Militarizmo tvaikas

Petras KATINAS

Pastarosiomis dienomis oficialūs Maskvos valdžios pareigūnai, jau nekalbant apie valdžią, o ypač imperijos atkūrimo šauklius, pasivadinusius istorikais, ėmė reikalauti griežtai bausti „istorijos klastotojus“. Ypač tuos, kurie šmeižia sovietinės Raudonosios armijos pergalę ir Europos išvadavimą. Vienas tokių aktyvistų, istorijos mokslų daktaras Jurijus Žukovas, artimas Kremliaus viršūnėms žymiausias Rusijos mokslų akademijos Rusijos instituto specialistas. Jam karštai pritaria ir reikalauja sodinti į lagerius tokius „šmeižikus“ ir abu Kremliaus valdovai V. Putinas ir D. Medvedevas, jau nekalbant apie nepaprastų situacijų ministrą N. Šoigu ir visą būrį aukščiausių generolų.

Pastaruoju metu Šoigu netgi vadinamas naujuoju Suslovu. Jurijus Žukovas šiomis dienomis ypač užpykdė buvusio prezidento B. Jelcino bendražygį, buvusį Maskvos merą Gavrilą Popovą, šiomis dienomis išleidusį knygą „1941–1945 metai – vienas karas ar trys“ („Interneto“ versija – „Trys  Stalino karai“). G. Popovas įrodinėja, kad iš tiesų buvo ne vienas, o trys karai. Vieną jų karo pradžioje Sovietų Sąjunga pralaimėjo ir tiktai Stalino dėka. Trečiąjį karą autorius teisingai įvertino kaip „socializmo distanciją“. Tai yra kai Raudonoji armija „išvadavo“ Lenkiją, Baltijos valstybes, Balkanus, Vengriją, Čekoslovakiją, pavadindama tą „išvadavimą“ „socializmo ekspansija“. Todėl G. Popovas ragina Kremlių pastatyti paminklus tūkstančiams žuvusių, prastai ginkluotų kareivių, kurie masiškai pasiduodavo į nelaisvę. Paprasčiausiai jie buvo išbadėję, neturėjo ginklų ir šovinių, buvo siunčiami tiesiai į mirtį. Jurijus Žukovas įrodinėja, kad toli gražu ne visi pakliuvę į vokiečių nelaisvę buvo patriotai. Vieni laisvanoriškai nuėjo dirbti į karines gamyklas, gamino tankus ir patrankas, kiti tarnavo hitlerininkų baudžiamuosiuose daliniuose, žudė sovietų žmones ir t. t. G. Popovas taip pat siūlo statyti paminklus sovietų naikintoms tautoms – pirmiausia Krymo totoriams ir kitoms Šiaurės Kaukazo tautoms, kurios esą uoliai, niekieno neverčiamos užsivilko hitlerininkų uniformas ir žudė sovietų žmones ir Raudonosios armijos karius. Ypač užrūstino Kremlių ir jo ideologus G. Popovo reikalavimas pastatyti paminklus tūkstančiams GULAG’o lageriuose nužudytų tremtinių ir kalinių. J. Žukovas ir kiti Kremliaus „istorikai“ masiniais tiražais leidžiamose knygose įrodinėja, kad net 90 proc. sovietinių lagerių kalinių buvo banditai, žmogžudžiai, plėšikai ir šiaip kenkėjai. Pasiremiama kažkokia istorijos mokslų daktare Galina Ivanova, kuri teigia, jog dauguma sovietinių lagerių kalinių buvo paprasčiausi kriminaliniai nusikaltėliai, kurie nenorėjo nieko dirbti ir buvo teismų baudžiami pagal garsųjį 58-jį straipsnį. Žodžiu, daroma išvada, jog visi, kovoję su komunizmu, buvo banditai, plėšikai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Pabrėžiama, kad latvių nacionalistai esesininkų uniformomis žudė Katynės gyventojus Baltarusijoje. Dar daugiau – akcentuojama, kad prieš Stalino armiją kovėsi ne tik vokiečiai, „Pabaltijo fašistai“, bet ir Ispanijos „Mėlynoji divizija“, Prancūzijos legionai ir tokie pat legionai iš Belgijos, Olandijos, Norvegijos. Žodžiu, Raudonoji armija kovėsi viena kone prieš visą Europą…

Naujais masiniais tiražais leidžiami istorijos vadovėliai – grubiausia klastotė, kokios nebuvo net juodžiausiais Stalino diktatūros laikais. Reikalaujama griežtai bausti tuos istorijos klastotojus ir jiems atvykus į Rusiją nedelsiant uždėti antrankius. Pastaruoju metu kai kuriuose Rusijos kino teatruose ir televizijose buvo demonstruotas filmas apie Rževo kautynes, apie kurias sovietiniuose istorijos vadovėliuose beveik nekalbama. Rževo operacijoje žuvo dešimtys tūkstančių sovietinių rekrūtų. Dabar įrodinėjama, kad tos milžiniškos aukos buvo būtinos, nes vokiečiai būtų užėmę Stalingradą.

Žinoma, nepamirštamos ir Katynės lenkų belaisvių žudynės. Pasirodo lenkų kariai… nusižudė patys, nes suprato savo pasipriešinimo hitlerininkams beprasmiškumą.

Žodžiu, istorikams iš buvusių SSRS okupuotų šalių, taip pat ir iš Lietuvos, Rusijoje geriau nepasirodyti, nes gali bemat ilgiems metams atsidurti GULAG’e. Tuo labiau kad prezidento D. Medvedevo sudaryta istorijos komisija jau paknopstomis rengia atitinkamus dokumentus, kaip reikia vertinti karo ir pokario metų istoriją.

Artinasi laikas, kai Viktoro Suvorovo, Aleksandro Solženicyno knygos bus paskelbtos tėvynės išdavikų kūriniais ir už jų skaitymą vėl bus galima atsidurti kalėjimuose ar lageriuose – kaip už tėvynės išdavimą.

© 2009 „XXI amžius“