie pasitraukė nuo pavojingos vietos. Taip prasidėjo ilgus metus užtrukusios jų klajonės. Kai kariai suvalgė paskutiniuosius maisto davinio likučius, jie ėmė maitintis įvairiais vabzdžių vikšrais, gyvatėmis ir panašiais egzotiškais „patiekalais“, o aplink buvo priešai – vietiniai gyventojai ir priešo kareiviai, nuo kurių Masaši ir Manakava slėpėsi džiunglėse. Vėliau Ito Masaši pasakojo: „Mes buvome įsitikinę, kad mūsų generolai atsitraukė taktiniais sumetimais, bet vis tiek  neišvengiamai ateis diena, kai jie sugrįš su pagalba. Kartais mes užkurdavome laužus, bet tai buvo pavojinga, nes galėjome būti užklupti. Aš žinojau, kad privalau išlikti gyvas tam, jog galėčiau tęsti kovą. Mes išgyvenome tik todėl, kad atsitiktinai aptikome buvusios amerikiečių aviacijos bazės sąvartyną. Tai buvo tikras klondaikas. Amerikiečiai išversdavo daugybę maisto bei kitų daiktų. Iš konservų dėžučių pasidarėme indus, iš antrinių liekanų – drabužius. Tačiau tie vargani drabužiai neapsaugojo mūsų nuo tropinių liūčių, kurios tęsėsi be perstojo visą lietų sezoną. Net du mėnesius Masaši ir Manakava tūnojo savo slėptuvėje maitindamiesi tiktai varlėmis ir vikšrais. Kartą jie dėl kažko susiginčijo ir Manakava nusprendė palikti draugą. „Po to, kai jis išėjo, man norėjosi šaukti visu balsu. Aš žinojau, kad be jo vienas būdamas neišgyvensiu. Kelias dienas braidžiau po džiungles ieškodamas Manakavos ir pagaliau jį suradau. Mes apsikabinome ir prisiekėme niekada daugiau nesiskirti“, – pasakojo Ito Masaši.

Šių atsiskyrėlių japonų kareivių gyvenimas baigėsi tik po 16 metų. Kartą anksti rytą išėjęs medžioti Manakava kažkur dingo. I. Masaši nusprendęs, kad vienas neišgyvens, puolė ieškoti draugo džiunglių tankumynuose. Ir visiškai atsitiktinai aptiko draugo kuprinę ir sandalus. Netikėtai virš jo galvos praskrido amerikiečių lėktuvas, o netrukus sutiko jo jau laukiančius keturis amerikiečių karius. Kartu su jais buvo ir Manakava. Ito Masaši sakė, kad jo iškart nepažino, nes jis buvo nusiskutęs didžiulę susivėlusią barzdą. Dar vėliau, 1974 metais Filipinų Lubango saloje buvo surastas 52 metų japonų leitenantas Chiroo Onoda. Jis trisdešimt metų absoliučiai vienas praleido džiunglėse. Filipinų džiunglėse jį surado speciali paieškų ekspedicija, pasiųsta Japonijos vyriausybės ieškoti likusių gyvų buvusios armijos karių. Kad įtikintų Onodą, jog karas jau seniai baigėsi, teko atskraidinti į džiungles buvusį jo bataliono vadą. Niekuo kitu Onoda netikėjo. Kai sutiko pasiduoti ekspedicijai, Onoda paprašė tiktai vieno dalyko: kad jam būtų leista išsikasti ir pasiimti atminčiai užkastą samurajų kardą, kurį jis užkasė saloje 1945 metais. Beje, Chiroo Onodą sukrėtė žinia, kad karas jau seniai pasibaigė. Jam buvo suteiktas ilgas psichoterapinis gydymo kursas. Beje, jis sakė, kad džiunglėse slapstosi dar daug jo draugų. Jis sakė žinąs jų šaukinius, daug kartų susisiekęs su jais ir net žino vietas, kur slepiasi tie kareiviai. „Tačiau dabar jie į jokius mano šaukinius neatsilieps ir niekada neateis susitikti su manimi. Jie jau nusprendė, kad aš neatlaikiau išbandymų, palūžau ir pasidaviau priešams. Labai gaila, bet ten jie bus iki pat mirties“, – pabrėžė Chiroo Onoda.

Kai po ilgai trukusio psichoterapijos kurso Onoda buvo atgabentas į Japoniją, jis dar rado gyvus jau garbaus amžiaus sulaukusius savo tėvus. Jo tėvas pasakė: „Aš didžiuojuosi tavimi sūnau! Tu kaip tikras karys paklusai savo širdies balsui“.

© 2009 „XXI amžius“