Chodžaly tragedija

Gintaras Visockas

Nuo armėnų teroristinių organizacijų nukentėjęs vaikas

Publikaciją parengti padėjo Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Duomenys paimti iš 2002 metų Azerbaidžano mokslų akademijos enciklopedinio leidinio „Prestuplenija armianskich terorističeskich ir banditskich formirovanij protiv čelovečestva“.

1992 m. vasario 26 dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis Chodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų – daug vaikų, moterų ir senelių. Pasak JAV Vyriausybės administracijos ekspertų, Chodžaly skerdynės – viena didžiausių tragedijų, kuri pasaulį ištiko 1992-aisiais.

Chodžaly – vidutinio dydžio azerbaidžaniečių miestas, stovėjęs tuometinio Kalnų Karabacho teritorijoje. Užpultas jis buvo iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Per vieną naktį armėnų ir rusų kariškiai, padedami armėnų teroristinių organizacijų, nužudė 613 azerbaidžaniečių, įskaitant 106 moteris ir 23 vaikus. Oficiali statistika byloja, kad per 100 Chodžaly miesto gyventojų dingo be žinios, o 1275 azerbaidžaniečiai iš Chodžaly patyrė armėnų nelaisvės baisumus.

Knygoje taip pat tvirtinama, jog, pasak išlikusių gyvų liudininkų, armėnų teroristinės organizacijos nariai Chodžaly gyventojus tiesiog sušaudydavo, taikydamiesi į galvą. Tačiau būta ir parodomųjų bausmių, kurių metu tvirtinta, esą azerbaidžaniečiai neturi teisės gyventi. Be to, „daugelis aptiktų azerbaidžaniečių lavonų buvo su žiauriomis kankinimo žymėmis, įskaitant nupjautas ausis, nuluptus skalpus bei nėščioms moterims perpjautus pilvus...“

Vazgenas Sislianas, vienas aktyviausių armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikų, prieš azerbaidžaniečius ir turkus teroro aktus rengęs visame pasaulyje, duodamas interviu užsienio žurnalistams neslėpdavo, jog pats asmeniškai dalyvavo Chodžaly skerdynėse. Tuometinis Armėnijos prezidentas šiam teroristui vėliau oficialiai suteikė Karabacho karo didvyrio vardą.

Rusų kalba parašytoje knygoje „Nusikaltimai“ cituojamas armėno Daudo Cheirijano prisiminimai apie Chodžaly įvykius: „Kovo 2-ąją armėnų karių grupė „Gaflan“ (organizavo lavonų deginimą – G. V. past.) surinko per 100 tiurkų (azerbaidžaniečių) lavonų ir sudegino maždaug už kilometro nuo Chodžaly. Paskutiniame lavonus gabenusiame automobilyje pastebėjau maždaug 10-ies metų mergaitę, sužeistą į galvą ir rankas. Pajuodusiu veidu, iškankinta šalčio bei bado, ji vis dar buvo gyva ir tyliai šnopavo. Negaliu užmiršti to iš visų jėgų besigrūmusio su mirtimi vaiko akių. Netrukus karys, kurį visi vadino Tigranianu, paėmė mergaitę ir numetė ant lavonų krūvos. Vėliau tuos kūnus padegė. Man atrodė, kad kažkas iš lavonų krūvos šaukiasi pagalbos...“

Apie Chodžaly tragediją visam pasauliui papasakojo ir žymaus azerbaidžaniečių kino operatoriaus Čingizo Mustafajevo dokumentinis filmas. Būtent šis drąsus žurnalistas suspėjo nufilmuoti kai kuriuos šiurpą keliančius vaizdus: azerbaidžaniečių vaikus nupjautomis ausimis, vyrus su nuplėštais skalpais. Peržiūrint dokumentinę Č. Mustafajevo juostą matyti, jog dauguma Chodžaly aukų – su kankinimo žymėmis.

Netrukus po Chodžaly miesto sunaikinimo 366-asis rusų pulkas buvo permestas į Rusijos Federacijos teritoriją ir išformuotas. Nė vienas šio pulko karininkų bei puskarininkių už civilių gyventojų žudynes nebuvo patrauktas nei moralinėn, nei teisminėn atsakomybėn.

Minint 10-ąsias Chodžaly tragedijos metines tuometinis Azerbaidžano prezidentas Geidaras Alijevas pasakė: „Šis žiaurus ir negailestingas genocido aktas įėjo į istoriją kaip vienas iš baisiausių teroristinių aktų. Šiandien Azerbaidžano valstybės užduotis – kuo plačiau informuoti pasaulį apie azerbaidžanietiško Chodžaly miesto žūtį. Azerbaidžanas taip pat privalo siekti, jog 1992-ųjų vasario 26-oji tarptautiniu mastu būtų pripažinta kaip genocido prieš azerbaidžaniečių tautą diena. Tai – visų azerbaidžaniečių pilietinė pareiga. Visi Chodžaly tragedijos organizatoriai bei vykdytojai privalo būti ne tik įvardinti, bet ir nubausti“.

Apie anų dienų įvykius užsienio spaudoje nėra išlikusios gausios informacijos, kadangi Armėnija, padedama tuometinės Rusijos, visais įmanomais būdais blokavo bet kokios informacijos prasiskverbimą į Vakarus. Tačiau kai kada informacinė blokada būdavo pralaužiama. Štai ką 1992 metais apie Chodžaly rašė laikraščiai.

„Pabėgėliai iš Kalnų Karabacho praneša apie armėnų antpuolį. Parodyti keli azerbaidžaniečių lavonai (du vaikai, trys moterys ir du suaugę vyrai). Agdamo ligoninėje – 120 sužeistųjų. Dauguma jų – kankinti“ („Washington Post“).

„Armėnų kariškiai išžudė šimtus taikių azerbaidžaniečių šeimų. Sužaudyta 450 azerbaidžaniečių, iš kurių dauguma – moterys ir vaikai“.  

„Anatolijus Levinas: „Mes pamatėme apie 60 lavonų, išmėtytų po Kalnų Karabacho kalvas. Akivaizdu, kad tuos azerbaidžaniečių pabėgėlius nužudė armėnų kariškiai“.

„Daugelis azerbaidžaniečių lavonų – su akivaizdžiomis kankinimo žymėmis. Iš vienos mergaitės tebuvo likusi galva...“ („Times“).

„Majoras Leonidas Kravcevas: „Aš pats mačiau apie 100 azerbaidžaniečių lavonų. Visi jie prieš mirtį kankinti, žiauriai kankinti“ („Izvestijos“).

„Generolas Poliakovas pareiškė, kad 103 armėnų tautybės karininkų iš 366-ojo pulko pasiliko Kalnų Karabache“ („Financial Times“).

„Užsienio žurnalistai Agdame matė azerbaidžaniečių lavonus su kankinimo žymėmis: nuluptais skalpais, nagais. Tai – ne Azerbaidžano propaganda. Tai – žiauri realybė“ („Le Mond“).

„Kalnų Karabache kariaujantys armėnų kariškiai ginkluoti pačia moderniausia technika. Tuos ginklus tiekia armėnų organizacija ASALA, turinti savo sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai išpjovė Kalnų Karabacho azerbaidžaniečius, sunaikinę per šimtą musulmoniškų gyvenviečių“ („Valer actual“).

„Armėnai užpuolė Chodžaly miestą, azerbaidžaniečiai tvirtina, jog nužudyta per 1000 jų tautiečių“ („Krua Eveneman“).

Tačiau Didžiosios Armėnijos sukūrimo šalininkai tais metais skerdynėmis Chodžaly mieste neapsiribojo. Armėnų teroristinės organizacijos ASALA, „Dašnakcytiun“, „Krunk“ siekia iš Kalnų Karabacho išstumti visus etninius azerbaidžaniečius. Jų tikslas – kad regione neliktų nė vieno musulmono. Azerbaidžaniečiai kryptingai buvo naikinami visus 1992 metus (apie tai, kas dėjosi vėlesniais metais, išsamiau papasakosime kitose publikacijose). Beje, armėnai neapsiriboja išstūmę Kalnų Karabacho azerbaidžaniečius iš gimtųjų žemių – jie atakuoja ir aplinkinius Kalnų Karabacho regionus.

Štai keletas statistinių duomenų. 1992 m. vasario 22 dieną armėnų artilerijos pabūklai intensyviai apšaudė Agdamo miestą, tų pačių metų kovo 5-ąją apšaudė Syrchavendo kaimelį, kovo 12-ąją – vėl Agdamą. Kovo 17-ąją armėnų teroristinė organizacija „Dašnakcytiun“ įsiveržė į Karadagly kaimą ir jį sudegino iki pamatų. Nužudyti 77 azerbaidžaniečiai. Kovo 18-ąją armėnų artileristai apšaudė azerbaidžaniečių miestą Terterą. Kovo 21, 24, 25 dienomis armėnai apšaudė azerbaidžaniečių gyvenvietes Gazachą, Fizulį, balandžio 2-ąją – Kialbadžaro rajoną. Tądien nužudyti 28 azerbaidžaniečiai. Azerbaidžaniečių vyrai priešinosi, bet jie buvo žymiai prasčiau ginkluoti.

Gegužės 7–8 dienomis armėnų kariškiai raketomis „Grad“ ir „Kristal“ apšaudė azerbaidžaniečių miestą Sušą. Paskui į jį įsiveržė  armėnų teroristų pajėgos ir nepaliko akmens ant akmens. Pasak politologo R. Novruzogly, miesto užpuolimas buvo  iš anksto kruopščiai suplanuotas. Tai 1994-aisiais užsienio spaudoje prisipažino kai kurie Didžiosios Armėnijos ideologai. Beje, kai buvo užimta Suša, tą dieną kalėjime armėnai žiauriai nukankino 114 Sušos kalinių.

Gegužės 8 dieną buvo okupuotas visas Sušos rajonas. Ypač žiauri buvo čia veikusi grupuotė, pasivadinusi Lauros vardu. Laura – tai armėnės Lalajan Gevorkovnos vardas. Būtent ji yra viena iš Sumgaičio armėnų teroristinės organizacijos „Krunk“ iniciatorių. Knygoje „Nusikaltimai“ tvirtinama, jog būtent Laura žudė savo tautiečius, nepritarusius azerbaidžaniečių išstūmimui iš Kalnų Karabacho. Toje pačioje knygoje teigiama, jog ši moteris tardė azerbaidžaniečių vaikus bei moteris ir asmeniškai yra nukankinusi mažiausiai 19 azerbaidžaniečių mažylių.

Gegužės 18–19 dienomis armėnai, vadovaujami „Dašnakcytiun“, okupavo Lačino rajoną. Šios operacijos metu iš savo gimtųjų namų buvo išvaryta per 63 tūkst. azerbaidžaniečių. Azerbaidžano slaptųjų tarnybų agentai praneša, kad gegužės 21-ąją Prancūzijos sostinėje Paryžiuje įvyko slaptas armėnų teroristinių organizacijų pasitarimas. Pasitarimo metu diskutuojama dėl itin slapto dokumento „A 214–1“. Tame dokumente numatyta naikinti azerbaidžaniečius ne tik ginklu, bet ir cheminėmis priemonėmis.

Tų pačių metų gruodžio mėnesį armėnų okupuotose teritorijose, pasak oficialiojo Baku, įkuriama slapta cheminė laboratorija „DK–3“, kur atliekami bandymai. Vietoj bandomųjų triušių – į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių kariai, moterys, vaikai. Toje laboratorijoje padedant chemikui Karapetui Gazachjanui kuriamas cheminis ginklas, galintis veikti 5–75 km spinduliu. Kad tokie cheminiai bandymai buvo atliekami, netiesiogiai byloja ir statistika: kai kuriuose azerbaidžaniečių rajonuose, kuriuos buvo užpuolę armėnai, azerbaidžaniečių vaikų mirtingumas padidėjo net 3,5 karto. Visi šie įtarimai bei nuogąstavimai buvo patvirtinti nepriklausomų užsienio ekspertų bei aptariami Jungtinėse Tautose.

Beje, 1992 m. balandžio 12-ąją armėnų teroristas iš „Dašnakcytiun“ nužudė armėnų nacionalinio judėjimo Liberalaus sparno atstovą Artūrą Mkrčianą tik už tai, kad šis armėnų išpuolius prieš azerbaidžaniečius pavadino pasityčiojimu iš žmonijos. Didžiosios Armėnijos sukūrimui nepritaręs liberalas armėnas buvo nušautas savo namuose, artimųjų akivaizdoje.

© 2010 „XXI amžius“