Lietuvos saugumas dirba prastai

Gintaras VISOCKAS

Lietuvos VSD vadovybėje įvyko du dėmesio verti pasikeitimai: iš VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų pasitraukė Darius Jurgelevičius ir Dainius Dabašinskas. Parlamentaro Algimanto Matulevičiaus vadovaujama Seimo NSGK komisija vyriausiąjį Lietuvos saugumietį Povilą Malakauską prieš keletą metų jau ragino atleisti juos, kaip pasitikėjimą praradusius pareigūnus.

 Kodėl šie pavaduotojai pakliuvo į Seimo NSGK nemalonę, puikiai prisimename. Jie ne visada gynė Lietuvos interesus, kad jie galbūt yra susiję su rusiškųjų dujų ir kitų panašių organizacijų vadovais bei tarpininkais. Tai išryškino mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusiojo VSD karininko Vytauto Pociūno istorija. Jis ruošėsi viešai papasakoti, kokie negeri dalykai dedasi Lietuvos saugumo struktūroje, bet nespėjo. Atleisti VSD direktoriaus pavaduotojai priklausė būtent tai komandai, kuri labai nenorėjo, kad jų kolegos iš VSD atvirai liudytų VSD pulkininko žūties aplinkybes tiriančiai parlamentinei komisijai. Vadinasi, trukdė parlamentarams iš Seimo NSGK gilintis į tikrąsias įvykių priežastis...

 Tačiau džiaugtis, jog VSD prasidėjo bent šiokios tokios reformos – dar anksti. Akivaizdu, kad liūdnai pagarsėjusių pavaduotojų pasitraukimas užtruko nepateisinamai ilgai. Jei esama įtarimų, jog VSD vadovybėje dirba pareigūnai, priklausantys „kitai pusei“, įsakymai dėl atleidimų turėtų būti pasirašomi nedelsiant. Taigi belieka paklausti, kodėl taip užtruko dviejų pavaduotojų atleidimo operacija? Atsakymas – paprastas: arba P. Malakauskas bijo susilaukti V. Pociūno likimo, arba baiminasi, kad atleidžiamieji nepaviešintų apie jį patį sukauptos kompromituojančios medžiagos. VSD vadovas pats nedrįso atleisti D. Jurgelevičiaus – jis pasirinko „ūmią infekcinę ligą“.

Dabar VSD generalinis direktorius P. Malakauskas turi tris pavaduotojus – Alvydą Kunigėlį, Andrių Tekorių ir Romualdą Vaišnorą. Po susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite VSD vadovas P. Malakauskas tvirtino, kad iš Prezidentės lūpų jis neišgirdo užuominų, jog iš VSD reikėtų trauktis ir jam pačiam.

Situacija dėl lietuviškojo saugumo pajėgumų – apgailėtina. Ypač jei VSD struktūroms keltume maksimalistinius reikalavimus. Pavyzdžiui, kodėl Lietuvos VSD nieko nežinojo apie rugpjūčio mėnesį planuojamą Rusijos keršto akciją? Kremliuje iš anksto buvo sugalvota veiksminga ir skaudi operacija – išmokyti lietuvius klusnumo smogiant jiems ekonominiais svertais. Rusija puikiai parinko laiką – kirto būtent tada, kai Lietuvoje – ekonominė krizė. Prieš paremdami Gruziją ar Ukrainą, prieš kritikuodami Maskvą dėl žmogaus teisių pažeidimų ar reikalaudami kompensacijos už sovietinės okupacijos metais padarytą žalą Lietuvos politikai nuo šiol būtinai prisimins ir kilometrines eiles Lietuvos ir Rusijos pasienyje, kai į Rytus nebuvo praleidžiami maisto produktus gabenantys vežėjai iš Lietuvos. Akivaizdu, kad ši Lietuvos vežėjų diskriminacija suplanuota iš anksto. Apie ją žinojo daug Rusijos pareigūnų. Neabejoju, kad apie tai buvo žinoma ir Rusijos ambasados Lietuvoje vadovybei. Tik VSD, kuriam pagal įstatymus privalu ginti ir ekonominius mūsų šalies interesus, apie tai, regis, nieko nežinojo.

Komentaras čia gali būti tik vienas – prastai dirba, todėl neturi savų žmonių Rusijos struktūrose. Priekaištauti galima ir Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje vadovybei. Ji neperspėjo mūsų Prezidento, Premjero ir Seimo pirmininko apie ruošiamą akciją prieš Lietuvos vežėjus. Neperspėjo todėl, kad greičiausiai nieko nežinojo. Bet toks nežinojimas netoleruotinas. Be abejo, apie Rusijos rengiamas priešiškas akcijas sužinoti iš anksto – sudėtingas uždavinys. Tokios kontroperacijos ne visada įkandamos ir stambiųjų šalių žvalgyboms. Pavyzdžiui, JAV ar Didžiajai Britanijai. Bet Lietuva turi siekti maksimalių rezultatų, tada galbūt ir sulauksime šiokios tokios pažangos. Duodamas interviu vienai televizijai naujasis Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas džiaugėsi įtaręs, jog Rusija šių metų rugpjūtį rengia kažkokią kiaulystę. Kad Rusija dažniausiai rugpjūčio mėnesį ruošia pučus, perversmus, atakas prieš kaimynines valstybes ar politines žmogžudystes, žino visi, kas bent mažumėlę domisi tarptautine politika. Rugpjūtis – tai metas, kai atostogauja dauguma NATO ir Europos Sąjungos vadovų. Taigi Rusijai tokiu metu lengviausia kelti triukšmą. Bet juk Lietuvos Seimo NSGK pirmininkas – ne eilinis politologas. Vien spėliojimų čia neužtenka.

© 2009 „XXI amžius“