Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis

Gintaras Visockas

Knygos „Rastrelnaja komanda“ („Egzekucijų komanda“) viršelis

Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia kalinys, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį kad ir recidyvistui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos. Kai kurie sako, kad tokių temų padoriems leidiniams iš viso nederėtų analizuoti. Tačiau demokratinė valstybė negali turėti tabu – čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.

Olego Alkajevo knygos „Rastrelnaja komanda“ nepavadinsi nei amoralia, nei antidemokratiška. Autorius keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje: du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirti nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O. Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.

Buvęs karininkas prisipažįsta, jog per tą laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Ne, nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo – tiesiog suglebdavo „kaip drebučiai“. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O. Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys. Todėl jis mano, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.

O. Alkajevo knygoje „Rastrelnaja komanda“ teigiama, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių – pasirodo, jis malonę yra suteikęs vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas.

O. Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekada nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. „Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome“, – rašo autorius.

Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, kad jis priklauso vadinamajai „šaudymo komandai“, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo net labai mažai aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnų. Kad O. Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis „Rastrelnaja komanda“. Tai atsitiko 2001 metais, kai O. Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O. Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.

Beje, O. Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A. Lukašenkos represijų. Autorius tvirtina, kad visą sąmoningą gyvenimą nesistengė kištis į politiką – jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas, nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas ir niekada neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais. O. Alkajevas puikiai prisimena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O. Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei „paskolintų“ specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O. Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kuriam laikui ginklas „pasiskolinamas“.

O. Alkajevui teko paklusti vadovybės įsakymui – ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tikstančiai dar nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O. Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, O. Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį.

Po to karto O. Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Nerimavo jis dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų vėl prireikė būtent specialiojo pistoleto. Skirtumas tik toks, kad pistoletas kitais sykiais buvo grąžinamas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.

Ilgainiui O. Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi nebuvo įtikinama, O. Alkajevas save ramino tuo, kad ginklo ministrams jis negali atsisakyti duoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų „paskolinti“ ginklą, greičiausiai būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O. Alkajevas ne juokais išsigando. Laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kai kuriuos opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A. Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O. Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J. Zavadskio, V. Gončaro, A. Krasovskio, D. Zavadskio ir kai kurių kitų A. Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O. Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.

Specialusis pistoletas būdavo „pasiskolinamas“ būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A. Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O. Alkajevui ir kilo įtarimas, kad specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O. Alkajevas  pastebi, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda  A. Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui „gražiai kalbėti“. Taip nusiteikę baltarusiai nuoširdžiai tiki, kad prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. „Kalta A. Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu“, – savo knygoje pasakoja O. Alkajevas.

Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir pats taip manė (knygoje yra frazė: „ir aš buvau hipnotizuodas A. Lukašenkos gražbylysčių“). Bent jau neatmetė tokios versijos. „Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir būdamas ciniku, A. Lukašenka per gana trumpą laiką sugebėjo palaužti didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją – vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J. Zacharenko ir V. Gončaras, tiesiog sunaikino“. Tuo įsitikinęs  O. Alkajevas.

Knygoje „Rastrelnaja komanda“ pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O. Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo „ne pagal paskirtį“ aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A. Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O. Alkajevas įsitikino, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.

Bandydamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A. Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji „mirties grupė“ yra labai aukšto lygio profesionalai. „Tik A. Lukašenkai pavaldi gauja treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos „autoritetus“, o kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A. Lukašenkos politinius oponetus.“ Ši ištrauka – iš O. Alkajevo knygos „Rastrelnaja komanda“.

Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O. Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko – arba tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams, arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O. Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai netiki O. Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį už tai, kad jis taip ilgai tarnavo A. Lukašenkos valdžiai. Esą, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O. Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Taigi kai kurie Baltarusijos opozicionieriai įtaria, kad jei niekas nebūtų žlugdęs O. Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A. Lukašenka.

Nepaisant šių įtarimų, O. Alkajevo knyga „Rastrelnaja komanda“ – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, „Rastrelnaja komanda“ buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O. Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkęs žurnalistą J. Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kad visi galėtų sužinoti apie Baltarusijos „mirties eskadrono“ susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus.

Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O. Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: „žmonės bijo“: „Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes „visaliaudinių rinkimų“ būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A. Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A. Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet kartu velniškai bijo, kad šie pirma jam neįvykdytų mirties nuosprendžio. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo savo paties šešėlio“. Taip nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien Berlyne gyvenantis O. Alkajevas.

Jo knyga šiandien jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O. Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija. O Lietuvoje kažkodėl O. Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas vyksta kaimyninėje šalyje?

© 2010 „XXI amžius“