Mįslinga „Giuniaš“ asociacija

Gintaras Visockas

Asociacijos „Giuniaš“ vadovybė. Dešinėje – Sadychas Nurulajevas Autoriaus nuotrauka

Tautinių mažumų reikalai svarbūs ne tik Lietuvoje gyvenančių mažumų atstovams. Jie svarbūs ir mums – dėl to, kad šiandien Kremlius savo destruktyviems tikslams realizuoti stengiasi pajungti kuo daugiau Lietuvoje gyvenančių kitataučių (nors „dirbama“, žinoma, ir su lietuviais). Maskva bando paveikti ne tik Lietuvos rusus, bet ir kitų tautybių atstovus, kuriuos visus ji kažkodėl vadina „Rusijos tėvynainiais“. Turimomis žiniomis, dabartinė Rusijos vadovybė pirmiausia siekia paveikti stačiatikybę išpažįstančias bendruomenes, tačiau nepamiršta ir kitų, pavyzdžiui, – musulmonų. Rusijos metodai puikiai žinomi: skaldyk ir valdyk. Prolietuviškai nusiteikusias bendrijas bandoma suskaldyti, o prorusiškoms organizacijoms stengiamasi dirbtinai suteikti išorinio solidumo, svarbumo, reikšmingumo. Tokios nerimą keliančios informacijos turime užtektinai. Per pastaruosius keletą metų daug kas išsiaiškinta, suprasta. Tačiau ne veltui liaudies išmintis byloja: kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Šiandien norėčiau viešai įvardinti keletą dalykų, apie kuriuos man papasakojo jau seniai mūsų šalyje gyvenantys azerbaidžaniečiai verslininkai, Lietuvai tarnaujantys pareigūnai ir visuomenininkai. Prisipažinsiu, iki šiol maniau, jog mūsų valstybėje veikia tik viena Lietuvos azerbaidžaniečius vienijanti organizacija – Mahiro Gamzajevo vadovaujama Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija. Juolab kad Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių nėra daug – gal tūkstantis arba dar mažiau. Pasirodo, ši informacija nėra tiksli. Lietuvoje oficialiai įregistruota dar viena organizacija – Sadyho Nurulajevo vadovaujama asociacija „Giuniaš“. (Iš azerbaidžaniečių išvertus į lietuvių kalbą reikštų saulutė.) Pavadinimas – gražus, prasmingas. Tačiau kokie tikrieji S. Nurulajevo vadovaujamos „Saulutės“ tikslai?

Kad M. Gamzajevas savo lojalumą Lietuvos valstybei įrodė itin sunkiu laiku – gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis bei 1991-ųjų rupjūčio mėnesį, kai Maskvoje kilo proimperinių jėgų pučas, mes jau rašėme. Kad M. Gamzajevas aktyviai dalyvavo lietuvių tautos atgimimo judėjime nuo Sąjūdžio susikūrimo – taip pat minėjome. Ne sykį pasakojome, kad M. Gamzajevas yra aistringas mūsų literatūros klasiko Vinco Krėvės kūrybos propaguotojas Azerbaidžane. Šiandien balsų dauguma M. Gamzajevas išrinktas Lietuvos tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininku, jis daug rašo apie Lietuvos ir Azerbaidžano bendradarbiavimą tiek lietuviškoje, tiek ir azerbaidžaniečių spaudoje. Galų gale jis puikiai kalba lietuviškai.

O kuo užsiima Lietuvoje taip pat ne vieną dešimtį metų gyvenantis, bet demonstratyviai lietuviškai nekalbantis „Giuniaš“ vadovas S. Nurulajevas? Kad galėčiau atsakyti į šį klausimą,  teko susitikti net su kai kuriais Gariūnų turgavietėje prekiaujančiais azerbaidžaniečiais. Kalbėjausi ir su Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM vadovu Gintaru Bagužu, ir su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovu generolu Sauliumi Stripeika. Svečiavausi ir pas „Respublikos“ žurnalistę Ramunę Vaičiulytę, kuri kadaise turėjo reikalų su „Giuniaš“ vadovybe, o po to ne vieną mėnesį buvo terorizuojama vien už tai, kad palankų straipsnį parašė ne apie S. Nurulajevą, bet apie M. Gamzajevą. Pastaruoju metu bendravau ir su azerbaidžaniečiais, kurie išėjo iš „Giuniaš“ asociacijos, supratę, kad S. Nurulajevui rūpi ne tie reikalai, kurie viešai deklaruojami.

Žinoma, buvau susitikęs ir su pačiu „Giuniaš“ vadovu S. Nurulajevu. Pokalbyje dalyvavo dar trys jo organizacijai priklausantys azerbaidžaniečiai. Pokalbio būta ilgo. Tačiau nei S. Nurulajevas, nei jo bendraminčiai nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl atsiskyrė nuo M. Gamzajevo azerbaidžaniečių organizacijos ir įkūrė savąją. Vienintelis jų priekaištas M. Gamzajevui buvo toks: šis vyras nėra grynakraujis azerbaidžanietis, nes jo tėvas, matot, Azerbaidžano lezginas. Taigi tik motina – azerbaidžanietė. „Giuniaš“ asociacija paliko slogų įspūdį. Lietuvos pilietybę turintis azerbaidžanietis S. Nurulajevas atkakliai, įkyriai, nepadoriai gilinosi į M. Gamzajevo asmeninį gyvenimą, neturintį, beje, nieko bendro su jo solidžia, prasminga visuomenine veikla. Galų gale paties S. Nurulajevo asmeninis gyvenimas – ne be dūmų. Ponas Sadyhas ir čia akivaizdžiai nusileidžia ponui Gamzajevui. Jei susitikimo metu S. Nurulajevas nebūtų primityviai gilinęsis į M. Gamzajevo asmeninį gyvenimą, nebūčiau ir aš gilinęsis į privačius S. Nurulajevo reikalus. Bet kai kurių detalių nutylėti vis dėlto negaliu. Privalau pabrėžti, jog nė vienas M. Gamzajevui artimas žmogus niekad nėra nusižengęs Lietuvos įstatymams. O S. Nurulajevo sūnus Emilis iš pirmosios santuokos liūdnai pagarsėjo net Prancūzijoje.

Tikriausiai visi prisimenate 2007-ųjų spalio mėnesio kriminalinę istoriją, kai Vilniuje į sukčių nelaisvę pakliuvo lietuvaitę Danutę Bareišytę įsimylėjęs prancūzas Olivieras Mirabetas. Vargšas prancūzas net keturias paras kankinosi prirakintas prie radiatoriaus bute, į kurį buvo atviliotas merginos ir jos sugyventinio. Netoli Vilniaus autobusų stoties esančiame bute naivusis prancūzas nesulaukė merginos, kurią mylėjo, bet buvo sumuštas, surištas, neteko daug pinigų, laikrodžio, papuošalų. Pasak policijos pareigūnų, Prancūzijos pilietis patirtą žalą įvertino maždaug 33 tūkst. litų. Tad štai šioje kriminalinėje byloje minima ir „Giuniaš“ vadovo S. Nurulajevo sūnaus Emilio Nurulajevo pavardė. Pasirodo, Emilis buvo tarp tų, kurie prancūzą surakino, saugojo, baugino pistoletu.

Kai viešėjau „Giuniaš“ asociacijoje, apie tai S. Nurulajevas kažkodėl neprasitarė nė žodeliu. Nesigyrė ir tuo, kad jo naujoji žmona – ne azerbaidžanietė ir net ne lietuvė. Kai atsargiai, mandagiai pabandžiau išsiaiškinti, kokia žmonos tautybė, kokia kalba šnekama namie, ar vaikai iš antrosios santuokos moka lietuviškai, sulaukiau užuominų, kad tai yra privatus jo reikalas, niekaip nesusijęs su visuomenine veikla. Taip, tokie faktai – asmeninio pobūdžio. Tačiau kodėl tada S. Nurulajevas leidžia sau analizuoti, kokia M. Gamzajevo tėvo tautybė?

Susitikimo metu „Giuniaš“ vadovas S. Nurulajevas subtiliai bandė nutylėti ir aplinkybę, jog yra asmeniškai bendravęs su Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovu Povilu Malakausku. O juk tokio susitikimo iš tikrųjų būta. Taigi į azerbaidžanietiško pobūdžio intrigas sąmoningai ar nesąmoningai įpainiotas net VSD  vadovas. 2007 m. gruodžio 21 dieną Lenkų kultūros namuose, esančiuose Vilniuje, Naugarduko gatvėje, „Giuniaš“ asociacija surengė oficialią savo šventę, į kurią pasikvietė ir VSD direktorių P. Malakauską bei prorusiškų pažiūrų nūnai neslepiančią buvusią žemės ūkio ministrę Kazimirą Prunskienę. Redakcijos žiniomis, toje šventėje VSD vadovas P. Malakauskas (kaip ir K. Prunskienė) tikrai dalyvavo. Tikra ir tai, kad šią aplinkybę „Giuniaš“ vadovybė vėliau ne kartą bandė išnaudoti savo reikmėms. Įtariama, jog po VSD direktoriaus P. Malakausko ir S. Nurulajevo susitikimo įvairiais kanalais į Azerbaidžaną galėjo būti siunčiamos užuominos, esą oficialusis Vilnius nepasitiki M. Gamzajevu ir vertina tik S. Nurulajevą. Todėl VSD direktorius P. Malakauskas savo sąmoningu ar atsitiktiniu vizitu ženkliai pakenkė prolietuviškai M. Gamzajevo organizacijai.

Bent kartą keistai yra pasielgęs ir Migracijos departamento vadovas Gintaras Bagužis. Svečiuodamasis Migracijos departamente teiravausi, ar šios tarnybos vadovas šiais metais buvo susitikęs su „Giuniaš“ pirmininku S. Nurulajevu dėl Lietuvoje nelegaliai gyvenančių azerbaidžaniečių reikalų. G. Bagužis tvirtino, jog su S. Nurulajevu tokias problemas tikrai kartą aptarė Migracijos departamente. Tada pasiteiravau, kodėl G. Bagužis dėl azerbaidžaniečių tautybės nelegalų reikalų tarėsi būtent su S. Nurulajevu, o ne su Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininku M. Gamzajevu. Neoficialaus pokalbio metu Migracijos departamento vadovas pareiškė, kad savo pavaldiniams jis tiesiog liepęs surasti Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių oficialaus atstovo koordinates bei pakviesti jį dalykiniam pokalbiui. Kodėl pokalbiui pasirinktas būtent S. Nurulajevas, Migracijos vadovas nežino. Žodžiu, S. Nurulajevą pasirinko ne jis asmeniškai, o jo pavaldiniai. Tačiau oficialiame savo atsakyme G. Bagužis jau tvirtina, esą dėl azerbaidžaniečių nelegalų problemų tarėsi ir su S. Nurulajevu, ir su M. Gamzajevu. Bet kodėl tada  M. Gamzajevas kategoriškai neigia, jog buvo paprašytas išdėstyti savąją poziciją dėl nelegalios migracijos? Ar Migracijos departamentas žino, jog pokalbiui pasirinkdamas S. Nurulajevą pakenkė prolietuviškos M. Gamzajevo organizacijos įvaizdžiui ir kryptingas ar atsitiktinis toks kenkimas?

Šiuo metu esame numatę parengti keletą išsamių publikacijų, analizuojančių, kas, kaip ir kodėl skaldo M. Gamzajevo vadovaujamus prolietuviškų nusiteikimų azerbaidžaniečius. Šiandien mūsų pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į buvusio aukšto rango VSD pareigūno Imanto Meliano parodymus. I. Melianas ilgai ėjo ir Tautinių bendrijų tarybos koordinatoriaus pareigas. Jam gerai žinomos nuotaikos įvairiose Lietuvos tautinių mažumų organizacijose. Ne sykį jam teko akis į akį susidurti ir su Sadyhu Nurulajevu. Štai ką I. Melianas atsakė į „XXI amžiaus“ klausimus.

Ramybės neduoda tik vienas klausimas: kuriam iš šių azerbaidžaniečių rūpi Lietuvos interesai, o kuriam – ne?

Su Sadyhu Nurulajevu susipažinau, kai jis dar dalyvavo Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos veikloje. Tuomet buvo itin lipšnus. Bet visuomet atkreipdavau dėmesį, kad šis žmogus mėgdavo didžiuotis savo įtakingais ryšiais, pažintimis, galia. Jis nuolat pabrėždavo, kokius politikus pažįsta, mėgdavo pasigirti, esą viską galįs. Taip buvo maždaug prieš penkerius metus.

Po to būta momento, kai ėmė aiškėti, jog jis labai nori tapti Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos vadovu. Man, kaip tuometiniam Tautinių bendrijų tarybos (TBT) koordinatoriui, tai buvo akivaizdu. S. Nurulajevas ėmėsi įvairių intrigų. Pavyzdžiui, jis eidavo pas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovus ir skųsdavo M. Gamzajevą nebūtomis, prasimanytomis nuodėmėmis.

Pasitaikydavo, kai manęs teiraudavosi, gal aš norįs kokios nors slaptos informacijos azerbaidžanietiška tema. S. Nurulajevas įkyriai užsimindavo, esą jis galįs apie azerbaidžaniečius papasakoti kur kas daugiau nei M. Gamzajevas. Pabrėžiu: tokių paslaugų niekad neprašiau nei iš M. Gamzajevo, nei iš S. Nurulajevo. Mano veikla buvo visiškai kitokio pobūdžio. Taigi bet kokių S. Nurulajevo paslaugų atsisakiau kategoriškai. Juolab kad bendraudamas su šiuo veikėju supratau, kad visa jo „informacija“  – vien paviršutiniškos, bereikšmės paskalos.

Ką galėtumėte pasakyti apie M. Gamzajevo vadovaujamą azerbaidžaniečių draugiją?

Ji nėra labai gausi. Bet ji ir negali tokia būti, nes pačių azerbaidžaniečių Lietuvoje – mažai. Nepaisant šios aplinkybės M. Gamzajevo bendrija yra surengusi dešimtis svarbių, reikšmingų renginių, populiarindama azerbaidžaniečių kultūrą Lietuvoje, stiprindama Lietuvos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano giliu įsitikinimu, šios organizacijos vadovui Lietuva tokia pat brangi, kaip ir Azerbaidžanas. O S. Nurulajevo veikla pasireiškia tik tuo, kad jis stengėsi kuo labiau sumenkinti M. Gamzajevo ir jo vadovaujamos organizacijos veiklą. Iš pradžių – per paskalų skleidimą valstybinėse Lietuvos institucijose, paskui – ir per jo įkurtą „Giuniaš“. Kiek žinau, būta bandymų netiesą sakyti ir oficialiems Azerbaidžano vadovams.

Ar S. Nurulajevas yra gyręsis, jog palaiko draugiškus santykius su kai kuriais mūsų slaptųjų bei specialiųjų tarnybų atstovais? Ar jis girdavosi, esą jo firma stato tvoras ar įstiklina langus aukšto rango Lietuvos policininkams, pasieniečiams, saugumiečiams?

Kartą jis man pradėjo aiškinti, kad Lietuvos saugume pažįsta vieną iš vadovų (pavaduotojų), su kuriuo dažnai bendrauja medžioklių metu, ir tas vadovas neva atskleidęs jam daug paslapčių. Apie šias šnekas informavau minėtą savo vadovą. Papasakojau, kaip S. Nurulajevas įkyriai lenda su įvairiausiais pasiūlymais teikti konfidencialią informaciją ir kad giriasi vertingais ryšiais Lietuvos saugumo ir valdžios struktūrose. Vadovas, kuriam papasakojau šią istoriją, neslėpė, jog yra dalyvavęs medžioklėse, kuriose dalyvavo ir S. Nurulajevas, tačiau kategoriškai neigė, jog S. Nurulajevas yra jo draugas ar bičiulis, juolab sugėrovas. Žodžiu, kuo toliau, tuo labiau man aiškėjo, jog nuo S. Nurulajevo privalau laikytis kuo atokiau.

Kaip klostėsi Jūsų bendravimas su S. Nurulajevu vėliau? Turiu informacijos, kad šis žmogus nelinkęs lengvai pasiduoti?

Kartą susitikęs S. Nurulajevą Konarskio gatvėje prie LRT buvau jo perspėtas, kad „tokia“ mano laikysena neliks neįvertinta ir kad aš dar turėsiu nemalonumų. S. Nurulajevas viešai man negrasino. Tačiau neapykantos iškreiptu veidu tvirtino, jog „šių dalykų“ jis taip lengvai nepamirš. Ką jis turėjo omenyje, taip sakydamas, – neįsivaizduoju. Tąsyk tiesiog nutraukiau pokalbį. Grasinimų nebijau, tačiau tokie susitikimai, be abejo, nėra malonūs.

Ko siekia S. Nurulajevas, mėgindamas nuversti M. Gamzajevą? Turtų, garbės? O gal čia esama ir kai kurių užsienio valstybių interesų?

Šis žmogus – destruktyvi asmenybė. Visa jo visuomeninė veikla – nieko verta. Bent jau iš pradžių buvo matyti, jog S. Nurulajevas pavydi M. Gamzajevui jo išsilavinimo, erudicijos ir ryšių su Lietuvos bei Azerbaidžano politikais. Matyt, S. Nurulajevas manė, kad Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas iš Baku gauna solidų finansavimą. Tuo tarpu M. Gamzajevo organizacija gaudavo tik kapeikas iš Lietuvos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID). Ir tik konkretiems projektams. Tikrai ne daugiau ir ne mažiau, kaip ir kitos tautinių mažumų organizacijos. O darbo, žinių reikėdavo įdėti tikrai daug, ypač – širdies.

O jei turite omenyje Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą, tai šiuo klausimu, žinoma, negaliu nieko konkretaus pasakyti. Mano žinios tėra tokios: S. Nurulajevo tėvas kilęs ne iš Azerbaidžano, o iš Irano. S. Nurulajevo tėvas Irane anais laikais buvo susijęs su SSRS ir jos slaptųjų tarnybų palaikoma Irano komunistų partija, ir ilgainiui buvo priverstas bėgti iš Irano. Politinį prieglobstį gavo tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kokie keliai S. Nurulajevo tėvą atvedė į Lietuvą, belieka spėlioti.

Tačiau akivaizdu, kad S. Nurulajevas Lietuvoje turi rimtų užtarėjų. Juk jis, nemokėdamas valstybinės lietuvių kalbos, kadaise tapo vienos Naujojoje Vilnioje veikusios gamyklos likvidavimo komisijos pirmininku. Vėliau ta įmonė bankrutavo.

Ar Jums žinoma, kad būtent „Giuniaš“ vadovą S. Nurulajevą savo vizitu pagerbė dabartinis VSD vadovas P. Malakauskas? Būtų įdomu sužinoti, ką tuo vizitu norėjo pasakyti mūsų VSD vadovybė?

Kad VSD vadovas P. Malakauskas dalyvavo šventėje – esu girdėjęs iš azerbaidžaniečių. Bet pats savo akimis nesu matęs, nes tame S. Nurulajevo renginyje nedalyvavau. Kodėl P. Malakauskas aplankė būtent S. Nurulajevo, o ne M. Gamzajevo organizaciją, – taip pat negaliu atsakyti, čia jau ne manęs reikia klausti. Tačiau neabejoju, jog šis vizitas dar kartą leido S. Nurulajevui pajusti savo reikšmingumą, ko jis taip trokšta ir siekia bet kokia kaina.

Redakcijos prierašas. Artimiausiu metu pateiksime daugiau informacijos, kokiais būdais skaldomos bei kompromituojamos Lietuvai lojalios tautinės bendrijos. Taip pat laukiame informacijos ir iš skaitytojų.

© 2009 „XXI amžius“