Skrydis 447: ar mįslės bus įmintos?

Mindaugas PELECKIS

Aviakatastrofos, nors ir nėra labai dažnas reiškinys, vis dėlto jau tapo įprastu įvykiu. Tačiau ir visko matę skrydžių ekspertai skėsčioja rankomis dėl „Air France“ skrydžio 447 – dingęs lėktuvas užminė daug mįslių. Ar kada nors žinosime atsakymus į mums rūpimus klausimus dėl šio incidento – nežinia, tačiau svarbiausia viešumon iškelti pačius klausimus. O istorija verta rašytojo plunksnos...

Šiek tiek faktų ir spėlionių

„Air France Flight 447“ su 228 žmonėmis dingo birželio 1-ąją. Nors lėktuvas „Airbus A330-200“ yra vienas patikimiausių pasaulyje, dar nieko neištyrę įvairaus plauko ekspertai ėmė aiškinti, jog jis greičiausiai sprogo ore, buvo numuštas raketa (yra ir tokia versija), paveiktas nežinomos jėgos (kažkas neva matė baltas ar oranžines šviesas).

Iš pradžių buvo aišku, kad beveik niekas neaišku. Netoli Brazilijos didžiuliu spinduliu Atlanto vandenyne buvo randama įvairių nuolaužų, degalų šliūžės (degalai iš sprogusio lėktuvo negalėjo ištekėti, tvirtina specialistai), kalbama apie 3,7 km gylyje neva esančias juodąsias dėžes (tačiau jau pirmąją lėktuvo dingimo dieną buvo suskubta pareikšti, kad jos tikrai nebus rastos). Visa tai – kol kas tik niekiniai įrodymai, kad lėktuvas sudužo.

Vis dėlto įrodymų, kad katastrofa įvyko, ieškoma. Brazilijos karinės oro pajėgos atlieka nepriklausomą tyrimą, po Atlantą plaukioja Pentagono ekspertai (kam jiems prireikė tirti paprasto keleivinio lėktuvo žūtį?), o prancūzai pasiuntė laivą dviprasmišku pavadinimu „Pourquoi Pas?“ („Kodėl gi ne?“).

Prieš pateikdami klausimus, kurie prasidės fraze „kodėl gi ne?“, pasvarstykime katastrofos tikimybę. 2006 metais atlikti 1843 aviakatastrofų tyrimai (1950–2006 m.; http://www.planecrashinfo.com/cause.htm) parodė, kad 53 proc. aviacijos incidentų nutinka dėl pilotų kaltės, 21 proc. – dėl mechaninių gedimų, 11 proc. – dėl oro sąlygų, 8 proc. – dėl įvairių žmonių kaltės, 6 proc. (dėmesio, tik 6 proc.) dėl sabotažo (terorizmo, bombos), 1 proc. – dėl kitų priežasčių.

Dar vienas skaičius – vos 20 proc. visų aviakatastrofų įvyksta ore (patikslinus – tik 6 proc. jų įvyksta, kai lėktuvas yra „kruiziniame“ aukštyje, siekiančiame 10–11 km), didžioji dauguma nutinka vos pakilus arba leidžiantis. Kitų tyrimų duomenys panašūs, tiesa, pripažinta, kad „Boeing“ lėktuvų pilotai dažniau daro klaidas. Skrydžio 447 pilotai buvo itin patyrę.

Dar truputėlis statistikos. Milijonui keleivinio lėktuvo skraidymo valandų tenka 4 žuvę keleiviai. Pripažinkime, tai – išties nedaug. Ženevoje įsikūręs Aviacijos katastrofų registravimo biuras (ACRO) pateikia skaičius, kurie rodo, jog daugiausia keleivių per metus yra žuvę 1972-aisiais (3214). 1999–2003 m. žūdavo vidutiniškai po 1350 žmonių, 2004, 2007, 2008 metais – vidutiniškai po 870. Turint galvoje, kad kasdien pasaulyje lėktuvais skraido 4-5 milijonai žmonių (http://www.worldmapper.org/display.php?selected=29), tikimybė žūti aviakatastrofoje per metus tėra viena iš 1-2 milijonų.

Lemtingosios minutės

Grįžkime prie maždaug 50 minučių, kurios skrydžiui 447 buvo lemtingos. Iš Rio de Žaneiro lėktuvas išskrido 2009 m. gegužės 31 dieną (05 31 2009; sudėjus skaitmenis, gauname 9/11 – kai kuriuos sąmokslo teorijos šalininkus tas paskatino susimąstyti), 22:03 val. UTC laiku (tai – prancūzų duomenys; brazilai pateikia 22:30). 1:33 val. lėktuvas buvo virš archipelago Fernando de Noronja (vėlgi tai – prancūzų duomenys; brazilai teigia, kad 1:48 val. užfiksuotas paskutinis lėktuvo kontaktas su radaru. Tuo metu lėktuvas skrido normaliai). 2 val. manoma, kad tuo metu lėktuvas neva papuolė į didelę audrą. 2:10–2:14 val. lėktuvas išsiuntė kelis mįslingus pranešimus, kuriuos ekspertai iššifravo kaip staigų lėktuvo gedimą, dehermetizaciją ir galimą sprogimą. 2:20 val. nutrūksta lėktuvo kontaktas su brazilais. Apie tai pranešama kolegoms Dakare, Senegale. Tarp 2:20 iki 5:00 – visiškas informacijos štilis. O tai – net 160 minučių. 5 val. vėl bandoma megzti ryšį su lėktuvu, nepavyksta. 5:30 brazilai išsiunčia gelbėtojus. Po dviejų valandų „Air France“ įsteigia krizių centrą. 11:31 „Air France“ praneša, kad prarado ryšį su skrydžiu 447, turėjusiu atvykti į Paryžių 11:15 vietiniu laiku. 14:44 prancūzai pareiškia, kad lėktuve tikriausiai baigėsi kuras, todėl jis patyrė katastrofą. 18:13 paskelbiamas nepilnas (iki šiol) skridusiųjų lėktuvu sąrašas. Apie jį truputį vėliau.

Kaip matome, iki šiol nėra aišku, kas nutiko lėktuvui. Spėjama, kad trenkė žaibas (specialistai prieštarauja, kad tokiam lėktuvui ir dar 11 km aukštyje, kur galimas apledėjimas, žaibas nieko negalėtų padaryti), o gal kaltos oro sąlygos. Kur buvo lėktuvas, 160 minučių neieškomas radarais?

Karo lakūnas: greičiausiai trenkė žaibas

Lietuvos karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Artūras Leita mano, jog „Air France“ skrydžio 447 aviakatastrofa – itin keistas atvejis. „Seku šio įvykio eigą. Manau, kad viena realiausių versijų – kad į lėktuvą trenkė žaibas. Jis galėjo būti ir kamuolinis. 10–11 kilometrų aukštyje, kuriame skraido tokie keleiviniai lėktuvai, oro nėra, todėl lėktuvas jame yra tarsi oro balionas, galintis sprogti nuo bet kokio žaibo trenksmo. Jei taip tikrai įvyko, lėktuvas dehermetizavosi ir išlakstė į gabalėlius. Todėl surasti jį visą bus labai sudėtinga“.

Pasiteiravus, kodėl žmonės vandenyne randami ne dalimis, bet pilnais kūnais (rasta jau daugiau kaip 40), A. Leita sakė prisiminęs atvejį, kurį teko matyti užsienio muziejuje, kai iš 10 kilometrų aukščio iš lėktuvo iškrito stiuardesė su visa savo kėde ir trenkėsi į žemę. Stiuardesė liko gyva. Vis dėlto kol kas, pasak Lietuvos karinių oro pajėgų vado, galutinių atsakymų teks palaukti. „Neatmestina ir teroro akto versija – yra pilotų, avarijos regione mačiusiųjų kažkokias šviesas“, – tvirtino A. Leita.

Sąmokslo teorijos

Kad ir kaip keista, ši keista aviakatastrofa neapaugo didžiule sąmokslo teorijų pyne.  Pagrindinės išlieka kelios versijos. Pirmoji – teroristai (ar bet kas kitas) numušė (ar kitaip susprogdino) lėktuvą. Ši teorija neturi pagrindo – jau būtų atsiradę rimtesnių faktų, kurie tai patvirtintų. JAV TV kanalas „Fox 26“ sapalioja apie kažkokią raketą, paleistą Teksase. Toloka, švelniai tariant. Be to, Brazilijos gynybos ministras Nelsonas Žobimas pareiškė, kad vandenyne rasti alyvos pėdsakai reiškia, jog lėktuvas nedegė ir nesprogo.

Antroji – kad visa tai kažkaip susiję su 9/11 sąmokslu, Federaliniu JAV rezervu bei AIPAC (American Israel Public Affairs Committee; itin prieštaringai vertinama Izraelio lobistų organizacija Amerikoje). Įrodymų nėra, tačiau faktas, kad lėktuvo katastrofa sutapo su Barako Obamos vizitu į islamo pasaulio širdį (Saudo Arabiją bei Egiptą).

Sala

Tarp daugiau kaip 30 šalių keleivių būta visokių. Tačiau pagal turimą informaciją susidaro keistas sąrašas aukštos kvalifikacijos žmonių, kurių specialybės tarpusavyje persipynę. Tai – britas naftos konstrukcijų inžinierius, amerikietis geologas, brazilas informacinių technologijų specialistas, technine įranga, skirta uostams ir specialiosioms požeminėms statyboms, prekiaujančios įmonės („ThyssenKrupp“) specialistai, keturi kinai, dirbę „Benxi“ geležies ir plieno kompanijoje, Kinijos mokslo akademijos narys 35 metų termofizikos genijus, chemikas, keli gydytojai, plastinės chirurgijos klinikos vadovas ir plastinės chirurgijos specialistas ir kt. Vieno iš šių specialistų žmona britų spaudai teigė po „katastrofos“ ne kartą skambinusi vyro mobiliuoju ir signalas buvęs „geras“, t. y. telefonas nebuvo „už ryšio zonos ribų“, kaip tai būtų, jei lėktuvas būtų sudužęs ir nuskendęs. Beje, buvo tvirtinama, kad tariamos rastos lėktuvo nuolaužos – ne jo, o paprasčiausios šiukšlės, kurias kažkas mėgino pakišti kaip autentiškas nuolaužas (kaip ir alyvos šliūžę – ji pasirodė esanti „kažkokio“ laivo).

Kiti dingusieji, nors ir vienaip ar kitaip žinomi (Brazilijos imperatoriaus palikuonis, dirigentas, dainininkė), į schemą neįsirašo.

Minutėlę įsivaizduokime, kad slaptosioms tarnyboms prireikė suburti minėtus specialistus, kad jie po sala esančioje laboratorijoje sukurtų naujovišką ginklą (pvz., žemės drebėjimų sukėlėją). Per 160 minučių perimti keleivius iš skrydžio 447 su nematomu radarams specialiu lėktuvu, perprogramuoti „Air France“ kompiuterį, kad šis per trumpą laiką sunaikintų lėktuvą ir paleistų jį nevaldomą į vandenyną – tikrai įmanoma (jei labai to norisi).

Lėktuvo nuolaužos rastos už maždaug 720 km nuo Fernando de Noronja archipelago. Per maždaug dvi valandas to pakaktų, kad minėtą versiją būtų galima įgyvendinti. Archipelagas, kuriame gyvena apie 2000 žmonių ir kuris yra pusiau uždaras kaip UNESCO paskelbta ekologinė zona, sudarytas iš 21 salos. Jo istorija – be galo įdomi ir gali įkvėpti kurti romaną: 1501 metais atrasto archipelago šeimininkai ne kartą keitėsi. XX a. pradžioje britai salose įkūrė telegrafą, prancūzai – „French Cable“, o italai – „Intalcable“. 1942 metais archipelage laikyti politiniai kaliniai, sukonstruotas oro uostas, priklausęs JAV armijai. Archipelagas kažkuo primena laboratoriją, Žiulio Verno kapitono Nemo salą. Jame buvo atliekami bandymai su gyvūnų populiacija (tegu driežais bandyta išnuodyti žiurkes, tačiau mokslininkai apsišovė – tegu naktimis, kai žiurkės būdavo aktyvios, miegodavo), pašarais (linais galvota šerti galvijus), kareiviams treniruotis išvesta speciali nedidelių uolinių kiaulyčių rūšis, į kurias jie šaudydavo per pratybas. Archipelagas, kaip byloja istoriniai duomenys, aktyviai naudotas amerikiečių kaip povandeninių laivų uostas.

Kodėl gi negalime sakyti, kad saloje, kurią aplankė pats Čarlzas Darvinas, tiksliau, po ja, dabar „dingusieji“ kažką kuria?

Kodėl gi nenorime pripažinti, kad spec. tarnybos lėmė didžiąją dalį pasaulio civilizacijų istorijos svarbiausiųjų įvykių?

Baimė. Bijome nežinomybės. Didžiojo brolio, kuris išties didesnis, nei gali atrodyti.

Vienas faktas kausto labiausiai. Fernando de Noronja – archipelagas, virš kurio dingo lėktuvo signalas ir su kuriuo ši aviakatastrofa glaudžiai susijusi, yra ... povandeninio kalno, kurio aukštis net 4 km, viršukalnė! (http://www.eptours.com/T0505-fernando-denoronha.htm). Pamename hitlerininkų bandymus slaptose laboratorijose Antarktidoje. Kodėl gi negalėtų įvairūs bandymai būti atliekami saloje – povandeniniame kalne?

© 2009 „XXI amžius“