Kubos žvalgyba – ne iš kelmo spirta

Gintaras VISOCKAS

Valteris Kendalas Majersas ir jo žmona Gvendolyn Steingraber Majers apkaltinti šnipinėjus Kubos vyriausybei

Trumputės istorijos

Prisipažinsiu, Kubos žvalgybų veikla manęs niekada nedomino. Nedomino pirmiausiai dėl to, kad Kubos žvalgybos nei anksčiau, nei dabar neturi sąsajų su Lietuva. Kitaip tariant, Kubos žvalgyba Lietuvai negali nei padėti, nei pakenkti. Ir vis dėlto šiandien daug vietos skirsime būtent Kubos slaptosioms tarnyboms, kurios, kaip byloja kai kurie faktai, – ne iš kelmo spirtos. Pirmiausiai man įspūdį paliko žinia, jog Amerikos žvalgybai niekaip nesisekė nužudyti Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro. Jei neapsirinku, JAV slaptosios tarnybos rengė kelias dešimtis pasikėsinimų į Kubos vadovo F. Kastro gyvybę, bet joms vis nesisekė. Visos oficialaus Vašingtono pastangos likviduoti su SSRS besibičiuliavusį F. Kastrą nueidavo šuniui ant uodegos. Šiuo atveju man buvo labai įdomu išsiaiškinti, kodėl tokia didelė, galinga valstybė nepajėgia susidoroti su jos pašonėje nedidelėje teritorijoje gyvenančiu diktatoriumi. Žinoma, viena iš pagrindinių nesėkmės priežasčių ta, kad F. Kastrą rėmė tuometinė SSRS, tuo pačiu ir KGB. Taigi nėra jokių abejonių, kad oficialusis to meto Kremlius Fideliui teikė žvalgybinę informaciją bei žvalgybines konsultacijas. Kremliui buvo labai naudinga, kad Kuba kuo ilgiau išliktų priešiška Amerikai ir kuo ilgiau bičiuliautųsi būtent su Sovietų Sąjunga. Taigi tas nematomas, slaptasis Amerikos karas su Kuba buvo ne kas kitas, o grumtynės su sovietiniu KGB.

Tačiau čia esama ir kitų priežasčių. JAV slaptosios tarnybos visada daug dėmesio skyrė aukštosioms technologijoms, dažnai pamiršdamos vadinamąjį „žmogiškąjį faktorių“. Amerikai nė motais būdavo, kad kai kurie jos piliečiai gali tarnauti diktatoriui Kastro tik dėl to, kad žavisi jo „revoliucinėmis idėjomis“, o ne dėl piniginio atlygio. Amerika ignoruodavo ir tai, kad net pati moderniausia, sudėtingiausia specialioji aparatūra yra bejėgė prieš žmogaus protą, įsitikinimus, valią, norus, fanatiškumą. Būtent dėl šių priežasčių Vašingtonas per pusę amžiaus taip ir nesugebėjo sugauti antiamerikietiškai nusiteikusio Kastro, kuriančio socialistines ir komunistines utopijas.

O Kuba, jei tikėsime kai kuriais dokumentinių filmų kūrėjais (filmai parodyti per „National Geographic“ kanalą), su kaupu atkeršijo Vašingtonui už dešimtmečiais trukusią F. Kastro medžioklę. Dar sykį pabrėžiu: tai tik versija, bet ji įdomi. Kai kurių žvalgybos istorikų manymu, JAV prezidentas Džonas Kenedis buvo nužudytas Kubos diktatoriaus F. Kastro nurodymu ir tai padarė būtent Kubos slaptųjų tarnybų užverbuotas agentas Ly Harvis Osvaldas. Priešistorė tokia: JAV slaptosios tarnybos nesiliovė rengti pasikėsinimų į F. Kastro gyvybę, o F. Kastro, siekdamas paliaubų, per savo agentus kreipėsi į oficialųjį Vašingtoną. Kubos valdovas prašė, kad amerikiečiai liautųsi rengę prieš jį provokacijas, priešingu atveju grasino imtis atsakomųjų veiksmų. Žinoma, Vašingtone niekas į F. Kastro grasinimus „imtis atsako“ rimtai nežiūrėjo. Taigi pasikėsinimai į F. Kastro gyvybę tęsėsi.

Ly Harvis Osvaldas suspėjo pabuvoti ir SSRS, ir kai kuriose Pietų Amerikos šalyse, kur, filmo kūrėjų manymu, jis ne kartą susitiko su Kubos žvalgybininkais. Filme kalba keletas ekspertų, tvirtinančių, esą L. H. Osvaldą užverbuoti šiam darbui nebuvo sunku, nes jis buvo iš tų idėjinių, kurie aklai tikėjo šviesia komunizmo ateitimi bei lygybės-brolybės idėjomis. Bėda ta, kad šitaip kalbėjusieji ekspertai slėpė savo veidus ir neleido nurodyti nei jų pavardžių, nei vardų. Tad mums belieka spėlioti, ar šią versiją papasakojusių Kubos ir SSRS žvalgų parodymai nėra iš piršto laužti.

Kad ir kas ką sakytų – ši versija daugiau nei skandalinga. JAV nesugebėjo likviduoti Kubos diktatoriaus per keletą dešimtmečių, o štai ekonomiškai sunkiai besiverčiančios, nedidelės salos diktatoriaus įsakymu 1963 metų lapkričio 22-ąją nužudytas aukščiausias Amerikos pareigūnas – prezidentas Dž. Kenedis. Ar tai – realu?

2009-ųjų birželio 4-osios areštas

O štai dar viena kvapą gniaužianti istorija, bylojanti apie aukštą Kubos žvalgybininkų profesionalumą. Beje, ši istorija išaiškėjo tik šiomis dienomis. Ją leidinyje „Global Security and Intelligence Report“ smulkiai aprašė Skotas Stiuartas ir Fredas Burtonas.

2009 m. birželio 4 dieną FTB areštavo Valterį Kendalą Majersą, jo žmoną Gvendolyn Steingraber Majers, apkaltinę juos šnipinėjus Kubos vyriausybei. Pagal teismui pateiktus bylos dokumentus Majersus Kubos žvalgyba užverbavo 1979 metais ir agentais jie dirbo iki pat 2007-ųjų. 2009 m. birželio 10 dieną JAV magistrato teisėjas nutarė, kad pora gali pabėgti, todėl nurodė juos sulaikyti be teisės paleisti už užstatą.

Taip pat buvo paviešinti JAV apygardos teismui Kolumbijos apygardoje birželio 4 dieną FTB pateiktas kaltinamasis skundas ir byloje pareikštas oficialus prisiekusiųjų kaltinimas. Šie du dokumentai atskleidžia stulbinančius bei išsamius istorinius duomenis apie Kendalo ir Gvendolyn Majersų veiklą. Dar svarbiau, kad tie dokumentai, suteikdami puikią galimybę suprasti, kaip dirba Kubos žvalgyba, yra tarsi Kubos šnipinėjimo pastangų JAV teritorijoje vadovėlis.

Bylos aplinkybės

Anot FTB kaltinamojo skundo, Kendalas Majersas 1959–1962 metais tarnavo JAV armijos saugumo agentūroje (ASA), kuri tuo metu buvo armijos signalinės žvalgybos padaliniu. Majersas dirbo lingvistu: versdavo iš Rytų Europos šalių bloko perimtus pranešimus.

1972 metais Majersas apgynė daktaro disertaciją Džono Hopkinso universiteto Tarptautinių tyrimų mokykloje (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda). Kai 1977 m. rugpjūtį Majersas tapo ne visą darbo dieną pagal sutartį dirbančiu Valstybės departamento Užsienio tarnybos instituto instruktoriumi (FSI), dėsčiusiu kursą apie Europą, jis ėjo Tarptautinių tyrimų mokyklos jaunesniojo dėstytojo pareigas.

Dirbdamas pagal sutartį FSI Majersas dalyvavo FSI surengtoje paskaitoje apie Kubą, kurią skaitė Kubos žvalgybos pareigūnas, dirbęs Kubos Jungtinių Tautų misijoje. Žvalgybos pareigūnas (skunde įvardytas tik kaip konspiracijos bendrininkas „A“) tada Majersą ir du jo kolegas pakvietė apsilankyti Kuboje. Anot FTB, Majersas Kuboje viešėjo 1978 m. gruodį dvi savaites. Skunde yra keletas įrašų iš Majerso dienoraščio, kurį jis neva rašė kelionės metu ir kuris buvo paimtas per kratą.

Dienoraštyje Majersas žavėjosi Kubos revoliucija ir Kubos vadu Fideliu Kastro, kurį tarė esant „vienu didžiausių šių laikų politinių vadovų“.

Anot kaltinamojo skundo, maždaug po šešių mėnesių, kai Majersas grįžo iš kelionės po Kubą, jį ir Gvendolyn jų namuose Pietų Dakotoje aplankė „A“, kuris, kaip teigia FTB, darydamas spaudimą reikalavo, kad Majersai dirbtų Kubos žvalgybai. Nors jie ir buvo užverbuoti 1979 metais, pora pareiškė, kad Kubos žvalgybai aktyviai jie nepradėjo dirbti iki 1981 metų. Tokia įvykių seka, labai panašu, atitinka Majerso pastangas rasti darbą.

Teigiama, kad užverbuotam Kendalui Majersui jo prižiūrėtojas nurodė grįžti į Vašingtoną ir ieškoti tarnybos vyriausybės įstaigoje, kad galėtų prieiti prie tokios informacijos, kurią kubiečiai manė esant jiems vertinga. 1981 metais jis kreipėsi dėl darbo į Centrinę žvalgybos agentūrą, o 1982-aisiais grįžo į darbą FSI kaip ne visą darbo dieną dirbantis instruktorius-sutartininkas ir buvo paskirtas Vakarų Europos studijų vedėju. 1985 metais jis kreipėsi dėl darbo visą darbo dieną FSI dėstyti kursą apie Vakarų Europą, o 1999 metais buvo paskirtas į vyresniojo Europos analitiko pareigas Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biure (INR). Šias pareigas Majersas ėjo iki pat savo išėjimo į pensiją 2007 metais. Išėjęs iš Valstybės departamento į pensiją Majersas grįžo į Tarptautinių tyrimų mokyklą, čia dirbo iki arešto.

2009 m. balandžio 15 dieną prie Majorso priėjęs slaptasis FTB agentas pasakė, kad yra siųstas Kubos žvalgybos pareigūno (skunde įvardyto kaip konspiracijos bendrininkas „D“). Slaptasis agentas pasakė Majersui, kad šio kontakto priežastis yra pokyčiai tarp Kubos ir naujosios JAV administracijos. Taip pat slaptasis agentas Majersą pasveikino su gimtadieniu ir padovanojo jam kubietišką cigarą. Majersas, įsitikinęs, kad slaptasis agentas yra autentiškas asmuo, sutiko ateiti tos pačios dienos vakarą kartu su žmona į susitikimą Vašingtono viešbutyje.

Riešuto suskaldymas

Anot kaltinamojo skundo, FTB slaptasis agentas su Majersais susitiko tris kartus: balandžio 15, balandžio 16 ir balandžio 30 dienomis įvairiuose Vašingtono viešbučiuose. Per tuos susitikimus jie atskleidė nemažai informacijos, susijusios su jų, kaip Kubos agentų, veikla. Jie papasakojo, ką yra perdavę Kubos vyriausybei, kaip Kendalas informaciją gaudavo ir kaip jie tą informaciją perduodavo savo prižiūrėtojams. Taip pat jie smulkiai papasakojo apie savo susitikimus su prižiūrėtojais bei kokiais būdais su jais susisiekdavo.

Anot kaltinamojo skundo, Kendalas Majersas slaptajam agentui su pasididžiavimu sakė, kad duomenys, kuriuos teikė kubiečiams, turėjo grifus „Slaptai“ ir „Visiškai slaptai“. Paklaustas slaptojo agento, ar informaciją gaudavo iš CŽV, Kendalas Majersas atsakė: „Visada“. Jis sakė, kad darydavo slaptų dokumentų išrašus, užuot vogęs pačius dokumentus, nors kartais savo portfelyje slaptų dokumentų iš Valstybės departamento ir išsinešdavęs, tačiau tik tam, kad nukopijavęs kitą dieną grąžintų į vietą. Informacija vėliau būdavo perduodama prižiūrėtojams per susitikimus arba paliekant slaptose vietose. Daug susitikimų vykdavo Niujorke, ir Majersai jautė, kad tie susitikimai buvo labai pavojingi. Gvendolyn prisipažino perdavusi dokumentus apsikeisdama vežimėliais bakalėjos parduotuvėje. Majersai slaptajam agentui taip pat pasakojo apie trumpabangį radijo įrenginį, kurį naudodavo gauti šifruotiems pranešimams.

Po Anos Montes, Gynybos žvalgybos agentūros (DIA) vyresniosios Kubos analitikės, arešto (kuri prisipažino šnipinėjusi Kubos naudai ideologiniais motyvais), Majersai susitikdami su savo prižiūrėtoju tapo kur kas atsargesni, dauguma jų susitikimų akis į akį vykdavo už Jungtinų Valstijų ribų. Jie pasakojo slaptajam agentui, kad tarp 2002 m. sausio ir 2005 m. gruodžio mėnesiais susitikti su prižiūrėtojais kubiečiais keliavo į Trinidadą ir Tobagą, Jamaiką, Ekvadorą, Braziliją, Argentiną ir Meksiką. Kad tokios kelionės buvo iš tiesų, FTB galėjo patikrinti oficialiuose dokumentuose.

Susikirtus Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biuro (INR) vyresniojo pareigūno ir Majersų nuomonėms, kai jie 2006 metais grįžo iš kelionės po Kiniją, Majersai labai sunerimo, kad INR pareigūnas galėjo juos išaiškinti ir įtraukti į stebimų asmenų sąrašą. Kaip tik tada, jie sakė slaptajam agentui, jie sunaikino visą slaptą ryšių įrangą, išskyrus trumpabangį radiją ir padirbtus kelionės dokumentus. Nuo tada jie atsisakė kelionių į Meksiką, nes manė, kad jos yra per daug pavojingos.

Majersai ir toliau elektroniniu paštu gaudavo pranešimus iš savo prižiūrėtojo. Jie taip pat savo prižiūrėtojui perduodavo šifruotus pranešimus elektroniniu paštu. Pasak Gvendolyn, jie niekada tokiems ryšiams nenaudojo savo asmeninio kompiuterio, bet eidavo į interneto kavines.

Skunde yra duomenys apie du elektroninio pašto pranešimus, kuriuos Majersai gavo 2008 m. gruodį ir 2009 m. kovą iš Kubos žvalgybos pareigūno Meksikoje, kuriuose jų prašė susitikti Meksikoje. Žvalgybos pareigūnas veikė kaip meno prekeivis Peteris Herera. Majersų buvo prašoma atvykti ir pasižiūrėti, ką jis jiems turi. Į šiuos laiškus jie atsakė esą sužavėti žiniomis iš Peterio ir kad jo meno galerija jiems vis dar atvira, tačiau jie dar nesudarę ateinančių metų kelionių planų. Majersai slaptajam agentui pasakė, kad kelionę į Meksiką susitikti su Peteriu laikę pernelyg rizikinga. Jie taip pat patvirtino, kad Peteris tebuvo Kubos žvalgybos pareigūno pseudonimas.

Kai slaptasis agentas per trečiąjį susitikimą Majersų paklausė, ar jų kelionė į Meksiką 2005 metais buvo „pabaiga“ (turėdamas galvoje jų darbo Kubos žvalgybai pabaigą), Kendalas Majersas atsakė, kad jų darbas gali tęstis, tačiau jis norėtų būti rezerve ir kalbėtis su kontaktiniais asmenimis, nei vėl pradėti dirbti visu etatu JAV valstybės tarnautoju. Kai slaptasis agentas pasakė Majersams, kad rengiasi išsiųsti į Kubą pranešimą, kur bus informacija ir apie juos, kaip pranešama, Gvendolyn tarė: „Ir būtinai jiems praneškite, kad mes juos mylime“.

Su slaptuoju agentu jie susitarė susitikti birželio 4 dieną kitame Vašingtono viešbutyje. Atvykę į susitikimą jie buvo areštuoti FTB. Jeigu trijų susitikimų įrašai kaltinamajame skunde buvo perteikti tiksliai, tai įrašų duomenys Majersams labai pakenks. Be to, keletas daiktinių įrodymų, rastų atliekant kratą Majersų namuose, bus taip pat nenuneigiami įrodymai: trumpabangio radijo įranga ir Kuboje apie 1990 metais išspausdintas kelionių vadovas, kuriuo galimas daiktas bus grindžiamas jų nelegalus apsilankymas Kuboje 1995 metais.

„I“ – kubietiškas jaukas

Aptariant šnipinėjimo bylas dažnai minime šaltojo karo santrumpą MICE, kuria aiškinami šnipų elgesio motyvai. MICE (angl. – money, ideology, compromise, ego) reiškia pinigus, ideologiją, kompromitavimą ir ego (aš). Pinigai dažniausiai būna svarbiausias motyvas, bet, kaip matyti iš Kendalo Majerso dienoraščio įrašų ir to, kas atsiskleidė per susitikimus su slaptuoju agentu, Majersai vadovavosi išskirtinai ideologiniais motyvais. Tiesą sakant, skunde nėra nė užuominos, kad Majersai kada nors siekė pinigų arba už savo šnipinėjimą iš Kubos žvalgybos jų yra gavę.

Anot kaltinamojo skundo, Majersai per savo susitikimus su slaptuoju agentu buvo labai kritiški Jungtinių Valstijų atžvilgiu. Be kritikos JAV vyriausybės politikai, jie taip pat labai kritiškai buvo nusistatę Amerikos žmonių atžvilgiu, kuriuos jie vadino „šiaurės amerikiečiais“. Majersų nuomone, Jungtinių Valstijų problema yra ta, kad šalis pilna „šiaurės amerikiečių“, kurių yra gerokai per daug. Majersai taip pat neslėpė savo meilės Kubai ir Kubos revoliucijos idealams. Per pirmąjį susitikimą su slaptuoju agentu Kendalas, turėdamas galvoje Kubą, jo paklausė: „Na, kaip ten visi namuose gyvuoja?“ Gvendolyn kalbėjo apie norą „parplaukti namo“, turėdama omenyje kelionę į Kubą.

Pora slaptajam agentui išsamiai pasakojo apie savo 1995 metų kelionę į Kubą. Kaip sakė Myersai, be to, kad gavo „krūvas medalių“ iš Kubos vyriausybės (kuo paprastai ideologinius šnipus apdovanodavo sovietinė KGB), geriausias dalykas, ką jie gavo, buvo galimybė susitikti su Fideliu Kastro. Pora pareiškė, kad turėjo galimybę su Kubos vadovu praleisti apie keturias valandas. Anot FBI skundo, Kendalas slaptajam agentui sakė, kad Kastro buvo „nuostabus, tiesiog nuostabus“, o Gvendolyn pridūrusi: „Jis labiausiai neįtikėtinas valstybės vadovas per šimtą metų, dėkui Dievui“.

Per trečiąjį susitikimą pora taip pat tariamai slaptajam agentui kalbėjo apie Aną Montes. Kendalas slaptajam agentui pasakė, kad Montes yra „didvyrė… bet ji per daug rizikavo... mano nuomone... ji buvo nepakankamai paranojiška“. „Tačiau jai tai patiko, ji darė tai, ką jai patiko daryti. Aš pavydžiu jai, kad ji sugebėjo mylėti tai, ką darė, ir sakyti, ką darė ir kodėl tai darė, nes aš taip negalėčiau“, – pridūrė Gvendolyn. „Mes labai žavimės Ana Montes“, – sakė Kendalas. Tai svarbu, nes per teismą Montes laikėsi tvirtai ir savo pareiškime aršiai puolė Jungtines Valstijas.

Kalbant apie Majersų, Montes ir kitas bylas, pavyzdžiui, kaip Karloso ir Elsos Alvarezų, kubiečiai aiškiai teikia pirmenybę agentams, kurių motyvai ideologiniai.

Pamokos

Papildant kubiečių teikiamą pirmenybę ideologiškai motyvuotiems agentams, ko gero, viena svarbiausių Majerių bylos pamokų yra priminimas, kad šnipinėjimas nesibaigė su šaltojo karo pabaiga. Anot kaltinamojo FTB skundo, Kubos žvalgybos pareigūnas bandė susisiekti su Majeriais visai neseniai – 2009 m. kovą.

Ši byla rodo, kad Kubos žvalgyba yra labai kantri ir nusiteikusi laukti, kol jos užverbuoti agentai pasieks svarbias JAV vyriausybines pareigas. Majersui prireikė kelerių metų, kol gavo pareigas, kuriose leidžiama dirbti su labai slapta informacija. Majersų tyrimas taip pat parodė, kad Kubos agentai ne visada akivaizdžiai yra tokie žmonės, kurių darbas susijęs su Kubos klausimais – Majersas buvo Europos reikalų specialistas. Taip pat yra galimybė, kad kubiečiai pardavė arba apsikeitė žvalgybine informacija, kurią gavo iš Majerso apie Europą, su savo Sovietų (o vėliau Rusijos) draugais.

Majersui dirbant Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biure svarbu, kad jis ne tik galėjo prieiti prie Valstybės departamento darbuotojų išorėje surinktos informacijos, bet buvo supažindinamas su duomenimis iš visų žvalgybos šaltinių, gavo visos žvalgybinės bendruomenės ataskaitas (CŽV, FTB, NSA, DIA ir kt.). Anot kaltinamojo skundo, Majerso darbo kompiuterio analizė atskleidė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio iki 2007 m. spalio jis peržiūrėjo daugiau kaip 200 žvalgybos ataskaitų, susijusių su Kuba; 75 iš jų nebuvo minimos šalys, kuriomis domėjosi Majersas (Europa), ir dauguma dokumentų buvo su grifu „Slaptai“ arba „Visiškai slaptai“.

Vyriausybė dar turės įvertinti padarytos žalos mastą, kai bus bandoma atsekti viską, prie ko Majersas per visą savo karjerą turėjo priėjimą, o tai, be abejonės, apims tūkstančius dokumentų. Kaip Valstybės departamentui žvalgybos bendruomenėje atstovaujanti įstaiga Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biuras taip pat dalyvauja kuriant politinius dokumentus ir teikiant nacionalinės žvalgybos vertinimus. Valstybės departamente Majersas pradėjo dirbti dar prieš atsirandant elektroninei prieigai prie dokumentų, todėl bus labai sunku nustatyti dokumentus, prie kurių jis galėjo prieiti. Be konkrečių dokumentų, kuriuos Majersas matė, jis taip pat turėjo galimybę kalbėtis su daugeliu kolegų apie jų darbą bei paklausti jų nuomonės apie politiką ir įvykius, todėl žala apima kur kas daugiau nei vien dokumentus, kas dar labiau apsunkina žalos įvertinimą. Jis taip pat buvo atsakingas už naujų Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biuro analitikų mokymą, todėl turėjo galimybę įvertinti, kuriuos analitikus galėtų užverbuoti Kuba.

Informacija, kurią Majersas galėjo suteikti dirbdamas Valstybės departamento Užsienio tarnybos institute, yra subtilesnė, tačiau žvalgybos operatyviniu požiūriu ne mažiau vertinga. Majersas galėjo veikti kaip užvedėjas, leidžiantis savo prižiūrėtojams žinoti, kurie pareigūnai kyla pareigose, kur jie bus paskirti, ir netgi nurodant, kurie, jo nuomone, sprendžiant pagal pastebėtas silpnybes galėjo būti geriausi kandidatai verbavimui. Panašią funkciją jis galėjo atlikti ir dirbdamas Džono Hopkinso universiteto Tarptautinių tyrimų mokykloje, atrinkdamas vilčių teikiančius studentus, kuriems kubiečiai galėjo skirti dėmesį, ypač tiems studentams, kurie sutiko su jo pažiūromis apie Amerikos politiką ir kurie galėjo tapti verbavimo taikiniais, naudojant ideologinius metodus. Kadangi Montes mokslą Džono Hopkinso universiteto Tarptautinių tyrimų mokykloje baigė 1988 metais jau dirbdama Gynybos žvalgybos agentūroje (DIA) (taip pat ir kubiečiams), kada mokykloje rašė savo baigiamąjį darbą, tai vargu ar Majersas prisidėjo ją užverbuojant. Galiausiai panašu, vyriausybei prireiks mėnesių, jeigu ne metų, įvertinant visą žalą.

Kitas įdomus su šia byla susijęs veiksnys yra tas, kad nepaisant ryškių Majerso antiamerikietiškų pažiūrų, kurios, kaip pranešama, būdavo reiškiamos per jo paskaitas, nė vienas iš jo praeities tyrimų, atliktų Valstybės departamento, nesuteikė nė menkiausio pagrindo nerimui. Dar daugiau, jau po to, kai buvo užverbuotas kubiečių, 1985 metais jis gavo teisę dirbti su grifu „Visiškai slaptai“ pažymėta informacija, o dar vėliau su svarbia, į atskirus elementus išskaidyta informacija (SCI). Akivaizdu, kad agentai ir tyrėjai, kurie atliko jo praeities tyrimus, nerado perspėjimo ženklų, bylojančių apie jo radikalias pažiūras, arba žmones, su kuriais jie kalbėjo, kad ir žinodami tą informaciją, nutylėjo.

Anksčiau areštuota Gynybos žvalgybos agentūroje (DIA) dirbusi Montes, dabar Majersas, dirbęs Valstybės departamento Tyrimų ir žvalgybos biure... Visa tai verčia spėlioti, kur dar JAV žvalgybos bendruomenėje bus rastas kitas ideologiškai motyvuotas kubiečių agentas.

© 2009 „XXI amžius“