Seksšnipinėjimo mokyklos – mitas ar tikrovė

Kiprijonas Tvirbutas

Į rankas pateko Davido Leviso knyga „Seksšpionažas“ (apybraižų rinkinį  sudarė ir vertė V. Junevičius. Kaunas, 1994). Knyga įdomi. Tačiau būtų dar įdomiau sužinoti, kiek joje tiesos, o kiek – prasimanymų, pagražinimų, iškraipymų. Juk patikrinti faktų, kurie skelbiami D. Leviso knygoje, – neįmanoma. Juolab kad dauguma knygos herojų pavardžių – pakeistos. Todėl skaitant „Seksšpionažą“ nė akimirkai nepaliko mintis, jog kai kurios iš šių istorijų yra sugalvotos tik tam, kad būtų galima išleisti noriai perkamą bestselerį bei užsidirbti gražaus pinigėlio.

Knygos autorius D. Levisas aiškina, kodėl pakeitė herojų pavardes: esą tarp „daugybės pažįstamų, padėjusių surasti reikiamus žmones ir suteikusių galimybę su jais pasikalbėti, neatsirastų nė vieno, kuris nepasibaisėtų perskaitęs šiame leidinyje savo tikrąją vardą ir pavardę“. Pasirodo, konfidencialumo ypač troško vadinamosios „kregždutės“ („kregždutėmis“ bent jau anksčiau buvo vadinamos prostitutės, kurios slapta bendradarbiavo su KGB), nes visos jos siekė kuo greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą bei pamiršti praeities košmarus. Visa tai – logiška. Bet ši aplinkybė nesuteikia knygai tikroviškumo

„Seksšpionažo“ įžangoje autorius dėkoja kažkokiam Hansui Tasienkai iš Londono, kuris leido jam naudotis unikaliais archyvais, dėkoja savo padėjėjams Vokietijoje, kurie taip pat prašė neminėti jų pavardžių, ir Žmogaus elgesio tyrimo centro atstovui daktarui Robertui Šarpui, kuris padėjo suprasti psichoseksualinę šlykštaus, tačiau savotiškai žavinčio seksšpionažo pasaulio juodąją pusę. Kas yra H. Tasienka, kas tie bičiuliai iš Vokietijos, galų gale – ar iš tikrųjų egzistuoja daktaras R. Šarpas?

Man labiau patinka skaityti knygas apie slaptąsias tarnybas, kuriose minimos konkrečios pavardės, o ne pseudonimai. Ir vis dėlto „Seksšpionaže“ tvirtinama, kad sovietmečiu Sovietų Sąjungos teritorijoje veikė bent kelios specialios mokyklos, kuriose moterys bei vyrai buvo profesionaliai mokomi... prostitucijos. Ne bet kokios prostitucijos, o būtent tos, kuri susijusi su slaptos informacijos rinkimu bei išgavimu. Tokio pobūdžio mokyklose buvo mokoma visiškai nesigėdyti savo nuogumo, jie buvo treniruojami laisvai jaustis bet kokiose situacijose. Juk visi lytiniai aktai, kuriuos atlikdavo sekso šnipai, buvo filmuojami. Tad KGB tarnybai dirbusios prostitutės privalėjo mokėti vaizduoti ne tik karštus jausmus, bet ir visiškai nekreipti dėmesio (tarsi jų nė nebūtų) į slaptas filmavimo kameras.

Knygoje pateikiamos įspūdingos kai kurių „kregždučių“ išpažintys, kaip joms vis dėlto buvo nelengva įveikti drovumą. Juk D. Levisas mini, kad KGB prostitutės tose mokyklose buvo mokomos mylėtis viešai, stebint mokyklos instruktoriams. Jos privalėjo mylėtis ne bet kaip, o būtent taip, kad žmogus, iš kurio KGB siekia išgauti slaptos informacijos, liktų patenkintas, sužavėtas ir, svarbiausia, neįtartų jokios klastos, jokio dirbtinumo.

„Kregždučių“ paslaugomis dažniausiai naudotasi tam, kad būtų galima šantažuoti į meilės pinkles įkliuvusį vyriškį. Profesionali KGB prostitutė tiesiog suviliodavo kokį nors NATO aukšto rango specialistą, meilės sceną KGB profesionaliai nufilmuodavo, o paskui užfiksuotą medžiagą pateikdavo aukai. Į sekso šnipinėjimo žabangas pakliuvusiam vakariečiui buvo paliekamos dvi alternatyvos: arba jis sutinka bendradarbiauti su KGB, arba nuotraukos ir vaizdajuostės, kuriose užfiksuoti meilės žaidimai, atiteks jo žmonai, viršininkams ar bus paviešintos žiniasklaidoje.

Rimtų nemalonumų dėl sekso susilaukęs Vakarų diplomatas, kariškis ar mokslininkas dažniausiai likdavo sugniuždytas visam gyvenimui. Toks nelaimėlis nenorėdavo tarnauti svetimos šalies slaptosioms tarnyboms, tačiau taip pat nenorėdavo prarasti ir mėgiamo darbo, bijodavo, kad visiems laikams žlugs jo karjera, paliks žmona, pasmerks vaikai. Stipresnių nervų žmogus pasirinkdavo vieną iš dviejų alternatyvų ir įsijausdavo į naująjį vaidmenį. O jautresni žmonės po tokio įvykio dažniausiai jau nebesugebėdavo pareigingai atlikti nė vienos užduoties.

Norėčiau paminėti ir tuos knygos skyrius, kuriuose rašoma, kad specialiose KGB sekso mokyklose merginos ir moterys būdavo mokamos ne tik profesionaliai valdyti savo jausmus ir kūną. Sekso mokyklų auklėtiniams buvo dėstomos ir filosofijos, dailės, literatūros, etikos disciplinos. Juk Sovietų Sąjungos slaptosioms tarnyboms tarnavusios „kregždutės“ privalėdavo būti ne tik gražios, meilios, lipšnios, bet ir išsilavinusios, kad NATO aljansui priklausančių šalių generolams, mokslininkams, diplomatams būtų įdomu su jomis bendrauti ne tik lovoje. „Kregždutės“ būdavo mokomos anglų, prancūzų, vokiečių kalbų, kad galėtų lengviau bendrauti su potencialia auka arba bent jau suprasti, ką ši kalba su savo tautybės žmonėmis, pavyzdžiui, telefonu. Žodžiu, „kregždutės“ būdavo ne tik gražios, aistringos, bet ir išsilavinusios, puikios pašnekovės.

Sekso šnipės karjera netrukdavo labai ilgai. Po alinančios, varginančios tarnybos sovietų saugumui – užtarnautas poilsis ir solidi pensija. D. Levisas pateikia keletą istorijų, kaip „kregždutėmis“ dirbusioms moterims pavykdavo ilgainiui sukurti normalias šeimas, net išvažiuoti gyvent į užsienį. Tokių atvejų, jei teisingai supratau, – apstu. Tačiau tokias moteris nuolat persekioja baimė, esą jų ankstesnioji veikla kada nors iškils į paviršių. Mat su sovietų žvalgybomis konkuravusios Vakarų specialiosios tarnybos taip pat nelikdavo skolingos. Į sekso pinkles įsipainiodavo ir aukšto rango SSRS diplomatai, karininkai, mokslinių institutų bendradarbiai. Tad „kregždutės“, bijodamos, kad nebūtų išaiškintos, po tarnystės KGB struktūroms dažniausiai pakeisdavo ne tik gyvenamąją vietą, bet ir pavardę bei vardą.

Tiesa, kelia nuostabą knygoje peršama mintis, esą „kregždučių“ žygiai beveik visuomet pasisekdavo. Knygoje nuolat pabrėžiama, jog prostitucija ir šnipų veikla – tai ne tik dvi seniausios profesijos Žemėje, bet ir viena iš slapčiausių bei įtakingiausių žmonijos veiklos sričių. Joje teigiama, jog „ryšys tarp kūno geidulių ir mąstymo suvaidino daug didesnį vaidmenį žmonijos istorijoje, nei kariuomenės, ginklai, generolai su maršalais“. Ar tikrai? Nejaugi taip paprasta suvilioti aukštas pareigas užimantį, šeimą turintį diplomatą, sakykim, į Maskvą atvažiavusį trumpos tarnybinės komandiruotės reikalais.

Pavyzdžiui, čia pasakojama apie kažkokį Filipą Laurą (pavardė pakeista), kuris Prancūzijoje dirbo elektronikos inžinieriumi ir užsiėmė raketų valdymo sistemų tobulinimu. Laisvalaikiu šis prancūzas domėjosi istorija ir, žinoma, svajojo aplankyti Maskvos ir Leningrado muziejus. Kartą jam tokia galimybė pasitaikė. Jis atvyko į tuometinę SSRS maždaug savaitei, išsiuntęs savo šeimą į kurortą prie jūros. Maskvoje ir Leningrade prancūzas nė neketino užsiimti meilės reikalais. Jis kasdien vaikščiodavo po muziejus ir tik temstant užsukdavo į kavinę ar restoraną pasistiprinti. Štai vienoje iš niekuo neišsiskiriančių kavinių prie jo staliuko prisėdo simpatiška, maloni moteris. Užsimezgė pokalbis, ir... po keletą dienų trukusių nekaltų pasimatymų Filipas atsidūrė Tania pasivadinusios moters lovoje. Žinoma, meilės žaidimai buvo nufilmuoti ir čia pat pateikti apstulbusiam prancūzui. KGB darbuotojai buvo negailestingi: arba ponas F. Lauras informuoja, kaip sekasi prancūzų mokslininkams tobulinti raketų valdymo įrenginius, arba tos nuotraukos atsiduria Prancūzijos spaudoje.

Tokių pasakojimų knygoje „Seksšpionažas“ – ne viena dešimtis. Minimos istorijos tarsi ir įtikinamos. Bet kai kada sunku patikėti, kad tegul ir pačios gražiausios „kregždutės“ iš doros kelio taip lengvai galėtų išvesti tokius kaip prancūzas F. Lauras. Kažkaip viskas per daug paprasta, kad būtų gyvenimiška ir tikroviška.

Suprantu, lovos naudojimas paslapčių išgavimui minimas dar Biblijoje. Dešimtajame amžiuje prieš mūsų erą pirmoji sekso šnipė Dalila panaudojo savo seksualines grožybes, kad sužlugdytų Danito karalystės herojų Samsoną. XX amžiuje nacių prostitutės masiškai naudodavo savo grožį, trokšdamos iš vyrų išgauti slaptą informaciją gestapui priklausančiuose viešnamiuose. Puikiai žinoma ir šokėjos Mata Hari istorija. M. Hari aukšto rango karininkams apsukdavo galvas pirmiausiai savo nuostabiais, erotinių elementų turinčiais šokiais.

Po 1945 metų seksšnipinėjimo technologija tapo kur kas sudėtingesne. Sutinku, kad seksšnipinėjimo operacijos atliekamos visame pasaulyje, kad joms skiriamos milijoninės pinigų sumos, kad po Antrojo pasaulinio karo šis metodas Sovietų Sąjungai padėjo pasiekti keletą svarbių žvalgybinių pergalių prieš NATO, kad svarbiausi tokio šnipinėjimo pasiekimai vis dar slepiami. Tačiau ar tikrai teisus knygos autorius, sakydamas, esą „beveik visada seksšnipinėjimo operacijos būna sėkmingos“?

Pasak bestselerio „Seksšpionažas“ autoriaus D. Leviso, ne itin garbingas metodas šiandien naudojamas ne tik siekiant išgauti paslaptis, bet ir norint priversti asmenį dirbti slaptosioms tarnyboms. Kruopščiai paruošiami seksualiniai spąstai, į kuriuos patekusi nelaiminga auka priverčiama bendradarbiauti. Tokios pinklės dažniausiai buvo kuriamos tuometinėse Kremliaus įtakoje esančiose šalyse. Beje, tai – sudėtingos ir brangiai kain uojančios operacijos, reikalaujančios daugybės gabių tarnautojų ir aukščiausio lygio elektroninės bei fotografuojančios, filmuojančios aparatūros. Šios operacijos visuomet atliekamos ciniškai ignoruojant į pinkles pakliuvusių žmonių jausmus.

„Seksšpionažo“ autorius tvirtina, jog 1964 metais KGB patyrė rimtų priekaištų, nes tais metais pasaulio laikraščiuose pasirodė pranešimų apie mikrofonus, rastus Amerikos ambasados Maskvoje pastate. Šiandien tokie įtaisai laikomi, be abejo, morališkai pasenusiais. Šiuolaikinė elektroninė pasiklausymo technologija suteikia galimybę įmontuoti mikrofoną bet kur – net musei ant nugaros. Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) yra išradusi lazerinį pasiklausymo įrengimą, kuriuo galima klausytis, kas dedasi kitame kambaryje, nesinaudojant agentų paslaugomis. Lazerio spindulys pro langą nutaikomas į ant sienos kabantį žemėlapį ar paveikslą. Garsų skleidžiama vibracija veikia spindulį, kuris visą informaciją perduoda specialiam aparatui.

Knygoje retoriškai teiraujamasi, ar dėl technikos pažangos eilinis žvalgas liks be užsiėmimo? Atsakymas: jokiu būdu. Aišku, aukščiausios klasės elektroniniai įrengimai padeda greičiau pasiekti norimo rezultato. Tarkim, filmuojant lytinį aktą, atliekamą prieblandoje, išgaunamas puikiausias vaizdas. Tačiau jokia aparatūra, kad ir kokia ji būtų tobula, negalės pakeisti pagrindinio seksšpionažo elemento – geismų kupino žmogaus kūno.

Seksšpionažo metodą naudoja ir kitos šalys. Be šio metodo neapsieina nė viena pasaulio valstybė – nei techniškai moderni, nei techniškai atsiliekusi. Tačiau nė viena slaptoji tarnyba neskyrė šiai špionažo rūšiai tiek laiko, pastangų ir lėšų kaip KGB. Naudodamosi specialiai treniruotais seksšnipais, derindamos jų sugebėjimus su naujausiais elektronikos, fotografijos ir filmavimo pasiekimais, sovietų slaptosios tarnybos pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Seksualinio patrauklumo pagrindu buvo sukurta ištisa specialaus šnipinėjimo sistema, kuri daugeliu atžvilgių pralenkia sudėtingą elektroninę Amerikos šnipinėjimo sistemą.

Šiandien jau žinoma, kad maždaug apie 1950-uosius Frankfurte (Vakarų Vokietija) veikė prabangaus masažo ir kosmetikos salonas, kuriam vadovavo būtent KGB agentė. Tas salonas buvo įrengtas tokioje vietoje, kad į jį būtų patogu užsukti Frankfurte dislokuotiems Amerikos kariškiams. Taigi masažo salone besilankantys amerikiečiai būdavo kruopščiai filmuojami. Paslėptų kino kamerų nufilmuotos juostos nedelsiant siųstos į Rytų Vokietiją, po to – į Maskvą. Taigi per keletą metų Frankfurte įkurtas masažo ir kosmetikos salonas surinko kompromituojančios medžiagos apie šimtus NATO aljansui priklausančių kariškių. Prieš kai kuriuos moters švelnumo pasiilgusius kariškius kompromituojanti medžiaga nebuvo panaudota. Jie taip niekad ir nesužinojo, jog buvo slapta filmuojami. O kai kuriems teko atsisveikinti su savo karjera arba tapti slaptais KGB agentais.

Žodžiu, knyga įdomi, lengvai skaitoma, tačiau taip ir nelieka aišku, kiek joje tikrovės, o kiek fantazijos.

© 2010 „XXI amžius“