Lietuvos VSD bendradarbiavimo su Rusijos FSB ypatumai

Gintaras Visockas

Štai ir išlindo yla iš maišo. Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD) bičiuliaujasi su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB). Tiksliau sakant, bendradarbiaujama dar ne visur ir ne visada, tačiau bendradarbiavimo esama. Ir užtektinai svarbaus. Juk draugaujama neva gaudant terorizmu įtariamus asmenis iš Šiaurės Kaukazo. Apie tai pranešė savo antgamtiniais sugebėjimais gauti slaptus dokumentus pasižymintis „Lietuvos rytas“.  Praėjusią savaitę šis dienraštis paskelbė straipsnį apie lietuvę, kuri, leidinio teigimu, įtariama bandžiusi prisidėti prie paskutiniojo teroro akto Maskvos metro, kuri jau seniai simpatizavo čečėnams ir kuri „nežinojo, kad Rusijos viza jai buvo suteikta vykdant bendrą Rusijos ir Lietuvos specialiųjų tarnybų kovos su terorizmu operaciją“.  

Kad priešingose barikadų pusėse stovinčių valstybių specialiosios tarnybos kartais dalinasi slapta informacija bei rengia bendras operacijas, kad retsykiais tokia abipusė pagalba ne tik reikalinga, bet ir naudinga abiem stovyklom, niekas nesiginčija. Niekas nesiginčija ir dėl to, jog Lietuvos VSD ir Rusijos FSB gali turėti bendrų tikslų – juk esame kaimynai, ir tokių kontaktų neišvengsime. Bet ar Lietuvai derėtų nuoširdžiai talkinti Rusijos specialiosioms tarnyboms, kurios jau ne vienerius metus beviltiškai bando sugaudyti „Šiaurės Kaukazo separatistus, ekstremistus bei banditus“? Abejoju. Šitaip sakau vadovaudamasis vien pragmatiškais sumetimais.

Pastarųjų dešimtmečių įvykiai byloja, jog Rusijoje teroro aktų – tik daugėja. Ir sprogdinimai bei įkaitų grobimas – kaskart nuožmesni. Prisiminkime gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje ir Volgodonske, įkaitų dramą „Nord Ost“, Beslano mokyklos aukas, dabar štai – mirtininkių sprogimus Rusijos sostinės metro stotyse. Tai – tik tie teroro aktai, kurie mums, vakariečiams, geriau žinomi. O kiek teroro aktų būta pačioje Čečėnijoje? Dabar jau vis dažniau pranešama apie sprogdinimus su Čečėnija besiribojančiose Ingušijos, Dagestano respublikose. Dabar štai jau esama viešų užuominų, kad galbūt net viena lietuvė iš Klaipėdos buvo sumaniusi pagelbėti čečėnų, ingušų ar dagestaniečių našlėms – savižudėms. Šie faktai byloja, jog oficialusis Kremlius nesusitvarko su terorizmo problema: nepažaboja terorizmo, nes bando įgyvendinti neteisingą, antižmonišką, grobuonišką politiką.

Rusijos vadovas Vladimiras Putinas neįvykdė viešai duoto pažado – jis nesutramdė čečėnų sukilėlių. Atvirkščiai. V. Putinas elgiasi taip, kad sukilėlių ir teroristų būtų kuo daugiau. Juk savo nepaprastai žiauria politika Šiaurės Kaukaze Kremlius tik išplėtė ratą tų, kurie nepatenkinti Rusijos kolonistine politika. Jei Boriso Jelcino laikais Rusijos karinei mašinai priešinosi beveik išimtinai tik čečėnai, tai dabar, valdant V. Putinui, į kovą stojo ingušai, dagestaniečiai ir, žinoma, gruzinai. Rusijos nemėgsta ir Azerbaidžanas, nes per Rusiją jis prarado Kalnų Karabachą. Žodžiu, kad ir kaip žiūrėsi, kad ir kur pažvelgsi, Kaukaze V. Putinas draugų beveik neturi. Dauguma kaukaziečių jo nekenčia – mielai jį patį nuskandintų išvietėje.

O mes, lietuviai, beje, iki šiol kenčiantys nuo Kremliaus intrigų, nei iš šio, nei iš to pradedame talkinti V. Putinui, nors puikiai suvokiame, kad jo politika yra imperialistinė, grobuoniška, nusikalstama. Talkindami Rusijos slaptosioms tarnyboms, mes tarsi neoficialiai pritariame Kremliaus agresijai Šiaurės Kaukaze.

Pragmatiškai žvelgiant, gal čia ir pusė bėdos. Juk Rusija – didelė, įtakinga valstybė. Tad čečėnus, ingušus, dagestaniečius, gruzinus, azerbaidžaniečius aukojame ne specialiai, o tik vardan gerų santykių su Rusija. Bet ar tokią mūsų paslaugą Rusija įvertins? Galų gale ar įsiveldami į Rusijos intrigas Šiaurės Kaukaze mes nerizikuojame tapti savižudžių taikiniais? Rusijos politikos apžvalgininkai Leonidas Mlečinas, Valerija Novodvorskaja, Julija Latynina ir daugelis kitų seniai skambina pavojaus varpais: „šiandieninės Kremliaus nuostatos daugina teroristus geometrine progresija“. O jei Rusijoje dar bus įteisintas ir įsakymas, jog prieš Temidę atsakingi ne tik patys teroristai, bet ir teroristų giminaičiai, artimieji, sukilėlių tikrai nesumažės. Nes jau ir dabar daugelis nenorinčių kariauti kaukaziečių tiesiog neturi kito pasirinkimo: arba jie žus nuo prorusiško Ramzano Kadyrovo smogikų savivalės kalėjime, arba žus miškuose, kovodami su okupantais.

Tad kas gali paneigti, jog vienas kitas Šiaurės Kaukazo savižudis, supykęs ant lietuvių dėl per didelio mūsų bičiuliavimosi su Kremliaus režimu, neužklys ir į Vilniaus gatves?..

© 2010 „XXI amžius“