Chadižat ir Malikas Gatajevai: „Jūsų slaptąsias tarnybas kažkas vedžioja už nosies“

Chadižat ir Malikas GATAJEVAI įkalinimo metu. 2009 metų liepos 30 diena Gintaro Visocko nuotrauka

Rugpjūčio 14-ąją iš įkalinimo vietos Kaune turėjo būti paleisti čečėnai Chadižat ir Malikas Gatajevai. Būtent tądien baigėsi jiems skirta bausmė – 10 mėnesių kalėjimo. Tačiau šį ankstesniojo teismo sprendimą apskundė tiek prokuratūros atstovai, manydami, kad bausmė – per švelni, tiek Gatajevus ginantys advokatai, įsitikinę, jog Gatajevai iš viso nėra kalti dėl jiems primetamų kaltinimų (pavyzdžiui, savivaldžiavimo). Naujasis teismo posėdis, kuriame bus sprendžiama patenkinti prokuratūros ar advokatų prašymą, numatytas tik rugpjūčio 25-ąją. Taigi kol lietuviškoji Temidė nenusprendė, kuo iš tikrųjų derėtų laikyti Gatajevus – nusikaltėliais ar šmeižto aukomis, nutarta nepaleisti jų iš įkalinimo vietos, mat neatmetama galimybė, jog Gatajevai gali daryti spaudimą liudininkams bei bandyti slėptis nuo teisėsaugos pareigūnų.

Tikrosios Gatajevų sulaikymo bei įkalinimo priežastys vis dar apgaubtos paslapties šydu. Lietuvos visuomenė iki šiol nežino, kodėl į šioje šeimoje kilusį buitinį konfliktą įsipainiojo svarbiausia Lietuvos slaptoji tarnyba – VSD. Lietuvos visuomenei taip ir  nepaaiškinta, kodėl VSD pareigūnai reikalavo, jog Gatajevų augintinis Denis Volovskij teisme duotų savo tėvams nepalankius parodymus, kodėl mūsų saugumiečiai D.Volovskiui grasino deportacijomis bei teisminėmis sakcijomis, jei jaunuolis atsisakys liudyti prieš Gatajevus. Esama įtarimų, jog sėkminga Gatajevų veikla buvo nepatenkinta Rusija. Dabartinę Kremliaus vadovybę erzino žinia, kad už Rusijos ribų dešimtys čečėnų vaikų auginami kaip laisvi, nepriklausomi, savo papročius ir tikėjimą gerbiantys žmonės. Taip pat neatmestina versija, jog Lietuvos slaptosios tarnybos iš Vakarų kovai su terorizmu gauna itin solidžias finansines įplaukas, todėl ir verčiasi per galvą, ieškodamos teroristų net ten, kur jų niekada nebuvo. Gali būti net taip, jog Malikas buvo verčiamas bendradarbiauti su kažkokia slaptąja tarnyba, bet atsisakė, ir štai agentai sumanė jam atkeršyti...

Šiandien skelbiame išskirtinį Chadižat ir Maliko GATAJEVŲ interviu, duotą internetinei svetainei www.slaptai.lt ir laikraščiui „XXI amžius“. Šis interviu darytas 2009 metų liepos 30 dieną, kai Gatajevai dar buvo kalinami. Su Chadižat ir Maliku Gatajevais  pasimatymų kambaryje kalbėjosi žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Jūs įkalinti beveik dešimt mėnesių. Daug kas Lietuvoje ir užsienyje mano, kad esate nuteisti be jokio pagrindo. Bet pirmiausia norėčiau išgirsti, ar labai sunku sėdėti lietuviškame kalėjime?

Chadižat Gatajeva: Aš net ir nežinau, kaip keliais žodžiais apibūdinti savo nuotaiką. Kalėjime esame uždaryti jau beveik metus. Laikas čia slenka lėtai. Ypač paskutiniosios dienos. Mano savijauta nėra gera, nes turiu vartoti vaistus širdžiai stiprinti, kankina aukštas kraujospūdis. Iš pradžių būta konfliktų su viena moteriške, kuri nuolat žiūrėjo Rusijos sukurtus meninius filmus apie karą Čečėnijoje ir mane terorizavo, esą mes, čečėnai, visi esame banditai, todėl mus teisėtaiai Rusija naikina. Aš prieštaravau, nes negalėjau nesipiktinti. Bandžiau paaiškinti, jog kurdama tokius filmus Rusija meluoja, bandžiau tai moteriškei papasakoti, ką aš žinau apie karą, bet ji neklausė mano žodžių, jai buvo priimtina rusiškoji versija. Tačiau kalėjimo administracija netrukus ją perkėlė į kitą kamerą.

Malikas Gatajevas: Sveikatą galima sustiprinti. O štai ką daryti su moralinėmis žaizdomis? Moralinių žaizdų taip lengvai neišgydysi. Visą laiką manėme, kad už karą jau nėra nieko baisiau. Pasirodo, esama dalykų, kurie ne mažiau baisūs nei karas. Tai – išdavystė, pažeminimas, apgavystė, melas, neteisybė... Tai, ką mes patyrėme, gelbėdami Čečėnijos vaikus nuo karo, žodžiais nenusakysi. Vaikai – mūsų ateitis. Mums labai svarbu kuo daugiau Čečėnijos vaikų išauginti padoriais, teisingais, tvarkingais žmonėmis. Mes siekėme bent dalį jų išgelbėti. Ir mums tai pavyko. O kaip bus toliau, nežinia. Labai neramu dėl ateities. Šeima juk išdraskyta. Kaip ją vėl reikės suburti? Ar pavyks suburti? Kai kurie mūsų augintiniai nebenori Lietuvoje gyventi. Jie nori išvykti į valstybes, kur nebūtų persekiojami.

Papasakokite, kaip auklėjote savo vaikus, savo augintinius. Lietuvoje sklando patys įvairiausi, neįtikėčiausi gandai.

Malikas Gatajevas: Mes savo vaikus auklėjome taip, kaip mus auklėjo mūsų tėvai, mūsų seneliai. Nemanau, kad mūsų auklėjimas labai skiriasi nuo lietuviško auklėjimo. Žinoma, šitaip sakydamas, aš omenyje turiu tik normalias šeimas, kur puoselėjama pagarba tėvams, kur alkoholio, narkotikų vartojimas laikomas blogu dalyku, kur vaikams skiepijamas noras siekti mokslų, kur dukroms neleidžiama paleistuvauti. Tuo tarpu iš mūsų sulaikymo padarė kažkokį šou, mus ėmė vaizduoti kaip monstrus, žiaurius laukinius. Tai – melas. Mes – normalūs tėvai.

Todėl mes ir nesuprantame, ką kam blogo padarėme. Jei mes blogai elgėmės, drausdami savo augintiniams paleistuvauti, nežinia kur naktimis šlaistytis, – tada aš jau nieko nebesuvokiu šiame pasaulyje. Tada išėjęs į laisvę aš vėl netrukus sėsiu į kalėjimą, nes negaliu leisti savo vaikams girtuokliauti, niekur nedirbti, paleistuvauti. Be laisvių vaikai turi ir pareigų. Laisvės be pareigos negali būti. Aš paaukojau 12 metų kurdamas savo šeimą iš savų ir iš našlaičių vaikų ir štai civilizuotoje, demokratinėje, europietiškoje Lietuvoje staiga viskas buvo sugriauta. Kas čia per įstatymai, draudžiantys tėvams auklėti savo vaikus?

Chadižat Gatajeva: Aš teiravausi prokurorės Nomedos Oškutytės, ar ji sutiktų, kad jos pilnametystės vos sulaukusi dukra, neturėdama nei darbo, nei pinigų, nei teisėto vyro, išeitų iš namų ir gyventų nežinia kur, nežinia su kuo, nežinia už kokius pinigus. O štai lietuvė prokurorė man bando įrodyti, jog aš privalau leisti savo dukrai išeiti iš namų kada tik panorėjus. Taip, aš sudaviau savo dukrai, bet sudaviau kaip motina. Aš jos nežalojau, aš jos neterorizavau, aš jos nekankinau, nežeminau. Aš jos nesuluošinau, aš nepakenkiau jos sveikatai. Aš jai norėjau tik gero. Visi kiti žodiniai argumentai jau buvo išsemti. Juolab kad tas trinktelėjimas buvo vienintelis. Apie nuolatinį mušimą negali būti nė kalbos. Galų gale aš sudaviau todėl, kad Seda atsikvošėtų, liautųsi mus provokavusi, erzinusi ir žeminusi. Jūs tik įsivaizduokite: duktė slapta įsirašinėja į diktofoną barnius su savo tėvais. Ji pati taip sumanė ar ją kas nors įkalbėjo šitaip elgtis? Tegul prokurorė N. Oškutytė paaiškina, kokiu tikslu mūsų barnius Seda fiksavo diktofono kasetėje.

Malikas Gatajevas: Mums nuolat kartojo: „Gyvenate Lietuvoje, todėl privalote laikytis lietuviškų, o ne čečėniškų įstatymų“. Bet kodėl aš savo šeimoje negaliu laikytis savo papročių? Galų gale kuo skiriasi lietuviški įstatymai nuo čečėniškų? Lietuviai leidžia savo vaikams paleistuvauti, girtuokliauti, šlaistytis naktimis? Lietuviai tėvai neturi teisės barti savo vaikų net tais atvejais, kai vaikai akivaizdžiausiai pasukę šunkeliais? Mus kaltino, kad mes žiauriai elgėmės su savo augintiniais. Bet kol mes vadovavome, šeimoje nebuvo nei paleistuvysčių, nei pinigų dingimo, nei girtuokliavimo. O štai dabar vaikai išsilakstę kas kur: vieni pametė savo dokumentus, kažkas pavogė iš Vakarų atkeliavusius pinigus už komunalines paslaugas, vienas sulaikytas vairavo automobilį be teisių ir apsvaigęs nuo alkoholio. Mums priekaištavo, esą mes laikome visų vaikų dokumentus savo žinioje. Taip, laikėme savo žinioje. O kas čia blogo? Dabar mūsų augintiniai dokumentus saugoja kiekvienas kaip išmano, ir maždaug pusė iš jų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų neberanda arba neprisimena, kur paliko.

Priežastis, kodėl mes uždaryti į kalėjimą, – visai kita, nei kalba oficialios valdžios struktūros. O kokia – mes nežinome. Dievas mato: mes auklėjome savo vaikus lygiai taip pat, kaip savo vaikus auklėja kiekviena normali lietuviška šeima. Mes nepažeidėme jokių įstatymų – nei lietuviškų, nei čečėniškų, nei tarptautinių. Mūsų suėmimo priežastis slypi kažkur kitur.

Visi teismo posėdžiai buvo uždari. Įtariu, kad tai padaryta specialiai. Matyt, kai kurios Lietuvos teisėsaugos institucijos siekė, kad apie Jums inkriminuojamus kaltinimus plačioji visuomenė kuo mažiau žinotų, nes tie kaltinimai – neįtikinami.

Malikas Gatajevas: Teisme mums neleido iki galo išdėstyti savo argumentų. Mus vis tildė žodžiais „užteks“, „gana“, „viskas aišku“. Tuo tarpu mūsų oponentams leido šnekėti į valias. Teisme neleido kalbėti ir mus palaikantiems vaikams. Vos tik jie pasakydavo kelis sakinius, teisėjas čia pat nutraukdavo, tvirtindamas, jog kalbama arba „ne į temą“, arba „užteks“. Jus, Gintarai, taip pat išvijo iš salės, nes posėdžiai, matot, negali būti atviri. O vienam mūsų augintiniui – omenyje turiu Denį Volovskį – net darė moralinį spaudimą, kad šis teisme apie mus duotų tik neigiamus parodymus. Priešingu atveju grasino deportuoti į Čečėniją.

Teko girdėti, jog mūsų prokuratūra, rengdama kaltinimus Jums, rėmėsi būtent vadinamųjų problemiškų, konfliktuoti linkusių vaikų parodymais.

Malikas Gatajevas: Jūs teisingai pastebėjote. Prokurorė N. Oškutytė rėmėsi parodymais būtent tų vaikų, kurie, kol mes sėdime kalėjime, jau ne sykį pažeidė Lietuvos įstatymus. Aš nesakau, kad tie vaikai – blogi. Aš tik tvirtinu, jog tuos vaikus pažįstu geriau nei prokurorė, todėl atvirai teigiu: tie vaikai – probleminiai, konfliktiški, aikštingi. Jie vis dar vaikai, nors ir suaugę. Ko tik teisme apie mane neprišnekėjo, pavyzdžiui, vienas jaunuolis. Nenoriu minėti jo vardo. Nenoriu pasakoti visų smulkmenų apie šeimos vidaus reikalus. Bet jei tas vaikas – toks angelas, tai kodėl jis, negavęs mano leidimo, sėdo už automobilio vairo, vairavo ne savo automobilį, buvo išgėręs, kodėl viršijo leistiną greitį? Prokurorė N. Oškutytė remiasi būtent tokių vaikų pasakojimais. Tai dabar tegul už tą vaiką ir moka baudą. Aš nemokėsiu. Kai tas vaikas nusikalto, aš sėdėjau kalėjime, todėl niekaip negalėjau būti atsakingas už jo veiksmus bei auklėjimą. Aš savo šeimoje įvedžiau tvarką, kad visi vaikai namo grįžtų iki 22 valandos vakaro, ir bardavau tuos, kurie pavėluodavo grįžti. Ir nesigailiu, kad buvau įvedęs tokią tvarką. Galų gale aš taip auklėjau ne svetimus, o nuosavus vaikus, už kuriuos buvau tiek moraliai, tiek finansiškai atsakingas.

Gal galite konkrečiau papasakoti apie konfliktus su Seda? Ko ji iš tiesų siekė, kuo iš tiesų ji buvo nepatenkinta?

Malikas Gatajevas: Ji labai sunkaus, konfliktiško būdo. Aš irgi nesu idealus tėvas, bet aš ją bandžiau apsaugoti nuo gyvenimiškų bėdų, kurias prišaukia, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas. Ji tai bėgdavo iš mūsų šeimos, tai ją kamuodavo meilės romanai, tai ji skirdavosi, tai atsirasdavo kažkoks meilužis, tai ji užsimanydavo tekėti. Aš rūpinausi ja, nes ją laikiau savo dukra. Kas čia smerktino? Beje, teisme ji pati prisipažino dėl kai kurių dalykų, kurie nedaro garbės nei jai, nei mums – jos tėvams. Bet prokurorė kažkodėl tiki būtent tais, kurie, vadovaujantis sveiku protu, elgiasi nepadoriai, linkę nusižengti, nusikalsti.

Jus tikrai areštavo Lietuvos VSD? Vidury baltos dienos, Kauno centre? Kaip su Jumis elgėsi lietuviškųjų slaptųjų tarnybų agentai?

Malikas Gatajevas: Suėmimo detales puikiai prisimenu. Iki smulkmenų. Mane suėmė tada, kai Seda jau buvo pabėgusi iš namų, o aš buvau padavęs pareiškimą policijai dėl jos dingimo. Iš pradžių dar policija nenorėjo priimti pareiškimo, įkalbinėjo palaukti, kol dukra neva pati atsiras.

O suėmimas įvyko tikrai vidudienyje. Kaip ir detektyviniuose filmuose:  netikėtai automobilis pastojo kelią ir aš buvau priverstas sustabdyti savąjį. Išlipę iš automobilio vyrai dėvėjo kostiumus. Ir pradžių maniau, kad jie nori kažko paklausti. Paskiau pamaniau, kad tai banditai. Ruošiausi net gintis. Bet paskutiniu momentu pastebėjau, kad jie ginkluoti pistoletais. Pistoletai aiškiai pūpsojo po jų švarkais. Išvydęs ginklus banditišką versiją atmečiau. Nusikaltėliai ginklus slepia, jų nedemonstruoja. Suimamas nesipriešinau. Įtariau, kad tai valdiškų struktūrų atstovai. Bet aš nežinojau, kas konkrečiai iš spec. tarnybų mane areštuoja ir būtent už ką areštuoja. Jaučiausi gana ramiai. Man buvo aišku, kad čia įvyko kažkoks nesusipratimas ir mane greitai paleis. Tačiau mane vežė surakintą antrankiais, ant galvos užmaukšlinę apdangalą. Mane nuvežė į VSD būstinę Kaune, Šilainiuose. VSD atstovai man negrasino, nedarė spaudimo. Tik prokurorė N. Oškutytė pareikalavo, kad aš jai papasakočiau visą tiesą, taip pat ir apie konfliktus su Seda. Aš jai ir papasakojau, ką žinojau, dėl ko nerimavau. Tada ji man pareiškė, kad „pasakas pasakoju“. Aš jai atkirtau, kad ji nėra maža mergaitė, jog jai pasakas sekčiau. Jaučiausi visiškai nekaltas dėl man metamų kaltinimų. Štai kad ir dėl reketo. Neva aš Sedą reketavau. Pinigų iš savo dukros tikrai neatiminėjau. Negalėjau atiminėti, nes ji jų paprasčiausiai neturėjo. Ir negalėjo turėti. Iš kur? Gal manote, kad ji verslininkė?

Chadižat Gatajeva: Mane suėmė vyras ir moteris, apsivilkę civiliais drabužiais. Sunkiausia buvo tai, kad jie nepaaiškino, kodėl suima ir neleido perspėti nei vyro, nei vaikų. O paskui areštinėje man sakė, kad jei pasirašysiu man inkriminuojamus kaltinimus, mane greit paleis, galbūt jau kitos dienos rytą. Taip sakė ir prokurorė N. Oškutytė. Kai ji pradėjo vardinti, kuo esu kaltinama, apstulbau. Man pasidarė bloga. Mane išvežė pas medikus. Įsivaizduojate, man buvo mesti kaltinimai ir dėl žmonių grobimo, ir dėl prekybos žmonėmis, ir dėl reketo, ir dėl mušimo. Paskui ir vėl tas pats: pasirašyk po kaltinimais, nebijok, pats sunkiausias kaltinimas dėl „torgovlia liudmi“ (prekyba žmonėmis) jau išbrauktas...

Prokurorė N. Oškutytė bendravo taip, tarsi asmeniškai mūsų nekęstų. Bent jau tokį įspūdį susidariau. Aš jos teiraujuosi, negi ji skatintų savo dukrą naktimis negrįžti namo, nesusituokus gyventi pas kažkokį vyriškį? O ji man žiūri į akis ir sako, kad aš greitai savo vaikų tikrai nepamatysiu. Šitaip sakydama ji ilgai juokiasi. Juokiasi ir kai kurie VSD pareigūnai. Tas tyčiojimasis iš motiniškų jausmų man buvo skaudžiausias. Nejaugi taip galima elgtis civilizuotoje, demokratinėje, europietiškoje valstybėje?

Jūsų naujoji tarptautinė organizacija „Pomošč detiam“ būtų užsiėmusi politika?

Malikas Gatajevas: Ne, aš sąmoningai visur ir visada kuo toliau laikiausi nuo politikos, nenorėdamas įkliūti į dviprasmiškas situacijas. Man rūpėjo tik vienas dalykas: kuo daugiau Čečėnijos našlaičių tvirtai pastatyti ant kojų, kad jie vėliau galėtų savarankiškai gyventi. Čečėnijos našlaičių aš neskirsčiau į tautybes. Pas mus gyveno ir čečėnų, ir rusų, ir dagestaniečių vaikų. Tas pats D. Volovskij, kurį lydėjote į Suomiją duoti interviu žmogaus teisių gynimo organizacijoms Suomijoje, yra ne čečėnas, o totorius, turintis rusiško kraujo. Tačiau neatmetu versijos, kad mūsų veikla galėjo nepatikti toms jėgoms, kurie nori valdyti čečėnus sau naudinga kryptimi.

Chadižat Gatajeva: Prokurorė N. Oškutytė teisme nuolat domėjosi, kas Sedai plauna drabužius, ar jai buvo paduota valgyti. Bet kitoje vietoje N. Oškutytė jau tvirtina, esą Seda – pilnametė, todėl mes neturime jokios teisės jai nurodinėti, su kuo jai draugauti, kada jai grįžti namo. Bet jei Seda – pilnametė, savarankiška moteris, tai kodėl mes turime skalbti jos drabužius ir ją maitinti? Tokių nelogiškumų prokurorės kalbose buvo daug.

Malikas Gatajevas: Man didžiausia gėda, kai mano vaikus viešai vadina paleistuviais, narkomanais. Aš tokios gėdos negaliu iškęsti. Aš Sedai sakiau, išvertus į lietuvių kalbą, maždaug taip: už tokius dalykus tau maža galvą nurauti. Bet juk tai – ne grasinimas. Čečėnų kalboje egzistuoja toks posakis, ir jis reiškia ne ką kitą, o didelį pasipiktinimą, apmaudą. Bet tik ne rimtus grasinimus nužudyti. Kas nori nužudyti, apie savo ketinimus iš viso garsiai nekalba.

Ir vis dėlto kodėl Jus sulaikė būtent Lietuvos VSD pareigūnai? Gal Jus pastebėjo palaikant ryšius su įtartinais žmonėmis? Pavyzdžiui, Baltarusijoje, kur važiavote verslo reikalais?

Malikas Gatajevas: Lietuvos slaptąsias tarnybas dėl mūsų kažkas suklaidino. Ir tebeklaidina. Jūsų teisėsaugą kažkas sumaniai vedžioja už nosies. Aš nepadariau nieko tokio, kad lietuvių VSD turėtų bent mažiausią pretekstą manimi susidomėti. Matyt, jūsiškiams buvo pamėtėta dezinformacija, ir jūsų slaptieji agentai puolė operatyviai reaguoti. Kas suklaidino jūsiškius – nežinau. Čia jau Lietuvos slaptųjų tarnybų garbės reikalas atitaisyti grubią klaidą. Aš įtariu, kad įvykiai būtent taip ir klostėsi: pirma buvo pakišta dezinformacija, o jūs ją priėmėte už tikrą pinigą. Aš nepykstu ant VSD. Nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau dar kartą kartoju: Gatajevai nėra nei teroristai, nei priešiškų valstybių agentai, nei kriminaliniai nusikaltėliai. Mūsų sąžinė švari.

© 2009 „XXI amžius“