Finansinių skolų turintys žvalgybininkai nėra patikimi

Gintaras VISOCKAS

Lietuvos slaptųjų tarnybų padangėje nuskambėjo dar viena nerimą kelianti žinia. Pasirodo, pagrindinės mūsų slaptosios tarnybos vadovas Povilas Malakauskas yra užtektinai turtingas žmogus. O įtikinamų paaiškinimų, kokie aitvarai sunešė milijonus visą gyvenimą valstybės tarnyboje dirbusiam pareigūnui, – nėra. Neabejoju, jog VSD generalinis direktorius turi užtektinai dokumentų, teigiančių, esą turtai uždirbti sąžiningu būdu. Tačiau lietuviška patirtis byloja, kad visą gyvenimą valstybės tarnyboje besidarbuojantis pareigūnas vargu ar gali susikrauti milijonus. O juk P. Malakauskas niekad nebuvo verslininkas – paskutiniuosius keliolika metų jis darbavosi būtent valstybinėse institucijose – KAM, STT, VSD. Nejaugi šių slaptųjų bei specialiųjų tarnybų darbuotojų atlyginimai tokie dideli, jog jose dirbant galima susitaupyti vieną kitą milijoną?

Kad ir kaip būtų keista, bet prie vargšų nepriskirsi ir kito su slaptosiomis šalies tarnybomis nūnai susijusio asmens – Arvydo Anušausko. Šiandien šis istorikas vadovauja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK). Tiksliau tariant, kontroliuoja, kaip dirba Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos. Iki tol A. Anušauskas daug metų plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, kuris savo darbuotojams milijonų tikrai nemokėjo. Taip pat neteko girdėti, jog kas nors mūsų istorikams būtų mokėjęs milijonus už jų išleistas knygas. Tad iš kur tie turtai?

Negerų įtarimų sukelia ir faktas, jog kai kurie su mūsų pagrindinių slaptųjų tarnybų veikla susiję pareigūnai yra iš bankų pasiskolinę solidžias sumas, kurias atiduoti, omenyje turint procentus, nėra lengva net gerai uždirbančiam žmogui. Taip pat keistai nuteikė žinia, jog Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas yra laidavęs už kažkokią savo draugę, iš banko pasiėmusią kelių šimtų tūkstančių litų paskolą. Beje, viešai šios paslapties Seimo NSGK vadovas atskleisti nedrįso.

Skaičiuoti svetimus pinigus – lyg ir ne itin padorus užsiėmimas. Tačiau nei P. Malakauskas, nei A. Anušauskas nėra privatūs asmenys. Be to, nereikia būti dideliu išminčiumi, jog suprastumei: tiek VSD, tiek Seimo NSGK vadovai dėl savo finansinių įsipareigojimų bet kada gali pakliūti į rizikingas situacijas. Įsivaizduokime, jog šiandien jie netenka užtektinai dosniai atlyginamos valstybinės tarnybos. Čia pat iškyla dilema: o kas ir iš iš kokių piniginių grąžins kreditą? Užsienio žvalgybinėse ir kontržvalgybinėse institucijose į pareigūnų finansinius įsipareigojimus kreipiamas didelis dėmesys. Solidžios slaptosios tarnybos prieš pasirinkdamos darbuotojus domisi, ar kandidatai turi skolų, ar godūs pinigams. Jei žmogus turi prisiskolinęs solidžių sumų, toks žvalgybininkas nelaikomas patikimu. Juk tokį pareigūną visuomet galima šantažuoti. Galų gale tokiam pareigūnui visuomet lengviau duoti kyšį.

Pasaulis žino dešimtis banalių istorijų, kai gabūs, perspektyvūs žvalgybininkai perbėgdavo į priešo pusę tik todėl, kad turėdavo didelių finansinių sunkumų. Štai klasikinis Oldridžo Eimso pavyzdys. Šis vyras turėjo labai išlaidžią žmoną, pats mėgo gyventi prabangiai, todėl atlyginimo, kurį gaudavo dirbdamas Amerikos centrinėje žvalgybos valdyboje (CŽV), neužteko. Sulig kiekvienais metais skolos didėjo. Tad nenuostabu, kad netrukus prisistatė tuometinės Sovietų Sąjungos žvalgai. Už kai kurias paslaugas O. Eimsui rusų žvalgybininkai pasiūlė nemažas sumas. Ilgai nesvarstydamas O. Eimsas pasuko išdavystės keliu. Ir tada vėl pradėjo gyventi prabangiai, nerūpestingai, išlaidžiai, kol vieną gražią dieną CŽV analitikai atkreipė dėmesį į pernelyg išskirtinę O. Eimso prabangą. Ieškodami išdavikų savo gretose CŽV analitikai ėmė skaičiuoti, koks jų kolegos O. Eimso uždarbis ir kokios jo išlaidos. O skaičiuojant į akis krito šokiruojantis neatitikimas. Šis aukšto rango CŽV pareigūnas, pasirodo, per metus išleisdavo kelis kartus daugiau pinigų, nei uždirbdavo.

CŽV analitiko O. Eimso istorijos pabaiga – liūdna. Kolegos iš CŽV kontržvalgybos skyriaus ėmė sekti išlaidūną ir netrukus nustatė jo ryšius su SSRS žvalgybomis. Taip pat buvo išsiaiškinta, už kokias į Maskvą perduotas žinias O. Eimsui buvo mokami šimtai milijonų dolerių. Išlaidūnas žvalgybininkas pagautas buvo su įkalčiais. Jį teisė. Nuteisė kalėti, regis, iki gyvos galvos.

Pasakodamas liūdnai pagarsėjusio O. Eimso gyvenimo istoriją nė kiek neabejoju, jog tokių oldridžų eimsų esama ir mūsų slaptosiose tarnybose. Labai jau daug lietuviškų slaptųjų tarnybų broko šiandien iškyla į paviršių. Štai Rusijos ir Baltarusijos slaptosios tarnybos per savo statytinius Lietuvoje bando savo žinion perimti mūsų geležinkelius. O mes savųjų eimsų net neketiname persekioti. Vilniuje proimperinės Rusijos jėgos demonstratyviai surengia seminarą, kuriame atvirai tyčiojasi iš Lietuvos istorijos, o mūsų slaptosios tarnybos kažkodėl nepersekioja lietuvių, kurie akivaizdžiai talkino Kremliui. Lietuvos sostinės centre Rusija netrukus pasistatys prekybos namus, kurie taps, be abejo, ir antilietuviškų kontržvalgybinių operacijų planavimo centru. O mūsų VSD nieko nenuveikė, jog toks centras iš viso nebūtų statomas. Mūsų slaptosios tarnybos atkakliai persekioja čečėnų tautybės asmenis, kuriuos įtaria bendradarbiaujant su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Tačiau tas pats VSD kažkodėl nepersekioja Lietuvos pilietybę turinčių rusų, ukrainiečių, baltarusių, graikų, gruzinų, lenkų, kurie taip pat bendradarbiauja su Lietuvai nedraugiškomis jėgomis iš Rusijos.

Lietuviškų slaptųjų tarnybų neveiklumas į akis krenta jau seniai. Tik kaip išsiaiškinti, kodėl atsiranda tas neveiklumas – iš baimės, nesugebėjimo, tingėjimo, politinės konjunktūros ar finansinio suinteresuotumo?

© 2009 „XXI amžius“