Sudėtingas kelias į laisvę

Antanas RAČAS

Sąjūdžio srovei nunešus į Aukščiau- siąją Tarybą, pagal jau turėtus kuklius ryšius su Vokietija man buvo pasiūlyta dirbti užsienio reikalų komisijoje ir rūpintis Lietuvos ir Vokietijos santykių atkūrimu. Pirmiausia reikėjo žinoti, kokie tie santykiai buvo, kaip jie buvo pradėti ir vystėsi po 1918 m. vasario 16 dienos, po Valstybės atkūrimo akto paskelbimo.

Lietuva tuo metu buvo vokiečių kariuomenės okupuota. Okupacinė valdžia leido sušaukti Lietuvių konferenciją Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis. Konferencija išrinko Lietuvos tarybą, kuriai buvo iškeltas uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Tarybos darbas didžia dalimi priklausė ir nuo Vokietijos valdžios, todėl išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai turėjo daug dėmesio skirti ryšiams su Vokietijos valdžia. Kas sudarė valdžią? Pirmiausia kariuomenės, okupavusios Lietuvą, vadovybė, kuri vykdė centrinės kariuomenės vadovybės nurodymus. Visos valdžios viršūnė – kaizeris Vilhelmas II, toliau Vokietijos Reichstagas, Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio. Analizuojant to meto Vokietijos valdžios institucijų požiūrį į Lietuvos valstybės atkūrimą, akivaizdu ir skirtingos pozicijos tarp politikų. Vyraujanti nuomonė buvo aneksijonistinė – Lietuva turi būti prijungta prie Vokietijos. Tokios pozicijos laikėsi karinė vadovybė bei vyriausybė. Tačiau Reichstage buvo kitokių nuomonių. Reichstago deputatai iš katalikų, socialdemokratų ir kai kurių kitų frakcijų kritikavo okupacinės kariuomenės žiaurų elgesį Lietuvoje, kuri elgėsi taip, lyg norėtų visus lietuvius paversti Vokietijos priešais. Reichstago deputatas Matthias Erzberger iš katalikų frakcijos įkūrė Lietuvos komitetą, kuris turėjo padėti Lietuvos Tarybai atkurti valstybę. Tam komitetui priklausė deputatai iš įvairių frakcijų. Lietuvos Taryba vieną Tarybos narį (tiksliai nežinoma kurį) paskyrė rūpintis ryšiais su Reichstagu. Bet kad toks buvo, sužinome iš Reichstago deputatų kalbų, kritikuojančių karinę valdžią ir vyriausybę už tai, kad iš Lietuvos Tarybos nario buvo atimtas pasas ir tuo užkirsta galimybė atvykti į Berlyną ir susitikti su Reichstago deputatais. (Gal tai buvo J. Šaulys, vėliau paskirtas pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje? Bet tai galėjo būti ir bet kuris kitas Tarybos narys. Šiandien sunku pasakyti kuris iš jų nemokėjo vokiečių kalbos. Į susitikimus su Reichstago deputatais Šveicarijoje vykdavo A. Smetona, K. Bizauskas, J. Šaulys ir kt.) Pirmasis pareiškimas dėl valstybės atkūrimo buvo padarytas 1917 m. gruodžio 11 dieną, įsipareigojant „tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe“. Tačiau tai neatitiko Lietuvių konferencijos nutarimų ir sukėlė nesantaiką pačioje Taryboje. O ir Vokietijos valdžia negalvojo, ką nors keisti savo politikoje Lietuvos valstybės atkūrimo klausimu. Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė atkurianti valstybę, kurios santykius su kitomis šalimis nustatys demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas. Paskelbus Vasario 16-osios aktą sujudo Vokietijos aneksijonistai: buvo reikalaujama, kad Taryba atšauktų savo nutarimą, o ir pačią Tarybą paleisti (užsienio reikalų ministerijos tarėjas Nadelnas, karines administracijos atstovas Falkenhauzenas ir kt.). Lietuvos valstybingumo idėją gynė Reichstago deputatai Ercbergeris, Šaidemanas ir kt. Aneksijos šalininkai kūrė planus sujungti Lietuvą su Saksonija, išrenkant Lietuvos karaliumi Saksonijos kunigaikštį Fridrichą-Kristianą, arba Lietuvą sujungti su Prūsija. Tačiau Reichstago deputatai, priklausę Lietuvos komitetui, Ercbergeris ir kt. kritikavo planus katalikiškai Lietuvai primesti karalių protestantą. Ercbergeris pasiūlė Lietuvos Tarybai karaliumi išrinkti kataliką Viurtenbergo grafą ir Uracho hercogą Vilhelmą. Taryba užmezgė su hercogu kontaktus ir vėliau, liepos 11 dieną jam pasisakius už nepriklausomą Lietuvos valstybę, nesusaistytą su Vokietija jokiais saitais, išrinko jį Lietuvos karaliumi ir suteikė Mindaugo II vardą. Tačiau tai neatitiko Vokietijos valdžios planų, todėl Mindaugui II nebuvo leista atvykti į Lietuvą, o Lietuvos Tarybos nariams susisiekti su išrinktu karaliumi. Dauguma Lietuvos Tarybos narių manė atkursią parlamentinę monarchiją. Apie tai byloja dar 1917 m. gruodžio 8 dienos rezoliucija, kurioje sakoma „būsimajai Lietuvos valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu su kataliku dinastu“. Tačiau politiniai įvykiai Europoje palaidojo mintis atkurti monarchiją. Lapkričio pradžioje Lietuvos Taryba karaliaus Mindaugo II išrinkimą atšaukė ir prof. A.Valdemarui pavedė suformuoti vyriausybę, kuri savo darbą pradėjo lapkričio 14 dieną. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II Lietuvą pripažino nepriklausoma valstybe kovo 23 dieną, o kovo 24 dieną Lietuvių ir vokiečių bendrija Berlyne „Adlono“ viešbutyje surengė priėmimą, kurio metu M. Ercbergeris sveikino lietuvių tautą, laimėjusią pirmąjį žingsnį į valstybingumą, o Lietuvos Tarybos pirmininkas A. Smetona padėkojo delegacijos vardu vokiečių tautai ir kaizeriui. Vokietijos kancleris tik spalio 20 dieną priėmė Lietuvos Valstybės Tarybos delegaciją ir pareiškė, kad Lietuvą vokiečiai pripažino kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gruodžio 20–21 dienomis Berlyne buvo pasirašyta sutartis dėl 100 mln. markių paskolos Lietuvai. Iš Lietuvos pusės sutartį pasirašė A. Smetona ir M. Yčas. Tai buvo panaudota Lietuvos ūkio atkūrimui, valstybinių institucijų sutvarkymui bei krašto gynybos organizavimui. O gintis reikėjo ir nuo lenkų, ir nuo Raudonosios armijos dalinių, ir nuo kitokių Lietuvoje siautėjančių grupuočių.

Kalbant apie Lietuvos ir Vokietijos santykius, reikėtų paminėti ir tai, kad Vokietijos valdžia netrukdė Lietuvai pasitelkti saksų savanorių būrius, kurie kartu su Lietuvos savanoriais narsiai gynė Lietuvos atsikuriančią valstybę. Viena svarbiausių sutarčių su Vokietija yra sutartis dėl sienų, pasirašyta 1928 metais, kuria Vokietija niekieno neverčiama atsisakė pretenzijų į Klaipėdos kraštą. Pastaroji sutartis ypač svarbi, kaip ir 1920 m. liepos 12 dienos sutartis su Rusija. 1918 m. vasario 16 dieną paskelbta valstybė buvo atkurta ir krauju apginta. Lietuvą, buvusią karalyste ir didžiąja kunigaikštyste, Lietuvos Steigiamasis seimas 1920 m. gegužės 15 dieną, vykdydamas Vasario 16-osios akto nuostatas, paskelbė respublika, turinčia prezidentą, parlamentą ir vyriausybę. Šiemet gegužės 15 dieną minėsime Lietuvos Respublikos 90-ąjį gimtadienį.

© 2010 „XXI amžius“