Paslaptingas gaisras Rusijos karinėje bazėje

Gintaras VISOCKAS

2009-ųjų metų rugsėjo 14-ąją spaudoje pasirodė pranešimų, jog Rusijos mieste Tambove vos ne iki pamatų sudegė slaptoji 16-osios GRU brigados specialiųjų pajėgų (vadinamojo specnazo) štabo dalis. Pasak į spaudą patekusios skurdžios informacijos, per incidentą supleškėjo itin slapti Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos (rusiškai – GRU) žinioje buvę dokumentai.

Gaisras kilo rugsėjo 13-ąją, apie 10 valandą ryto. Gaisrui priskirtas antrasis pavojingumo laipsnis. Teritorija, kurią apėmė liepsna, sudarė maždaug 400 kvadratinių metrų. Gaisrą gesino 17-a gaisrininkų brigadų, į įvykio vietą atvykusių per trejetą minučių. Pažaboti ugnį pavyko tik po aštuonių valandų. Malšinti ugnį buvo ypač sunku, kadangi pastatas, kuriame saugoti ypač slapti GRU dokumentai, buvo senas, jame buvo daug medinių konstrukcijų, perdengimų. Taigi ugnis lengvai išplito po visą trijų aukštų namą. Be to, pastate būta daug plastikinių daiktų, kurie degdami išskiria nuodingas, žmogaus gyvybei pavojingas dujas.

Tuo metu pateiktais duomenimis, iš karto žuvo du karininkai ir trys būtinosios karo tarnybos šauktiniai. Dar keturiolika rusų kariškių buvo išvežta į ligonines, jiems nustatyta apsinuodijimas smalkėmis bei įvairaus laipsnio nudegimai. Iš viso tame pastate buvo 23 kariškiai. Likusieji, regis, nenukentėjo. Laimei, ugnis nepersimetė į ginklų bei šaudmenų sandėlius – tada nuostoliai būtų buvę žymiai didesni.

Dėl šios nelaimės Rusijoje iškelta baudžiamoji byla. Oficialus pretekstas jos iškėlimui – neva grubūs priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimai. Pagal Rusijos Federacijos įstatymus, kaltininkui už priešgaisrinės apsaugos nuostatų pažeidimą, kai esama aukų bei materialinių nuostolių, skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 7-erių metų. Rusijos gynybos ministras į Tambovą aiškintis gaisrą sukėlusių priežasčių pasiuntė pirmąjį savo pavaduotoją generolą pulkininką Aleksandrą Kolmakovą. Į Tambovą tą pačią dieną išvyko ir Maskvos karinės apygardos vadas generolas pulkininkas Valerijus Gerasimovas. Savo ekspertus į Tambovą pasiuntė ir GRU vadovybė.

Dauguma Rusijos leidinių tvirtino, jog nelaimės metu Tambove sudegė dokumentai, paženklinti antspaudu „visiškai slaptai“. Kai kurie kariškiai, kuriuos žurnalistams pavyko prakalbinti, puse lūpų prasitarė, esą sudegė „labai svarbūs“ dokumentai, tačiau nekomentavo, kokie tie dokumentai. Rusijos leidiniai taip pat pateikė tik vieną versiją, kodėl galėjo kilti gaisras. Rusijos žurnalistų teigimu, gaisro priežastimi tapo vadinamasis trumpasis jungimas arba neatsargus elgesys su ugnimi pirmajame seno pastato aukšte. Laikui bėgant Rusijos leidiniuose pasirodė pranešimų, jog dokumentai Tambove nebuvo nei labai svarbūs, nei slapti, be to, kai kuriuos dokumentus bei kompiuterius su laikmenomis rusų kariškiams pavyko išgelbėti.

Tačiau netrukus užsienio interneto portaluose pasirodė pranešimų, pateikiančių visai kitokias kilusio gaisro priežastis. Omenyje pirmiausiai turiu internetinę svetainę “What Does It Mean”. Joje teigiama, kad gaisras Tambovo karinėje GRU bazėje buvo specialiai sukeltas. Tambovo slaptuosius archyvus padegė… Izraelio specialiųjų pajėgų kariškiai, įžūliai atakavę slaptąją 16-osios GRU brigados dalį. Pavyzdžiui, nurodoma, jog Izraelio specialiųjų pajėgų profesionalai apšaudė tris sargybinių bokštus, saugojusius slaptojo dalinio teritoriją, nukovė visus postuose buvusius rusų sargybinius, įsiveržė į ypač slaptą objektą, išjungė priešgaisrinę signalizaciją  ir atakavo dokumentus padegamosiomis bombomis. Ši operacija truko vos 15 minučių. Tame portale nurodoma net vieno Izraelio komandosams priklausiusio kariškio pavardė: Saieretas Matikalis. Tvirtinama, kad S. Matikalis asmeniškai nukovė penketą GRU sargybinių ir sėkmingai padegė pastatą.

Sunku patikėti tokia versija. Ar įmanoma, kad Izraelio specialiųjų pajėgų kariškiai nepastebėti prasibrautų net iki Tombovo? O gal tas Izraelio kariškis S. Matikalis tarnavo tame Tambovo kariniame dalinyje? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra.

Tiesa, Izraelio specialiosios tarnybos kovodamos su priešiškomis arabų valstybėmis bei gelbėdamos įkaitais paimtus žydus yra atlikusios panašaus pobūdžio operacijų, kurios į žvalgybų istoriją įtrauktos kaip pačios įžūliausios, drąsiausios ir kartu – sėkmingiausios. Tereikia prisiminti naktį, kai Izraelio komandosai keliais koviniais lėktuvais atskrido į Afriką, išlaisvino per šimtą juodaodžio diktatoriaus pagrobtų žydų įkaitų ir po keleto valandų sėkmingai parskrido atgal į Izraelį, praradę tik vieną savo karį – operacijai vadovavusį karininką.

Be to, ir oficialioji Rusijos versija, esą itin slapti dokumentai pavirto pelenais tik todėl, kad itin slaptame kariniame dalinyje Tambove prastai veikė priešgaisrinė apsauga, mažai tikėtina. Tad belieka pateikti retorinį klausimą: kuo Izraeliui galėjo kliudyti kažkur Rusijos gilumoje saugoti slaptieji archyvai? Minėto portalo savininkai turi ne mažiau sensacingą paaiškinimą. Jų teigimu, Tambove saugoti dokumentai bylojo, jog 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktus Niujorke ir Vašingtone suplanavo ne teroristinė organizacija „Al Qaeda“ ir jos lyderis Osama bin Ladenas, o Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“, siekdama sukelti Amerikos neapykantą tiek Irako diktatoriui Sadamui Huseinui, tiek kitoms S. Huseino režimo šalininkėms ir kartu palengvinti Izraelio dalią, kovojant su priešišku arabų pasauliu. Minėtame portale esama užuominų, jog Tambove rusai taip pat saugojo įrodymus, bylojančius, jog su Rugsėjo 11-osios teroro aktais susijusi ir pati JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), bet kokia kaina siekusi rasti rimtą pretekstą karui su Iraku. Suprask, Vašingtonui karo su Iraku reikėjo, nes ji siekė kontroliuoti arabiškos naftos išteklius.

Žinoma, ir ši versija sunkiai įtikinama. Ar demokratiškos valstybės valdžia galėtų suplanuoti tokį barbarišką išpuolį prieš savo piliečius vien dėl to, kad ekonominiai šalies interesai reikalauja kontroliuoti nafta turtingą Iraką? Ir vis dėlto viešojoje erdvėje pastaruoju metu ypač daug tokio pobūdžio įtarinėjimų. Savo akimis regėjau kai kurių užsienietiškų „Discovery“, „Nacional Geography“ laidų, kuriose inžinieriai statybininkai įrodinėja, jog Niujorko dangoraižiai po susidūrimų su lėktuvais negalėjo sugriūti būtent tokiu būdu, kokiu sugriuvo – iki pamatų. Kai kurie Amerikos inžinieriai įsitikinę, jog po lėktuvų įsirėžimo dangoraižiai privalėjo stovėti kaip stovėję, tik su didelėmis orlaivių korpusų pramuštomis ertmėmis. Kad dangoraižiai per keletą minučių sugriuvo iki pat žemės, byloja, jog kažkas stipriai sujudino jų pamatus.

Nieko nepadarysi, bet ši nuostata – tikrai verta rimtos analizės. Tereikia prisiminti, kaip ilgai ir intensyviai rusai apšaudė Grozno centre stovėjusius prezidento Džocharo Dudajevo rūmus. O jie vis stovėjo ir stovėjo. Galima prisiminti ir gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske atvejus, kai daugiaaukščiai pastatai, susprogdinus bombas, iki galo nesugriuvo. O vadinamieji Niujorko broliai dvyniai sugriuvo taip, tarsi po jų pamatais būtų sprogusios galingos minos.

Galima prisiminti ir dar vieną svarbią detalę. Prieš Tambovo tragediją Kremliuje viešėjo Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjaminas Netanyahu). Kad Izraelio ministras pirmininkas buvo nuvykęs pas Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą, nieko keisto. Tokie diplomatiniai susitikimai vyksta kasdien. Įtartina tik tai, kad šis vizitas buvo labai slepiamas nuo visuomenės. Jei slepiamas, vadinasi, esama rimtų problemų.

Tik po gaisro Tambove kai kurie Izraelio leidiniai pareiškė, jog rugsėjo 7-ąją B. Netanjahu Izraelyje niekas negalėjo rasti. Kur tą rugsėjo dieną buvo Izraelio premjeras – didelė paslaptis. Bet ne tokia didelė, kad ją būtų įmanoma visiškai nuslėpti nuo visuomenės akių. Taigi žydų žurnalistai patys pareiškė, kad jų premjeras vieną dieną slapta viešėjo Kremliuje.

Manoma, kad Kremliuje Izraelio ir Rusijos vadovai aptarė susidariusią konfliktinę situaciją dėl pagrobto jūrų laivo „Arctic Sea“ krovinio. Rusijos pusė tvirtina, kad šis laivas į Iraną gabeno medieną, o Izraelis, neoficialiais duomenimis, kaltina Maskvą, kad ši tame laive gabeno Iranui ginklus (kalbama apie rusiškus raketų kompleksus C-300). Tad prisiminkime ir šią ne mažiau painią istoriją. Irano pusėn plaukusį laivą „Arctic Sea“ netikėtai kažkas užpuolė. Gal jūrų piratai, gal kažkokios teroristinės organizacijos atstovai. Įdomiausia, kad šio laivo išlaisvinimui Rusija panaudojo savo karines pajėgas. Ar Rusijai taip rūpėtų paprastas krovininis laivas, gabenęs nugenėtus medžius? Vargu. Greičiausia tame laive tikrai buvo sudėtinga karinė įranga, adresuota mirtinam Izraelio priešui Iranui. Izraelis, nenorėdamas, kad Iranas stiprintų savo jėgas, surengė prieš „Arctic Sea“ neva piratų antpuolį. Rusijos kariškiai surengė kontrataką ir laivą perėmė atgal į savo rankas, nelaisvėn sučiupdami ir piratais apsimetusius Izraelio specialiųjų tarnybų atstovus. Tad tikėtina, jog Kremliuje B. Netanjahu su D. Medvedevu tarėsi dėl šio konflikto sureguliavimo. Manoma, kad susitikimo metu D. Medvedevas Izraeliui pagrasino atsakomaisiais veiksmais, o B. Netanjahu neva atkirto: „jei prireiks, mes į kapą su savimi nusinešime visą pasaulį“.

Beje, kad B. Netanjahu netikėtai buvo išvykęs kelių valandų vizito į Kremlių, netiesiogiai patvirtino Izraelio žvalgybos ir atominės energetikos ministras Dan Meridoras. Kad tarp Rusijos ir Izraelio šiuo metu esama politinės trinties, netiesiogiai patvirtina ir Izraelio parlamento narys, „Likud“ partijos atstovas Zeevas Elkinas. Jis yra pareiškęs, jog Izraelis laukia iš Rusijos konkretesnių paaiškinimų dėl nuolaidžiavimo Irano atominėms programoms. Pasak Z. Elkino, Izraelį neramina, jog Rusija čia žaidžia dvejopą žaidimą: pataikauja žydams ir padeda iraniečiams. „Jei didžiosios pasaulio valstybės nesutrukdys Iranui pasigaminti atominės bombos, atominę bombą ilgainiui pasigamins ir Jungtiniai Arabų Emyratai, ir Egiptas, ir Sirija, ir tada šiame regione tikrai nebus ramybės“, – sakė Z. Elkinas.

O dabar pabandykime išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra šių versijų autorius. Po tekstu pasirašo kažkokia Sorča Fal (Sorcha Faal). Šis vardas asocijuojasi su Sorča Faal ordinu, kuris 588 metais prieš Kristų buvo įkurtas Airijoje. Šis žodžių junginys – keltiškos kilmės. Sorcha reiškia žmogų, nešantį šviesą, o Faal – tai tamsi niūri dykra. Šiuo vardu paženklintas ordinas savo vienuolynų turi JAV, Rusijoje, Libane, Egipte, Airijoje. Ordino vadovė – sesuo Marija Tereza (73-ioji Sorča Fal). Taigi žinoma tik tiek, kad po šiomis versijomis pasirašė Sorča Fal. Kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo vardu, kol kas neaišku. Kaip ir nėra aišku, ar visos čia paminėtos versijos nėra iš piršto laužtos. Ir vis dėlto versijos kartais yra ne mažiau svarbios nei konkretūs įrodymai. Juk įrodymų, esą gyvenamuosius namus Rusijos miestuose Maskvoje ir Volgodonske sprogdino ne čečėnų teroristai, bet pačios Rusijos slaptosios tarnybos – nėra. Tokių įrodymų greičiausiai niekad ir neturėsime, nes jie sunaikinti. Ir vis dėlto dauguma mąstančios pasaulio visuomenės nesiliauja abejoti oficialiais Kremliaus pareiškimais dėl „čečėnų teroristų pėdsako“ ir tiki neoficialia, tik spėlionėmis, įtarimais, palyginimais paremta versija, jog kelių gyvenamųjų namų sunaikinimo operacija Rusijoje buvo suplanuota būtent šios šalies specialiosiose tarnybose – FSB ar GRU.

Teisūs greičiausiai tie, kurie šiuo atveju netiki oficialiu Kremliaus pareiškimu. O ar verta tikėti Sorča Fal pranešimais dėl „Mossad“ vaidmens Rugsėjo 11-osios atakose, parodys ateitis.

© 2009 „XXI amžius“