Galvažudžių duetas

Petras KATINAS

Metų pabaigoje, minint milicininkų šventę, Rusijos laikraščiai paskelbė žinomiausių ir labiausiai nusipelniusių buvusio SSRS ir dabartinės Rusijos milicijos darbuotojų sąrašą. Netgi nuotraukomis iliustravo. Pirmasis sąraše – „geležinis Feliksas“ – VČK įkūrėjas Feliksas Edmundovičius Dzeržinskis, neregėtų bolševikų pradėtų žudynių organizatorius. Jo vardu buvo vadinami miestai, kolūkiai, gatvės, paminklai. Pasirodo, vadovaudamas čekistų galvažudžiams, F. Dzeržinskis tuo pat metu buvo ir vidaus reikalų liaudies komisaras. Dabar, kai ne tik komunistai ir visokio plauko „patriotai“, bet ir Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida reikalauja atstatyti Maskvos centre prie garsiosios ČK, NKVD, MGB, KGB (dabar FSB) Lubiankos tvirtovės Dzeržinskio statulą, imta aiškinti, kad „geležinis Feliksas“ buvo labai padorus, netgi kilnus žmogus… Netgi cituojama šio galvažudžio įsakymo ištrauka: „Atliekant kratą pas sužeistuosius, reikia elgtis mandagiai, dargi būti mandagesniais nei su artimais draugais ir kitais žmonėmis“.

Didesnė cinizmą sunku ir įsivaizduoti. Nežiūrint atsinaujinusių šio čekistų budelio šlovinimų, pasirodė ir įdomių jo biografijos faktų. Pasirodo, Dzeržinskis buvo supykęs ant paties Lenino, kad tas nelaikė jo tokiu valstybės veikėju kaip Trockis, Stalinas, Kamenevas, Zinovjevas ir kiti. Leninas jam liepė tiktai naikinti „liaudies priešus“, o į kitus reikalus nesikišti. Kitaip tariant, pasitenkinti tik bolševikų priešų vyriausiojo galvų kapotojo vaidmeniu.

Dzeržinskis suvokė, kaip svarbu bolševikams turėti platų šnipų ir rezidentų tinklą užsienyje. Jau 1918 m. spalio mėn. Došinskio pavarde atvykęs į Ženevą Dzeržinskis užmezgė santykius su ten buvusiais carinės Rusijos žvalgybininkais. Ženevoje buvęs profesionalus šnipas kažkoks K. Ševara (Voinickis) pasiūlė Dzeržinskiui organizuoti ČK kontržvalgybą. Tam šnipui Dzeržinskis išdavė 26 specialius mandatus ir 36 leidimus nešioti ginklus. Grįžęs iš Ženevos Dzeržinskis paleido anksčiau bolševikų areštuotą buvusį carinės Rusijos žandarų korpuso šefą V. Džunkovskį ir pavedė jam kontroliuoti užsienyje buvusią Rusijos šnipų agentūrą.

Po 1918 metų vasarą įvykusio kairiųjų eserų maišto Lenino įsakymu Dzeržinskis buvo laikinai pašalintas iš ČK viršininko pareigų, o vadovavimą perėmė latvis Janis Petersas, kurį Nobelio premijos laureatas rašytojas A. Solženicynas, kaip ir kitus latvių šaulius, pavadino bolševikų „revoliucijos akušeriais“.

1918 m. rugpjūčio 30 dieną Petrograde studentas Leonidas Kanegiseris nušovė Petrogrado čekistų viršininką Moisiejų Urickį. Tos pačios dienos vakare  buvusi katorgininkė Fani Kaplan šovė į Leniną. Daugelis istorikų iki šiol pripažįsta, kad Kaplan pasikėsinimas į Leniną iki šiol neišaiškintas. Mat F. Kaplan buvo beveik akla ir vargu ar galėjo šauti iš revolverio. Užtat po pasikėsinimo atsirado proga paskelbti negailestingą „raudonąjį terorą“. Masinių sušaudymų bangos ritosi per visą Rusiją. Tą kruviną puotą dar labiau sustiprino 1919 m. rugsėjo 25 dieną Lenino kreipimasis į  Dzeržinskį: „Naikinkite šnipus!“ Tai įvyko po to, kai Maskvoje buvo susprogdintas pastatas, kuriame posėdžiavo Maskvos komunistų viršūnės. Tada žuvo 12 partinių veikėjų, 56 sužeisti. Kaip rašė savo prisiminimuose buvę čekistai, tada atvyko „baltas kaip kreida“ Dzeržinskis ir įsakė visus iki vieno bemat sušaudyti į „kontrevoliucionierių“ sąrašą įtrauktus asmenis. Tarp jų buvo daug žymių profesorių, menininkų, jų šeimų narių.

Per visus pilietinio karo metus Dzeržinskis labai nesutarė su Trockiu, vadovavusiu Raudonajai armijai. Jeigu Trockis mokėjo šantažu ir grasinimais pritraukti į savo armiją buvusius caro karininkus, tai Dzeržinskis reikalavo juos visus statyti prie sienos.

1920 m. sausio 17 dieną, pažymint pergalę prieš „baltuosius“, Dzeržinskis paskelbė apie mirties bausmės panaikinimą. Tai buvo bolševikų ir paties Dzeržinskio dūmų uždanga. Tiesa, prieš paskelbiant šį įsakymą sausio 16-osios naktį (irgi Dzeržinskio įsakymu) Petrograde buvo sušaudyta 400 žmonių, Maskvoje – daugiau kaip 300…

V. Putino įsakymu vėl perrašomoje Rusijos istorijoje, ypač naujausių laikų, galima išvysti keisčiausių samprotavimų. Pavyzdžiui, analizuojama, kas buvo didžiausias bolševikų revoliucijos „liaudies priešų“ naikinimo iniciatorius – Dzeržinskis ar Leninas.

Bet diskutuoti nėra apie ką. Abu labu tokie. Štai tik keletas „humanisto“ Lenino įsakymų ir nurodymų „Drg. Unšlichtui. Revoliucinių tribunolų viešumas jau nebūtinas. Jų sudėtį sustiprinti Jūsų žmonėmis, sustiprinti jų visapusišką ryšį su VČK, paspartinti represijas ir jų galią. Pasitarkite su Stalinu“ (1922 m. sausio 31).

„Kamenevui ir Stalinui. Atleiskite iš Maskvos aukštosios mokyklos 30–40 žmonių. Jie mus mulkina“ (1922 m. vasario 21).

Apie garsųjį profesorių Tichvinskį: „Tichvinskis areštuotas neatsitiktinai, chemija ir kontrrevoliucija papildo viena kitą“ (1921 m. spalis). Tą patį mėnesį prof. Tichvinskis buvo sušaudytas.

„Drg. Paikesui: sušaudyti nieko neklausinėjant ir neleidžiant idiotiško vilkinimo“ (1918 m. rugsėjo 22).

„Drg. Zinovjevui: Būtina skatinti teroro energiją ir masiškumą“ (1918 m. lapkričio 26).

„Drg. Stalinui: Būkite negailestingi kairiųjų eserų atžvilgiu, dažniau pranešinėkite. Būtina visur negailestingai naikinti šiuos niekingus ir isteriškus avantiūristus“ (1918 m. birželio 7).

© 2009 „XXI amžius“